Mūšis po mūšio
(One Battle After Another)

Kvapą gniaužiančiu tempu Paulas Thomas Andersonas nuo pat pradžių mus įtraukia į socialinių ir politinių įtampų draskomą pasaulį. Bent jau remiantis Bobo gimimo data, „Mūšis po mūšio“ prasideda 2000-ųjų pradžioje. Tačiau filme nėra jokių aiškių chronologinių nuorodų, o laikas kartais atrodo sąmoningai sumaišytas. Dešimtojo dešimtmečio automobiliai keliuose susikerta su naujesniais modeliais, kurie duotuoju laikotarpiu dar neegzistavo. Nors po kurio laiko veiksmas persikelia į dabartį, mažai kas rodo, kad tai yra šiandiena. Dar labiau šį disonansą pabrėžia senamadiški interjerai ir reklamos. Andersonas sukuria išskirtinį pasakojimo kosmosą, kuris labai primena tikrovę, bet neturėtų būti su ja painiojamas.

Perfidijos, Bobo ir Lokdžo santykiai, kaip galima numanyti, susiklosto į meilės trikampį. Intriga iš karto įgyja kičinį televizijos šou pobūdį: Perfidija yra nėščia, bet nuo ko – nežinoma. Būsima motina ir toliau nesiruošia tramdyti savo pašėlusios prigimties. Atsidengusi pilvą, ji rėkdama ištuština automato šovinių apkabą. Netrukus Perfidija suimama, išduoda savo būrį ir staigiai bei netikėtai išnyksta iš filmo. Po laiko šuolio susitinkame su jos dabar jau šešiolikmete dukra Vila (Chase Infiniti), kuri slapta gyvena užkampyje su paranojišku ir dažniausiai apsvaigusiu Bobu. Mergaitė, kurią pirmą kartą matome karatė pamokoje, yra atkakli, valinga ir užsispyrusi. Kai pulkininkas Lokdžas sužino jos gyvenamąją vietą, ji, kaip bėglė, galutinai perima savo motinos vaidmenį, nors ir nesugeba jo atlikti taip įtikinamai kaip Perfidija.

Andersonas filme, laisvai paremtame Thomo Pynchono romanu „Vineland“, visų pirma domisi dviem vyrais, kurie kadaise buvo sužavėti Perfidijos. Leonardo DiCaprio ir Seano Penno maksimaliai išraiškingai įkūnijami priešai savo nesėkmėmis ir prieštaravimais galiausiai nėra tokie jau skirtingi. Bobas, senas revoliucionierius, vilkintis riebaluotą chalatą, vakarais žiūri antikolonialistinį Gillo Pontecorvo filmą „Alžyro mūšis“ (1966) ir gąsdina savo dukters bendraklasius. „Mūšis po mūšio“ humoras kyla būtent iš to, kad buvęs kovotojas priverstas grįžti prie savo slaptų įgūdžių su keliais kilogramais antsvorio ir apsiblaususiu nuo marihuanos ir alkoholio protu. Taip prasideda nuostabi antiherojinė epopėja, nekompetencijos ir nerangumo komedija, kurią DiCaprio mums pateikia su didžiausiu malonumu.

Tačiau tikroji filmo žvaigždė yra Seanas Pennas, jis kuria sustabarėjusios eisenos ir nervingai trūkčiojančio veido pulkininko personažą, dažnai balansuojantį ant karikatūros ribos. Pennas savo veikėjui taip pat suteikia tragišką dimensiją, leidžiančią jam pasirodyti pažeidžiamam ir artimam. Lokdžas yra žiaurus ir piktas vyras, trokštantis kitų pripažinimo. Visų pirma jis nori būti priimtas į slaptą elitinį kraštutinių dešiniųjų ratą, kurio tikslas išlaikyti šalį „gryną“, o tai reiškia – baltą ir reakcingą. Kaip nedrąsus berniukas Lokdžas prieš susitikimą greitai susišukuoja savo grubiai kirptus plaukus. Galiausiai šis vargšas žmogus gali net kelti gailestį.

„Mūšis po mūšio“ pasakoja apie visuomenę kaip parako statinę, jos dogmatiškas ideologijas ir praeities prakeiksmą. Tačiau pirmiausia žavi tai, kaip įspūdingai Andersonas viską režisuoja. Jo meistriškumas pasireiškia tuo, kad jis įkomponuoja veiksmą į urbanistinį smulkmeniškai pulsuojantį kosmosą, kuris yra daugialypis ir daug didesnis nei jo pasakojama istorija. Ypač ilgoje scenoje, kurioje Bobas, padedamas karatė mokytojo sensėjaus Serhio (Benicio Del Toro), nori pasislėpti, o mieste kyla panika, parodoma, kaip įspūdingai režisierius geba sukurti chaoso atmosferą. Ir, kaip visada, Andersonas laivai išreiškia savo meilę keistiems personažams, praeinantiems pamišėliams ir ekstravagantiškoms bendruomenėms. Ko vertas vien ramus ir susikaupęs Serhio – visiška priešingybė panikos apimtam Bobui. Arba revoliucionierių vienuolių kongregacija, kurios vienuolyne įkurta kovinių apmokymų stovykla.

Filmo kompozitorius Jonny Greenwoodas kartais šiek tiek per daug apkrauna ausis griausmingais ir dramatiškais orkestro akordais, tačiau sekvencijoje su Del Toro naudoja trapią, tarsi improvizuotą muziką, sudarytą iš keistų, klupinėjančių fortepijono tonų, kurie suteikia papildomo svorio šiai įtemptai veiksmo sekai. Ne mažiau įsimintina minimalistinė, sulėtinta persekiojimo scena dykumoje, sukomponuota kaip šachmatų partija. „Mūšis po mūšio“ – svaiginantis, groteskiškas ir vilties kupinas filmas. Andersono tikrai nepavadinsi moralistu ar pasaulio pabaigos pranašu. Nors filmas kartais ir primena televizijos naujienų ekranizaciją.