Ilgas laukimas

Naujo Kristijono Vildžiūno filmo „Kai apkabinsiu tave“ laukėme ilgokai – ketverius metus. Tokios krizinio Lietuvos kino finansavimo pasekmės. Režisierius sako sumanymą brandinęs net keliolika metų, keitęs gal dešimt scenarijaus variantų – tai jau kūrybinio proceso ypatybės. Sukurti filmą iš fakto, telpančio į vieną eilutę – kaip dukra iš JAV skubėjo pamatyti tėvą iš Lietuvos Berlyne, – nelengva. Italų neorealistai sugebėdavo išplėtoti siužetą iš žinutės laikraštyje, bet tai buvo kitokio kino laikai. Dabar gi gyvenimo brandą pasiekęs režisierius turėjo atkurti įvykius, kurių jis nei matė, nei girdėjo. Teko leistis ilgon ieškojimų kelionėn ir pasiekti įdomių atradimų.

Mano Berlynas prasidėjo labai apkarpytomis sovietinės cenzūros informacijomis, kad 1953 m. birželio 17-ąją mieste kilo riaušės. Tik po daugelio metų sužinojome, kas buvo tie riaušininkai ir kaip pirmą kartą laisvės protrūkį triuškino sovietiniai tankai. Vėliau jie tą patį darė Budapešte, Prahoje, mėgino ir Vilniuje 1991-aisiais. Jau klausiausi užsienio radijo balsų, kai kilo isterija dėl Berlyno 1961 metais. Pasaulis anuomet net porą kartų buvo atsidūręs ties branduolinio karo riba. Vis dėlto šaltajame kare nusverdavo šaltas protas, nors pasekmės buvo liūdnos ir ilgalaikės: Berlynas padalytas siena, o visas pasaulis, taip pat ir Lietuva, prismaigstytas raketų su branduolinėmis galvutėmis. Mačiau tą sieną pačiame jos statume, kai į Vakarus galėjai pažvelgti tik iš tolo, vaikščiojau po Berlyno centrą ir ką tik ją nugriovus. Įspūdžiai, kas yra laisvė, liko nepakartojami. Filmo talkininkas lenkų kino režisierius Krzysztofas Zanussi sako: „Svarbu prisiminti praeitį todėl, kad dabar justume pilnavertį laisvės džiaugsmą.“

Džiaugiamės, kad Europos Sąjungoje sienos yra atviros. Laukiame, kada į Berlyną riedėsime europiniu greituoju traukiniu. Bet namie pasiutišku greičiu tveriame aukščiausias tvoras aplink namus, paežeres, paupius. Saugomas piktų šunų, kaip ir Berlyno siena. Kartais ir apsauginių, kurių veidai gąsdina labiau negu „štazių“. Kas atsitiko? Išlaisvėjome, bet ne nuo egoizmo ir pasiutiškų lenktynių dėl turto.

Filmas projektuojamas į 1961 m. Berlyną, bet negali atsikratyti jausmo, kad režisierius tęsia savo „Nuomos sutartį“ – apie lietuvišką pasaulį, kuris vis dar stovi tarp praeities ir ateities. Tebeplėšiami pensininkai, tėvai nesusišneka su vaikais per storiausias sienas, nebenorintys amžinai ginčytis traukia užsienin. „Nacionalinė paieškų tarnyba“ (LTV) pateikia skaudžių pavyzdžių, kaip išmėtytos po margą pasaulį šeimos mėgina vėl užmegzti ryšius. Kai kam tokios emocijos atrodo labai senamadiškos. Laimė, filmo režisierius jų nebijo, net siūlo vertinti filmo melodramatizmą.

Jo daugiausia prisiminimuose iš 1944 m. Kauno, kai tėvas kažko delsia, o motina su dukrele ryžtingai traukia į Vakarus. Tėvas (Andrius Bialobžeskis) įsivėlęs į diskusijas prie naminės butelio su kažkokiu neaiškiu tipu, kuris žino herojaus praeitį ir mano, kad sovietai jam nedovanos. Tankai Kauno gatvėse diskusijas užbaigia. Šeima perskelta. Kai po keliolikos metų tėvas pasirodo Berlyne ir nori pasimatyti su dukra Rūta, jis vis tebėra kažkoks gyvenimo aplamdytas, lyg nesavas, aiškaus kagėbisto (Giedrius Arbačiauskas) vedžiojamas kaip vaikas. Rūta (Elžbieta Latėnaitė) užaugusi laisvame pasaulyje, Berlyno viešbutėlyje tik mokosi atsargumo. O pamėginusi pasivažinėti metro iš karto pakliūna į „štazi“ rankas. Šitas nuolatinis tėvo ir dukros artėjimas lyg metras po metro, it kokiame minų lauke, ir yra filmo esmė, jo įtampos centras. Laukiantiems „Šnipų vaikučių“ tenka nusivilti. Maža to, režisierių galima pabarti, kad jis per anksti atskleidė kortas – parodė, kuo viskas baigsis. Tačiau daug padaryta, kad filmas nevirstų lengvu detektyvu ar satyra, kokių dabar nemažai sukurta. Neseniai matėme ir dokumentinį filmą, kurio pagrindiniai herojai – triušiai, prisitaikę išgyventi tarp Berlyno sienų. Kokiu keliu ėjo Kristijonas Vildžiūnas?

Surinko gerą, patikimą komandą. Pirmiausia aktorius, su kuriais jau yra dirbęs, – A. Bialobžeskis, Jurga Jutaitė. Aleksas Kazanavičius gerai tiko lyg ir kultūrininko kagėbisto, veikiančio prie SSSR atstovybės, vaidmeniui. Rengia net poezijos vakarus, nors painioja Latviją su Lietuva. Nykūs geležiniai tos įstaigos vartai, nykus ir salės vaizdelis su didžiuliu Leninu. Geriama iš stiklinių – toks nugalėtojų stilius. Įsikūrę jie čia ilgam, bet gali pasiūlyti ir kai ką kultūringesnio – Berlyno teatrus ar muziejus. Tuo iš tikrųjų mane anuomet nustebino Rytų Berlynas. Tačiau visur jaučiama ir slaptoji priežiūra. Vokietė viešbutėlio šeimininkė (Margarita Broich) – vokiškos tvarkos ir kultūros įsikūnijimas. Tačiau ir ji – įtampą nuolatos jaučianti pasienio gyventoja, nors virvutes tampo ir visai kiti. Mūsų akimis žiūrint, Rūta su drauge gali atrodyti ir kiek naivokos, mat vis laukia, kad atvykėlis iš Kauno tuoj pasirodys viešbutėlyje. Vis dėlto kliūtys statomos sumaniai ir susitikimas įvyksta tik prasilenkiant, kaip sename filme „Ne sezono metas“, kuriame prasilenkia šnipai iš abiejų šaltojo karo pusių – Donatas Banionis ir Laimonas Noreika. Lietuviai turi sukūrę filmą apie Mykolo Žilinsko kolekcijos atgabenimą per Berlyno sieną – irgi painią ir mįslingą istoriją.

Kietas riešutėlis buvo ir filmo autentika. Kronikos nedaug ir ji gerai suderinta su šiuolaikiniu filmavimu (operatorius Vladas Naudžius). Gerai padirbėta ir su rekvizitu. Telefonai, grafinai, apranga – iš ano meto. Garso takelis irgi pareikalavo atitinkamo derinimo tarp anų dienų garsų ir šių laikų ausies įpročių. Per daug nenukrypta į konkretų tarptautinį foną: jo yra tiek, kad suprastume pradedamos mūryti Berlyno sienos grėsmingumą. Kartu neabejotinas filmo privalumas – vienos mūsų šeimos istorija tarptautinių įvykių tinkluose. Dirbdami kooprodukcijos sąlygomis ir siekdami filmo įdomumo kitų šalių auditorijai, tokių filmų galėtume turėti ir daugiau. Ilgą filmo laukimą tegu kompensuoja ir užsienio kino festivalių dėmesys.