Trumpametražiai įspūdžiai
After Rave
Režisierė Kamilė Milašiūtė
Scenarijaus autoriai Marija Kavtaradzė, Kamilė Milašiūtė
Operatorius Vytautas Katkus
Vaidina Milda Noreikaitė, Adelė Šuminskaitė, Kęstutis Cicėnas, Karolis Vilkas, Gabija Ryškuvienė
2014, vaidybinis, 20 min. Studija „Revoliucijos Idėja“
Džekis
Režisierius Giedrius Tamoševičius
Scenarijaus autoriai Giedrius Tamoševičius, Gailė Garnelytė, Tomas Daučiūnas Operatorius Gediminas Venckus
Vaidina Dainius Jankauskas, Barbora Daugirdaitė, Miglė Polikevičiūtė
2015, vaidybinis, 22 min. Studija „Adastra Films“
Mano gyvenimo žuvis
Režisierius ir scenarijaus autorius Julius Sičiūnas
Operatorius Julius Sičiūnas
Vaidina Darius Miniotas, Edita Zizaitė
2014, vaidybinis, 6 min.
Mėgėjai
Režisierius ir scenarijaus autorius Audrius Antanavičius
Operatorius Eitvydas Doškus
2015, dokumentinis, 15 min. Studija „Čiobreliai“
Miškas
Režisierius ir scenarijaus autorius Ignas Meilūnas
Operatorius Simonas Glinskis
Vaidina Norvydas Birulis
2015, vaidybinis, 11 min. Studija „WRKS“
„Kino pavasaryje“ įvykusios lietuviškų trumpametražių filmų premjeros privertė suabejoti, ar teisingas mano įprotis iš šio žanro tikėtis stiprių gūsių ir fejerverkų, suformuotas trumpametražių filmų naktų, per kurias prabusdavau tik nuaidėjus kokiam sprogimui, ir nulemtas įsimintinų šios rūšies kūrinių, pavyzdžiui, studentiško Jane Campion darbo „Tramdymo pratimas – žievelė“ („An Excersice in Discipline – Peel“), sąmojingai ir drąsiai vaizduojančio absurdišką šeimos konfliktą automobilyje. Lietuviški filmai, regis, eina kita kryptimi, siekia čiuopti subtiliuosius, tyliuosius gyvenimo atspalvius. Ar tai pavyksta?
Kamilės Milašiūtės filmas „After Rave“ mėgina vaizduoti paauglės, ką tik iš motinos sužinojusios apie senelio mirtį, būseną. Žinia merginą sukrečia, nors jos elgesys iš pažiūros atrodo neadekvatus: ji atsainiai ir grubiai elgiasi su motina, eina linksmintis su neaiškaus plauko draugeliais, tesugebančiais gerti, rūkyti, vogti ir kartu stumti laiką, kol galiausiai pavargsta, pratrūksta ašaromis ir grįžta namo. Toks žmogaus polinkis į destrukciją sunkiomis gyvenimo valandėlėmis psichologiškai pažįstamas, todėl įtikinamas ir banalus. Šią jauseną bandoma keistinti, ryškinti netikėtais rakursais, pavyzdžiui, koncentruojantis į motinos, ryte knebinėjančios bandelę, nagus, ar ironišku garso ir vaizdo montažu merginai verkiant fone girdima linksma dainelė, siūlanti žvelgti į saulėtąją gyvenimo pusę. Kūrėjų pastangos visais lygmenimis (siužetu, vaizdu, garsu) kurti sunkiasvorę, slogų sapną primenančią būseną yra pernelyg akivaizdžios, dirbtinės.
Įtikinamesnis pasirodė Giedriaus Tamoševičiaus filmas „Džekis“, vaizduojantis iš kalėjimo išėjusio jauno tėvo santykius su dukra ir jos motina. Vyras gali matyti jas tik per oficialius susitikimus. Maloniai nustebino natūraliai skambantys dialogai ir per kraštus besiliejančios jaunų, neramių žmonių emocijos, tai net paskatino pasidomėti visa kūrybine filmo komanda, ypač scenarijaus autoriais (Giedrius Tamoševičius, Gailė Garnelytė, Tomas Daučiūnas) ir aktoriais (Dainius Jankauskas, Barbora Daugirdaitė, Miglė Polikevičiūtė). Mažiausiai vykusi, išsišokanti ir dirbtinė pasirodė Liubomiro Laucevičiaus sukurta antraplanė patarimus dalijančio vyro (vaikino tėvo?) figūra: šis personažas atrodė lyg nusileidęs iš amerikietiškų filmų, kurių sutrikusius herojus ryžtingai veikti įkvepia mįslingi visažiniai vyriškiai, sutikti parkuose. Nepaisant nereikalingų detalių, santūriu, realistiniu stiliumi kuriamas filmas jaudino, įtaigiai kaitino sulig kiekvienu nauju sakiniu augantį konfliktą.
O diplominis 5 minučių trukmės Juliaus Sičiūno kino anekdotas (primenantis anglišką posakį) „Mano gyvenimo žuvis“ dėl šizofreniškos, absurdiškos pabaigos kelia nenumaldomą norą jį atpasakoti, tačiau to juk neleidžia pagarba žiūrovui – siužeto išduoti nevalia, nes be jo čia daugiau nieko nėra. Nors filmo pradžioje pasirodo antraštė „tikra istorija“, kaimiška troba ir nauju kombinezonu vilkintis susiraukęs personažas, kas rytą apmaudžiai žiaumojantis blynus, į jokį realizmą nepretenduoja, veikiau yra standartinis, plokščias dėmuo, turintis išreikšti tinginio tragediją – jis visą gyvenimą kažko, nežinia ko, laukia, o pasirodo – mirties.
„Sidabrine gerve“ apdovanotas animacinis Igno Meilūno „Miškas“ – naivus, bet vizualiai patrauklus kūrinėlis apie žaltvyksles, kurias susimedžioti siekia fantastinių būtybių kolekciją miško namelio lentynose kaupiantis vyrukas, primenantis seną Robinzoną. Iš tautosakos žinomos pavojingos ugnelės, gebančios paklaidinti žmones, čia netekusios savo galių, savotiškai jau yra pažabotos pačių filmo kūrėjų, nes vaizduojamos kaip mieli, draugiški, skraidyti mėgstantys, smalsūs, cypaujantys padarėliai. Originalios, iki smulkmenų apgalvotos dekoracijos ir nesiliaujantis skraidymas po mišką traukia akį, tačiau galų gale verčia ilgėtis įdomesnės istorijos, dramaturgijos, jos, manau, pasigestų ir vaikai, kuriems šitas filmas buvo sukurtas.
Audriaus Antanavičiaus „Mėgėjai“ – dokumentinis dviejų Kėdainiuose gyvenančių draugų, kino mėgėjų, rūsyje įkūrusių kino studiją, portretas. Didžiausiu režisieriaus nuopelnu laikyčiau į juos nukreiptą kamerą, supratimą, kad šiuos žmones ir jų draugystę fiksuoti verta. Gera stebėti filosofiškai mąslaus Vitolio Laumakio ir smagaus, žemiško Adolfo Morėno pokalbius apie kūrybą ir kiną, atskleidžiančius jų santykių dinamiką, išmintį ir švelnumą. To norisi mokytis. Šiems žmonėms užduodami klausimai apie laimę ir mirtį skamba nejaukiai, griozdiškai, kaip demonstratyvus bandymas per dvidešimt minučių aptarti režisieriui rūpimus gyvenimo klausimus. Kita vertus, galbūt ne vienas paslystų sutikęs tokius gyvenimo polėkio nepraradusius šviesuolius ir pasinaudotų proga iškvosti viską, ką gali. Nuostabu, kad minėtose situacijose kalbinamieji nesutrinka, atsakydami grįžta prie subtilesnių temų tarytum šnekėtųsi su mylimais anūkais. ŠMC kino salėje jau buvo surengta keleto jų sukurtų trumpametražių filmų peržiūra. Norėtųsi tikėtis, kad ji buvo ne vienintelė.
