Pavyzdingas elgesys

Neskubriame ir sukauptame, vietomis net metaforiškame „Pavyzdingame elgesyje“ kertasi dvi linijos – tai paties Audriaus Mickevičiaus, kurį girdime už kadro, o kartais išvystame ekrane, atleidimo, susitaikymo kelias, jo dvasinė kelionė, išgyvenus nužudyto brolio netektį, ir kita – žmogžudžių, nuteistųjų iki gyvos galvos, istorijos. Mickevičiaus Lukiškių kalėjime atrasti personažai vaikiško veido, savo svajonių pasaulyje gyvenantis Rolandas ir santūresnis, uždaresnis Rimantas, – tikri grynuoliai. Jų elgesys pavyzdinis, vyrai atgailauja, pripažįsta savo kaltę, bet nori judėti toliau, o Rolandas, kalėjime radęs meilę, svajoja apie šeimos pagausėjimą. Tačiau dėl biurokratinių vingrybių net negali būti tikras, ar gaus pasimatymą su žmona Ingrida. Kur kas tvirčiau ant žemės stovinčio Rimanto malonės prašymas kartą jau buvo atmestas ir vyras nebeišmano, kaip galėtų elgtis dar pavyzdingiau. Nors iš lietuvišku stiliumi pavadinto straipsnio viename portale „Dviguba žudiko pergalė: vietoj iki gyvos galvos – laisvė po 5 metų“ galime sužinoti, kad 2019 m., pasikeitus įstatymams, Rimantui vis dėlto buvo suteikta malonė.

Prie jų prieinama be jokių išankstinių nuostatų, neeksploatuojant pigios kalinių ir kalėjimo egzotikos. Per visą filmą kamera tarsi išlaiko distanciją, matome tik kalinių kasdienybės nuotrupas, net intymūs dalykai rodomi vien per stebėjimo kameras, ir tai labai trumpai. Tokia distancija žiūrovui leidžia apsiprasti su filmo personažais ir susivokti, kas tai per žmonės; juk iš pirmo žvilgsnio jie – tokie kaip ir visi paprasti mirtingieji. Per vaizdus, kuriuos fiksuoja stebėjimo kameros (savotiška Dievo akis), taip pat išryškinamas sisteminio žvilgsnio ir kur kas jautresnės filmavimo grupės perspektyvos susidūrimas.

Per Rolando ir Rimanto liniją keliamas bene svarbiausias į socialinę tikrovę orientuotas klausimas: ar nuteistieji turi teisę į antrąją galimybę, teisę sugrįžti į visuomenę. Taip pat filme paliečiama kalėjimų funkcijos tema. Ją, galima sakyti, daugiausia plėtoja kalbinamas prancūzų filosofas Bernard’as Stiegleris, kuris pats kalėjo už bankų apiplėšimus ir kuriam kalėjimas tapo vadinamąja „laiko dovana“, nes būtent čia jis pasirinko filosofo kelią, išėjo savotišką universitetą. Jis tampa pavyzdžiu, kad kalėjimas gali būti pozityvios transformacijos erdvė, bet kartu, kaip filme teigia pats Stiegleris, gali būti nusikalstamumo mokykla ir žmones paversti dar pavojingesniais. Kaip viename interviu sakė minėtas Sakalauskas: „Įkalinimas neturi tapti kerštu – tai tik socialinių santykių normalizavimo priemonė, kuri turėtų būti kiek įmanoma trumpesnė. (...) svarbu suvokti, jog kalėjimas laužo žmones ir daug kainuoja, o kalinių skaičius yra ne nusikalstamumo padarinys, o mūsų pačių pasirinkimas, nes laisvės atėmimo bausmė turėtų būti paskutinė ir išskirtinė priemonė.“ „Pavyzdingas elgesys“ išvengia tiesmukų tezių ir paperka savo humaniškumu, tikėjimu, kad žmogus gali keistis. Filme taip pat sakoma, kad norint išgyventi sielvartą, gedulą, pyktį, kad galėtum toliau gyventi ir judėti, reikia atleisti. Jis skatina empatiją, neprikišamai siūlo permąstyti vyraujančius įsitikinimus ir nukreipia žvilgsnį ten, kur iki šiol trūksta konstruktyvios diskusijos, kad galėtume tapti brandesne ir jautresne visuomene.