Arvydas Sabonis. 11
Tiesiai pro šalį
Režisierius Rimvydas Čekavičius
Operatorius Emilis Šimkus Montažas Kostas Radlinskas
Kompozitorius Linas Adomaitis
Prodiuseriai Karolis Tiškevičius, Andrius Lekavičius
2014, dokumentinis, 100 min. Platintojas „Incognito Films“
O R. Čekavičiaus filmas? Užplūdusiems įspūdžiams apibūdinti tiktų vienos rusiškos televizinės laidos pavadinimas „neobjasnimo, no fakt“: Arvydas Sabonis per dvidešimt metų pasikeitė, o štai filmai apie jį – ne. Todėl iš esmės nesvarbu, ar žiūrėsite 1997 m. Vytauto V. Landsbergio sukurtą šio krepšininko ir jo šeimos portretą „Sabas“, ar 2014 m. R. Čekavičiaus filmą „Arvydas Sabonis. 11“, ar šio filmo anonsą, ar žurnalistų pokalbį su A. Saboniu prieš filmo premjerą – pamatysite ir išgirsite tą patį, skirsis tik akcentų vaizdavimo trukmė, trumpiausiai – anonse, ilgiausiai – Landsbergio filme. Visose vaizdinėse medžiagose (deja, sunku tai vadinti filmais) identiškai, t. y. chronologine tvarka, pradedama Sabonio paauglyste, akcentuojamas sportininko perspektyvumas, tada seka įspūdžiai apie traumą, darbą užsienyje ir pokalbiai apie visiems baisiai rūpimą šeimyninį gyvenimą su Lietuvos gražuole Ingrida ir keturiais vaikais.
Vaizdinės informacijos pertekliaus laikais kino studentams liepiama kurti filmukus iš „Youtube“ medžiagos, todėl filmuose-reportažuose apie A. Sabonį pasikartojantys archyviniai kadrai nekelia jokios nuostabos. Tačiau iš koto verčia originalios minties ir santykio trūkumas, dar kartą parodantis, kad gerbėjo žvilgsnis į autoritetą yra nykus, negyvas ir nesektinas. Paaiškėja ir A. Sabonio abejingumo žurnalistams priežastys: nereikia būti krepšinio fanatiku, kad suvoktum, jog kūrybiškais kamuolio perdavimais garsėjantis ir humoro jausmą turintis sportininkas elementariai nuobodžiauja išgirdęs dar vieną baikštaus, nusižeminusio ir sutrikusio žurnalisto klausimą.
Pasidalinau savo įžvalgomis su vienu pažįstamu asmeniu. Pasakiau, kad štai, trūksta talentingo menininko, kuriam galbūt pavyktų skoningai atskleisti žaidybišką A. Sabonio charakterį. Guodžiausi, kad režisierių siekis sukurti tautos didvyrio paveikslą prasilenkia su filmo forma ar elementariu informacinio teksto išmanymu – vulgariais juokeliais iškaišytas A. Sabonio laimėjimų vainikas tiesiog diskredituoja šią asmenybę. Man buvo atsakyta, kad esu neteisi, kad paprasta forma atitinka paprastą A. Sabonio būdą, o kas nors įmantresnio būtų tiesiog nemalonus akibrokštas, ir kad vienintelė režisieriaus klaida – ne tokių kietų kaip tėvai, t. y. dar nieko nepasiekusių, Arvydo ir Ingridos vaikų vaizdavimas. Šį žiūrovo verdiktą sutikau tylos minute. Pagerbiau skirtumo tarp „prasto“ ir „paprasto“ išnykimą lietuvių visuomenėje.
Viliuosi, kad meninis biografinis filmas apie Arvydą Sabonį niekada nebus sukurtas.
