Amžinai kartu

Vidinis trileris


Režisierė ir scenarijaus autorė Lina Lužytė

Operatorius Oleg Mutu
Montuotojai Benjamin Mirguet, Tatu Ioan-Stefan, Lina Lužytė

Kompozitorius Jonas Jurkūnas
Prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė
Vaidina Gabija Jaraminaitė, Dainius Gavenonis, Eila Grybinaitė, Giedrius Savickas, Rasa Samuolytė, Rimantė Valiukaitė
2016, vaidybinis, Lietuva, Rumunija, 88 min. „Just A Moment“


Linos Lužytės filmas „Amžinai kartu“ iš pradžių vadinosi „Ar tu mane myli“ – abejonę pakeitė kartus konstatavimas, neišnarpliojama neišvengiamybė. Filmo plakatas kaip smuiko raktas – iš karto galima pasitikrinti „amžinybės“ tonaciją. Šeiminės fotografijos centre stovi šeimos galva be galvos. Smegenys netelpa į auksinius rėmus – užtat telpa pilkas kaklaraištis, priderintas prie sienos spalvos, ir rožiniai vyro marškiniai, priderinti prie moters svajonės. Vyrą ir Moterį galima rašyti išDidžiai, kaip filmo veikėjus – jie neturi vardų, tai savotiški šeimyninio jung(ini)o tipai. Plakatas praneša, kad pasakojama tipinės šeimos istorija, po puošniu paviršiumi slepianti sutrūkinėjusius ryšius: į angelo drabužėlius spraudžiama maištinga dukra, esantis-nesantis Vyras ir dirbtinai išsišiepusi Moteris, pagal kurią ir sustatyta ši ankšta kompozicija. Moteris yra tikroji filmo ašis, variklis ir atskaitos taškas – su daugybe neištartų ir neatsakytų klausimų (Ar tu mane myli? Amžinai kartu?).

 

Užsikrovusi sau sizifišką užduotį surišti šeimos narius į neatrišamą mazgą, Moteris visą filmą ieško tos įsivaizduojamos „virvės“. Tartum pamiršdama, kad norint sujungti nebūtina veržti, spausti, sprausti. Kad yra tvirtesnė rišamoji medžiaga už marionečių virveles. Gabija Jaraminaitė įtaigiai kuria įsitempusios, tobulumo siekiančios, visus ir viską reguliuojančios moters vaidmenį. Ji nešaržuoja, neperspaudžia, bet maksimaliai, kone asmeniškai įsijaučia į situaciją. Čia svarbu patikslinti – ne stanislavskiškai „ištirpdama“ vaidmenyje ir ne vaidindama save, bet suteikdama abstrakčiai Moteriai individualių, tik jai būdingų bruožų, atgaivindama bevardę būtybę autentiškomis detalėmis. Tai ypač išryškėja bendraujant su kitais ankštose erdvėse – automobilyje, kambaryje, kai aktorės veidas stambiu planu tampa seisminės zonos žemėlapiu, o gal požeminių smūgių matuokliu. Kaip įtempta styga ji rezonuoja kiekvieną vyro ar dukters ištartą frazę – klausdama, puldama, o kartais išmintingai atsitraukdama, „negirdomis“ praleisdama buvusio bendraklasio keiksmų pliūpsnį.

Kiekvienas veikėjas gyvena skirtingu ritmu, jo intensyvumo kreivė kartais drastiškai šokinėja (vyras kaskadininkas rizikuoja gyvybe, dukra pabėga iš namų), tačiau tik Jaraminaitės Moteriai žemė dreba po kojomis. Todėl iš pažiūros paprastą šeimyninę dramą žiūrime kaip įtemptą trilerį – visą filmą neapleidžia gresiančio pavojaus nuojauta. Galiausiai vidinė įtampa pasiekia tokį laipsnį, kad neatlaiko ne tik žmonės, bet ir pastatai. Filmo finalas – turbūt įtaigiausias lietuvių kinematografijoje vidinio ir išorinio rezonanso pavyzdys, kai asmeninio gyvenimo įtrūkiai sukelia aplinkinio pasaulio griūtį. Tai visiems pažįstamas jausmas, kai irstančius santykius „atliepia“ gendantys daiktai, „lūžtantys“ kompiuteriai ir užsikirtusios spynos. Įdomiausia, kad apokaliptinio masto įvykis pateiktas be patoso, dokumentiškai – panaudojant televizijos reportažus iš sugriuvusio prekybos centro. Gal taip sakydama atimu iš nemačiusių žiūrovų netikėtumą, gal net esminį dramos virtimo tragedija momentą, bet svarbu pabrėžti režisierės sugebėjimą tvirtai remtis į gyvenimą – tikras, išgyventas patirtis, ir nebijoti vidinį nerimą „išsprogdinti“ pasitelkus neseną visus sukrėtusią istoriją.

Gabija Jaraminaitė – daugiaplanė sudėtingų charakterių nebijanti aktorė, talentingai atskleidžianti savo vaidinamų veikėjų prieštaravimus ir vidinę dramą. Įsiminė jos valdinga vujeristė Kristinos Buožytės filme „Kolekcionierė“. Linos Lužytės filme ji ne tokia beatodairiška, bet ne mažiau išraiškinga situacijų kūrėja. Ji atsakingai ir įkvėptai kuria šeimyninį kalėjimą, nepastebėdama grotų. Jaraminaitės kuriamos moterys – stiprios, bet kankinamos vidinių demonų. Ir kai filmo „Amžinai kartu“ pabaigoje išsigandusi dėl artimųjų gyvybės ir pamačiusi juos sveikus herojė nepuola jiems į glėbį, tampa aišku, kad vidinės sienos tvirtesnės už išorines.

Lina Lužytė – režisierė, gerai jaučianti filmo ritmą ir nebijanti jo kaitalioti. Todėl paprasta šeimos istorija turi komedijos, detektyvo, o kartais net siaubo filmo elementų. Siaubas – tas tikrasis, nematomas, slypintis po normalumo kauke. Toks potencialiai siaubingas savo normalumu atrodo Dainiaus Gavenonio personažas, ramiai reaguojantis į perdėtą žmonos reguliavimą ir emocines iškrovas. Kažkur ta kaupiama įtampa turi prasiveržti, ir visą filmą stebėjus moters klystkelius atrodo, kad pabaigoje atsiskleis ir slaptoji vyro pusė. Bet jis išlieka „normaliu“ sutuoktiniu – kiek normalu baigus filosofiją dirbti kaskadininku ir neieškoti romanų dažnose komandiruotėse.

Filmo aktorių ansamblis kaip reta paveikus ir gerai suderintas – ko vertas vien Rasos Samuolytės socialinės darbuotojos pasirodymas ir pasiūlymas visiems apsikabinti. Tai viena juokingiausių, o kartu graudžiausių ir beveik nejaukiai jautrių scenų, kurios ir suteikia filmui gyvybę. Labai stiprus ir Eilos Grybinaitės dukters vaidmuo, kuriamas nutylėjimu ir slaptu priešiškumu. Atrodo, kad jai neegzistuoja kamera – sunkiai pasiekiama būsena asmenukėms nuolat pozuojančiai kartai.

Atskleisti filmo vidinę įtampą padėjo ir rumunų operatoriaus Olego Mutu nepertraukiami kadrai, kai kamera tampa savotišku veikėjo tęsiniu. Tai ypač pasiteisino finale, bet ir kiti epizodai kuria nesurežisuotos aplinkos įspūdį, įtraukiantį žiūrovą. Vis dėlto ir operatorius, ir aktoriai yra režisierės Linos Lužytės komandos nariai – būdami savarankiški ir talentingi veikėjai, jie kartu yra ir didesnio plano dalis (Lužytė pati rašė filmo scenarijų). Todėl kolegės Izoldos Keidošiūtės pastabą apie režisūrą, kaip labiau tinkamą vyrams, reikia persvarstyti. Gal Vytauto Žalakevičiaus laikais tai ir buvo „Pasaulis, kuris priklauso vyrams“. Bet Lužytės, Buožytės, Giedrės Beinoriūtės kuriami filmai liudija, kad šios aksiomos galiojimo laikas baigėsi. Nuo šiol, norime to ar nenorime, būsime „Amžinai kartu“.