Apie žmones viskas asmeniška

Labai gerai, sakau, kad mes išmokom menininkuose matyti žmones. Visai be ironijos – šiuo požiūriu teatro kritikės, kultūros žurnalistės Rūtos Oginskaitės indėlis yra ypač matomas (skaitomas). Nuo tada, kai R. Oginskaitė prieš dvylika metų nustojo dirbti pagrindine „malūnininke“ „Mūzų malūne“ (buvęs „Lietuvos ryto“ kultūros temų priedas), ji be didesnių pauzių rašo vieną po kitos biografines ar pokalbių su menininkais knygas (kurios irgi biografinės), pasižyminčias stulbinamu lengvumu. R. Oginskaitė turi talentą ir istorijas pasakoti emocionaliai, ir užrašyti istorijų dalyvių ar pagrindinių knygų personažų pasakojimus, išlaikydama jų intonaciją, šnekamosios kalbos spalvas. Ji dievina nuotykius, detales, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas smulkmenas, iš kurių ir susideda gyvenimas kūryboje ir kūryba gyvenime – knygos apie Robertą Verbą („Dokumentininkas Robertas Verba. Nuo pradžios pasaulio“), Vytautą Kernagį („Aš nežinojau, kad tu nežinai. Knyga apie Vytautą Kernagį“), pokalbiai su Vladu Bagdonu („Jausmų repeticijos. Metai su aktoriumi Vladu Bagdonu“), rašytoju Grigorijumi Kanovičiumi („Gib a kuk. Žvilgtelėk. Pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose“) kviečia pabūti su žmonėmis, bet neįpareigoja skaitytojų iš anksto žinoti apie juos. Ji kviečia mačiusius prisiminti ir pažvelgti į tai, ką žinai, įvairiuose kontekstuose, o nežiniukus įsitraukti į kontekstus. Nežongliruoja profesiniais terminais, bet ir nenusileidžia (niekada, net labiausiai to „prašančiose“ situacijose) iki bulvaro. Tai dėkingos žiūrovės, skaitytojos, pašnekovės knygos.

Ne išimtis ir šį rudenį išleista knyga „Žebriūnas. Nutylėjimai ir paradoksai“ – apie kino režisierių, kūrybą ir darbą išdidžiai sutapatinusį su gyvenimu ir pasmerkusį save vienatvei. Arūnas Žebriūnas, lyginant su kitais sovietmečiu dirbusiais režisieriais, sukūrė gal daugiausia plačiam žiūrovų ratui žinomų ekranizacijų – „Paskutinė atostogų diena“ (1964), „Gražuolė“ (1969), „Naktibalda“ (1973), „Velnio nuotaka“ (1974), „Seklio Kalio nuotykiai“ (1976), „Riešutų duona“ (1977), „Turtuolis, vargšas“ (1982). Ir, neretas paradoksas, dažniausiai tų filmų intonacijos nesutampa su jų kūrėjo portretu. Su retomis išimtimis – nekalbaus, nelinksmo, nelengvo, primygtinai ir dažnai kartojusio sau ir kitiems apie dvasingumą, išsilavinimą, niekinusio banalybes ir, atrodo, jų bijojusio (dėl to gal ir tas nekalbumas ). Su autore bendravęs Žebriūnas ne tik retai šypsojosi, bet ir vengė įžodinti kūrybines patirtis, prisiminti, o gal ir mistifikavo kūrybinius procesus, savo asmenybę (kankinimu tyla vadina jo mokinys Audrius Juzėnas režisieriaus darbo su mokiniais metodą; „Žebriūnas visada laikėsi distancijos, ir bendravimas su juo – užvertus galvą (...).“ „Ir tas kopimas toks kankinantis, be jokios žaismės. Visada sunku buvo“, – sako Maestro mokinė Inesa Kurklietytė).

Beje, panašią susireikšminimo ir savo darbų sureikšminimo būseną puikiai įvaizdina Almanto Grikevičiaus filmas „Sadūto tūto“ (1974). Jame Eugenijos Pleškytės veikėja trenkia savo vyrui skulptoriui nepamirštamą monologą apie egoistus menininkus ir meną kaip visa praryjančią hidrą, verčiančią kentėti ir pačius kūrėjus, ir jų artimuosius. Kaip įdomu buvo sužinoti, kad būtent šį filmą (pabrėžiama – iš Žalakevičiaus „stovyklos“) labiausiai niekino Žebriūnas. Bet knyga įrodo, kad minėtasis monologas galėtų būti adresuojamas pagrindiniam aptariamos knygos personažui. Ir tai sakau ne tik apie Žebriūną, o ir – dažniausiai – apskritai apie menininką sovietmečiu ir kūrybos misijos supratimą. Ypač tiksliai eskaluojamą kančią apibūdina A. Žebriūno mokinys Linas Ryškus. Duktė Monika Žebriūnaitė Edgar prisimena: „Tėvų amžinai nebūdavo namie ir jų nuolat baisiai ilgėdavausi.“ Jos pasakojimuose paliesta marginali, bet įdomi tema, kuria beveik nekalbėta viešiau: sovietmečio menininkų vaikų kasdienybė jaustis, lyg nuolat trukdai tėvų kūrybiniam procesui: „Jeigu atsirandi priešais, vadinasi, mirguliuoji.“

Šioje knygoje, nors ir apie sunkų biografei kūrėją, R. Oginskaitė gal labiausiai nei bet kurioje iki tol parašytoje suranda tikslų balansą tarp pasakojimo apie asmenybę, kinematografinės ir kultūrinės aplinkos istorijų (nuotykių) ir kūrybos turinio (šiuo atveju – filosofinio ir estetinio filmų turinio).

Visos R. Oginskaitės knygos yra įsimylėjusio į vieno ar kito kūrėjo bent jau kai kuriuos darbus knygos. Ji to neslepia ir ši meilė skatina ją pirmiausia klausti – savęs, kūrėjo, amžininkų, dokumentų: o kaipgi šitas vienas ar kitas stebuklas padarytas, kaip jis atsirado, iš ko jis susidaro? Intriga ir drama, kad vieno atsakymo nėra, o yra kelionė – per skirtingų pasakojimų, mitų, straipsnių, paskalų brūzgynus. Šiuo atveju pagrindinis impulsas (ir knygos centras) yra visada iš naujo nustebinanti universalia prasme ir amžinai jaudinanti „Paskutinė atostogų diena“. Pirmasis Arūno Žebriūno ilgametražis vaidybinis visiškai savarankiškas filmas atsiranda knygoje jai artėjant prie vidurio, kone prie 200-ojo puslapio – nepastebimai prabėgo laikas: Kaune su nutylėtomis istorijomis (pavardės gimimas, ligos, senelio gyvenimas Sibire už lietuviškos spaudos platinimą), „karu, įsiterpusiu į vaikystę“, Kazio Sajos karčiais žodžiais šeimai, kuri ją priėmė („jokio skandalo, jokio barnio (...), jokios meilės“), tėvo tremtimi į Sibirą ir aistra filosofijai, penkiais Vytautais devynių architektų kurse, pirmosiomis patirtimis, draugais, abejonėmis, sėkmėmis ir nesėkmėmis kine, Nijole K. ...

R. Oginskaitės knygose priimta akcentuoti būtent asmenybės brandą, kūrybines inspiracijas, detales, atskleidžiančias laiką, reikšmę ir svarbą kultūros publicistikos kontekste. Lieka tai pakartoti, o ir pačios autorės laikysena viešojoje erdvėje maždaug tokia: aš tiesiog pasakoju istorijas apie asmenybę, o ne analizuoju kūrinius. Bet ar tikrai?

Knygoje „Žebriūnas. Nutylėjimai ir paradoksai“ autorė ir analizuoja, ir vertina kūrinius.

Ko vertas vien pasakojimas apie Jurijaus Nagibino novelę „Aidas“ ir jos korektiškas, paliekantis vietos skaitytojo išvadoms lyginimas su „Paskutine atostogų diena“, atskleidžiantis ir procesą, ir dalykus, kuriems Žebriūnas teikė pirmenybę. Dar R. Oginskaitė, paprastai tariant, vienu metu naudojasi aprašomuoju ir interpretuojamu kritikos metodu: „O jūros rimstanti banga kaip tik čia, atrodo, nuplauna Vikos ašaras. Ne tiesiogiai, bet toks montažas, toks kadro ritmas – lyg jūra glostytų, nors realiai mergaitė verkia, prisispaudusi veidą prie stiklo telefono būdelėje.“

Arba autorės kalbėjimas apie „Mažąjį princą“ (1966): „Pati dykuma tapybiškuose kadruose atrodo gyvesnė už joje bendraujančius žmones.“ Čia ne vertinimas? Tikslus, aiškus, be pataikavimo knygos herojui. R. Oginskaitė yra nusprendusi, kad kino lauke yra pirmiausia dokumentikos vertintoja, bet šioje knygoje matosi – tikram kritikui neduok valgyt, duok pakritikuot. Vaidybinį kiną irgi, „pasikalbant“ su kolegomis Linu Vildžiūnu, Sauliumi Macaičiu. (Pastarojo citatų gausa ne tik iš ano laiko, bet ir Žebriūno kūrybos vertinimas naujais laikais lfc.lt svetainėje, be kita ko, liudija kritiko „laikyseną“ archyvinio kino atžvilgiu.)

Ką čia slėpti, kai kurie lakoniški, emocingi aprašymai-vertinimai ragina peržiūrėti A. Žebriūno filmus tiesiog savo malonumui, pavyzdžiui, „Seklio Kalio nuotykius“ – kaip ne apie dulkėtą archyvą parašyta. Ir nėra tame R. Oginskaitės aprašyme atlaidumo – maždaug senas geras. Dažnai filmų motyvų susiejimas kontekstais skatina peržiūrėti ne tik sėkmingus vaikiškus filmus (būtent vaikiškus, o ne apie vaikus, kuriuos atmintinai žinome), bet ir nesėkmingus „Kelionė į rojų“ ar „Mėnulio pilnaties metas“.

(Beje, apie šalutinį knygos poveikį: knyga tik patvirtina, kad filmai, sovietmečiu kurti Lietuvos režisierių Centrinės televizijos užsakymu, rusų kalba, yra ir mūsų kino paveldas, santykį su kuriuo mums dar teks suformuluoti.)

„Žebriūnas. Nutylėjimai ir paradoksai“ kelia apgaulingą paprasto pasakojimo iliuziją. Iš tiesų pasakojimo nuoseklumą padeda pasiekti sudėtinga knygos struktūra. Autorė drąsiai dėlioja personažo kūrybos raidą nesilaikydama chronologijos, bet rasdama vidinių ryšių tarp kūrinių, lyg savaime suprantamą vietą (kurdama atskirus pasakojimus) draugams, kolegoms, santykiams, A. Žebriūno gyvenimo moterims. Daugybėje knygos skyrių kaip epizodai ar šalutinės linijos gerame biografiniame filme lyg veidrodžių sistemoje atsispindi pagrindinio herojaus asmenybės niuansai. Kai kurie nukrypimai (be to, kad jaudinantys ar informatyvūs) yra svarbūs kultūrinės publicistikos lauke, nes pristato temas ar žmones, į kurių kūrybą nebuvo įdėmiau pažvelgta – toks, pavyzdžiui, yra skyrius, skirtas Gediminui Girdvainiui.

Žaismingas autorės sugebėjimas įlįsti į savo herojaus kailį, pasijusti juo tame laike, pagaliau išreikšti tai emocija. Ar galima rimtai kalbėti apie velnius, mistiką, klausia ji, kai A. Žebriūnui kyla muzikinės komedijos „Velnio nuotaka“ idėja. Galima, mintyse sakau Rūtai. Bet tuoj pat suprantu, kad kalbuosi ne su autore, o su A. Žebriūnu. R. Oginskaitė filmų sukūrimų, abejonių, džiaugsmų istorijas išgyvena kartu su personažais, pasakotojais, ir šitas žmogiškas jos knygų lygmuo nuolat sušildo faktus, vertinimus, prisiminimus. Ji palaiko tuos, kurie kalba, supranta tuos, apie kuriuos kalba. Atskirų komplimentų nusipelno skyrius apie filmuojamus vaikus, jų populiarumo kainą mokyklose su bendraamžiais, su tarp eilučių slypinčiomis autorės potekstėmis apie aikštelės džiaugsmą, ilgesį, įtakas tolesniam gyvenimui.

Noriu parašyti „privalumus ir trūkumus“ aptariančią recenziją, todėl randu porą nereikalingų šauktukų, tris korektūros klaidas. Šiek tiek pavalkiotą mitą „Žala visiems trukdė“ ir nelabai įtikinamą jo visagališkumo intarpą – suprantu, kad Žalakevičių dėl jo neatitikimo įvairiausiems ideologiniams naratyvams patogu daryti iešmininku, atsakingu už visas lietuviško sovietinio kino nuodėmes, nesėkmes, bet siužetas apie Arkos stojimą į LKP dėl Žalos atrodo kažkoks per paprastas jiems abiem.

Dar sugalvoju, kad autorė aptaria, kaip Arka draugavo su Šoblyte ir kovojo su Žala, o kur daugiau Almos, Raimos, Zuikio ir kitų. Bet tai tik reiškia, kad ji pavydėtinai kryptingai priverčia knygos pasaulį suktis aplink Arūną Žebriūną, nežiūrint temų gausos, epochų kaitos, versijų daugiabalsiškumo.

Knygos finalas sugrąžina prie R. Oginskaitės įkvėpimo šaltinio ir, tiesą sakant, net sugraudina, pasiūlydamas susitapatinimo su autore galimybę. Viskas asmeniška, biografiniai pasakojimai irgi.