Pilietinis karas
(Civil War)

Gausybėje interviu Alexas Garlandas leidžia suprasti, kad kurdamas „Pilietinį karą“ ambicingai siekė diagnozuoti ir apmąstyti Jungtines Amerikos Valstijas ištikusią politinę disfunkciją. Iš paties filmo to nepasakysi – tai žanrinis katastrofų trileris, tik katastrofa šiuo atveju – ne ateivių invazija ar zombių ataka, o karas.

Kas konkrečiai privedė prie pilietinio karo – šito klausimo Garlandas ne tik neliečia, bet netgi labai akivaizdžiai vengia. Težinome, kad kariauja prezidentui ištikimi daliniai su keliomis regioninėmis grupuotėmis, kurių stipriausia – iš sąjungos pasitraukusių Kalifornijos ir Teksaso „Vakarų pajėgos“ (na, kokios aplinkybės realiame pasaulyje priverstų šias dvi valstijas būti vienoje koalicijoje?). Prezidentas turi trampiškų bruožų, valdžią galimai uzurpavo nedemokratiniais būdais ir dabar su savo kariuomenės likučiais laikosi užsibarikadavęs sostinėje.

O grupė fotožurnalistų keliauja iš Niujorko į Vašingtoną ir fotografuoja kariaujančią šalį. Pakeliui jie su patosu svarsto apie žurnalistinį objektyvumą, būtinybę rinktis pusę ar reaguoti į stebimus žiaurumus, tačiau visa tai neužgožia gryno veiksmo. Šį sudaro atskiros efektingos scenos, derinančios katastrofų ir karo filmų tropus su amerikietiškojo gyvenimo ikonomis: vienos yra labiau vykusios (pavyzdžiui, kulminacinis Vašingtono šturmas), kitos mažiau (pavyzdžiui, siaubingai persūdytas susišaudymas kalėdiniame pramogų parke).

Gerų aktorių vaidinami pagrindiniai veikėjai taip pat tėra tik tiek savybių turintys tipažai, kad mums rūpėtų jų likimas ir emocinė trajektorija. Li (Kirsten Dunst) – karo fotografijos veteranė, užslopinusi žmogiškas emocijas, kad galėtų dirbti savo darbą. Džesė (Cailee Spaeny) – karo fotografe norinti tapti jauna mergina, kurios natūralios reakcijos iš pradžių neleidžia dirbti tokio darbo. Džoelis (Wagner Moura) – Li kolega, trapumą maskuojantis bravūrišku mačizmu. Ir Samis (Stephen McKinley Henderson) – senas „The New York Times“ (arba kas iš jo liko) vilkas, nebegalintis pats dalyvauti veiksme, bet apsiimantis perduoti patirtį jaunajai kartai.

Visi jie atlieka taurią misiją – objektyviai ir nestodami nė vienon pusėn fiksuoja tikrovę, nes tik neutrali žiniasklaida ir ideologijos nesuteršti faktai gali įveikti poliarizaciją ir atkurti taiką Amerikoje. Na, susitarkime pagaliau – tokia yra Garlando žinutė, kuri nieko neįžeidžia, nes nieko nepasako nei apie nesutarimus, nei apie galimo susitarimo turinį.