Pilis

Į kino teatrus išėjus antrajam Linos Lužytės vaidybiniam filmui „Pilis“ socialiniuose tinkluose perskaičiau nepatenkintos žiūrovės įrašą – kiek galima kine vaizduoti niūrias lietuvių emigracijos patirtis, juk tai jau tampa kliše! Kodėl kino kūrėjai neparodo kitų, šviesesnių emigracijos istorijų? Iškart pajutau karštą norą ginčytis. Visų pirma, nors per paskutinius du dešimtmečius iš Lietuvos emigravo šimtai tūkstančių žmonių, lietuvių kine tai vis dar neapmąstyta. Į galvą ateina tik neseniai pasirodžiusi Arturo Jevdokimovo dokumentinė juosta „Second Hand“ (2019), pasakojanti apie škurlių verslą ir modernią lietuvių vergiją emigracijoje, bei keli trumpametražiai filmai. Kai pagalvoji, keista, kodėl mūsų kine taip menkai paliesta ši tema, juk tai įvairiais būdais palietė visus šalies gyventojus. Kita vertus, nemanau, jog Lužytės darbas niūrus, man jis kaip tik pasirodė veržlus ir viltingas, nes „Pilies“ veikėjos – drąsios ir stiprios, ypač jauniausioji Monika (labai tikra ir natūrali Barbora Bareikytė, vien dėl jos verta nueiti į kiną).

Filmo centre matome vieną lietuvių šeimą, – močiutę, mamą ir dukrą, neseniai persikėlusią gyventi į Airijos sostinę Dubliną. Jų santykis su tėvyne ir nauja šalimi skirtingas. Alzheimerio liga serganti močiutė (Jūratė Onaitytė) emigracijoje yra bejėgė, lyg „katapultuota“ į visiškai svetimą erdvę, kuri jai nieko nereiškia. Vienintelė močiutės svajonė – kada nors grįžti į Lietuvą, kad ir karste, todėl ją lyg magnetas traukia jūra, už kurios kažkur toli toli liko pažįstama aplinka. Motina Jolanta (Gabija Jaraminaitė) yra profesionali pianistė, naktimis dirbanti su kitais emigrantais žuvies fabrike, o dienomis prižiūrinti mamą, kuriai vis dažniau užtemsta protas (prie pietų stalo ima kotletą ranka, nes pamiršta, kas yra šakutė). Motina nemoka anglų kalbos, todėl kai kuriose situacijose irgi tampa bejėgė kitų (kalbą mokančių) žmonių įkaitė. Užtat dukra Monika Airijoje jaučiasi puikiai – talentinga ir atkakli paauglė gerai kalba angliškai, lengvai bendrauja su naujais žmonėmis ir nesuka galvos dėl klaidų (kai, pavyzdžiui, valgykloje pavadina šlaunelę „vištos koja“), nes žino savo vertę: ji muzikantė. Kai gali, mama ir dukra prisiduria pinigų grodamos lietuvių bendruomenės susibūrimuose ir šermenyse. Panašu, kad mamą groti Čiurlionį cepelinų šventėse vargina ir slegia, bet dukra pilna entuziazmo ir svajoja, kaip jos dviese užkariaus pasaulio scenas. Po vienų šermenų, kuriose Monika akompanuojant mamai angelišku balsu gieda Mozarto „Lacrimosa“, įvyksta tai, apie ką svajoja kiekviena dainuojanti paauglė – jas pastebi prodiuseris, impozantiškas senas ponas, kuris pakviečia mamą su dukra atlikti koncertinę programą savo pilyje, kurioje yra grojęs „net pats Eltonas Johnas“. Rodos, svajonė ranka pasiekiama, bet viskas ima griūti, nes mama parduoda sintezatorių ir griežtai nukerta, kad į pilį jos nevažiuos.

Pilis tampa centriniu filmo simboliu ir intriga. Ar Monikai pavyks gauti pinigų sintezatoriaus nuomai? Ar tas elegantiškas ponas kažkoks apsimetėlis? O gal, kaip Kafkos romane tuo pačiu pavadinimu, pilies mes taip ir neišvysime?

Monika dėl savo svajonės yra pasiryžusi paaukoti daug ką, net paminti moralę, ir tai sukuria dramatiškas situacijas, kuriose herojė yra verčiama rinktis tarp savo norų ir savo artimųjų. Lužytės filme šis sprendimas (kurį nuolat tenka priimti mamai ir dukrai) niekada nėra lengvas, savotiškai lengva yra tik močiutei, kuri nebepaiso kitų žmonių ir drožia tiesiu taikymu į šviečiančią, bet dažnai šiukšles skalaujančią uostamiesčio jūrą. Visgi Monikos „svajonių pilis“ ne rožinė, režisierė jau filmo viduryje sufleruoja, kad svajonės rizikingos – nors padeda nuversti kalnus, niekada nežinai, koks vaizdas už jų atsivers. Taip Monika žvelgia į keistą figūrą šviesos užlieto paplūdimio tolumoje. Nesuprasi, kas tai – ar žmogus su parasparniu, bandantis pakilti į orą, ar kinetinė skulptūra, ar kažkoks milžiniškas vabzdys, bet paslaptis jaudina ir traukia.

Jau iš siužeto galima suprasti, kad emigracija nėra pagrindinė „Pilies“ tema, tai veikiau filmo kontekstas, realybė, kurioje gyvena personažai (o ir žiūrovai). Pragyventi iš muzikos ar apskritai kultūros yra be galo sunku – tau nuolatos gresia skurdas. Reikia didelio talento, palankių aplinkybių, reikia ištvermės ir drąsos, reikia prisidurti dirbant su profesija nesusijusius darbus1. Tačiau paauglė to dar nesupranta, todėl filmo ašimi tampa kartų konfliktas, kova tarp motinos ir dukters. Monika smerkia mamą, nes ji iškeitė muziką į saugų gyvenimą ir vergauja žuvies fabrike. Nuoširdžiame, bet savanaudiškame paauglės pasaulyje mama ir močiutė tėra akmuo po kaklu, trukdantis pasiekti svajonę. Mama yra nusivylusi muzika, kuri jai atnešė tik pažeminimus ir vargą, ir daro viską, ką gali, kad dukrai pasisektų geriau. O močiutė, kuri nebepajėgia pati savimi pasirūpinti, iš esmės trokšta mirti, ją dusina dukters ir anūkės priežiūra. Tai, kad žiūrovui leidžiama tuo pat metu suprasti ir mamos, ir dukters, ir močiutės poziciją, yra vienas stipriausių filmo aspektų. Todėl visos muštynės (sergant Alzheimeriu būdinga agresija), kivirčai ir kaltinimai taip jaudina, kad gerklėj įstringa gumulas. Apskritai naujasis Lužytės darbas yra dovana puikiai parinktoms puikioms aktorėms – jame pilna jautrių, subtilių ir „dygliuotų“ scenų, filmas tiesiog virpa nuo jausmų, emociškai yra labai įtaigus.

Galbūt gali susidaryti įspūdis, kad „Pilis“ – dar vienas slogus lietuviškas filmas, tačiau taip nėra. Priešingai, pirmieji Dublino kadrai ir šviesus styginių staccato nuteikia lengvai ir optimistiškai. Manau, režisierei pavyko surasti gerą balansą tarp svarumo ir lengvumo, todėl filmas ne prislegia, bet atneša katarsį, apsivalymo, palengvėjimo jausmą. Realistinį, slogų turinį atsveria pasakiškas pilies motyvas; klykaujančios žuvėdros, ošianti jūra, klasikinė muzika ir švelnūs sopranai viską šiek tiek kilsteli nuo žemės (filmo kompozitorius Jonas Jurkūnas). Taip pat ryškus kontrastas tarp Monikos šeimos ir kitų emigrantų, kurie visada šaržuojami, išpučiamas jų primityvumas, prastas skonis, pavyzdžiui, charakteringa vestuvių baliaus lietuvių bendruomenės namuose scena. Kartais atrodo, kad „Pilies“ kūrėjai bando juokauti, bet žiūrėti į groteskiškas lietuvių emigracijos grimasas nėra juokinga (žiūrint filmą kino salėje nė karto niekas nenusijuokė), veikiau nyku, liūdna.

Pagrindinės trys veikėjos turi daugiau spalvų ir atspalvių, o likusių imigrantų personažai piešiami stambiais štrichais, jie tampa tipažais – versli, valdinga ir gan primityvi Zita (Rasa Samuolytė), striptizo šokėja Natalija, siunčianti uždirbamus pinigus nieko neįtariančiam vyrui ir vaikui (Martyna Peszko), nepatikimas smulkus nusikaltėlis Adamas (Andrei Ciopek) ir kiti. Todėl scenos su jais silpnesnės, ne tokios niuansuotos. Kita vertus, šaržuotame fone labiau išsiskiria „dvasinga“ Monikos šeima. Tas skirtumas paryškinamas ir grynai vizualiai, per spalvas ir šviesą. Scenos su Adamu, Natalija ir lietuvių bendruomene pilnos ryškių, nenatūralių spalvų (neoninės lemputės Adamo automobilyje, raudonos lempos pas rėksmingai vilkinčią kaimynę Nataliją, vestuvių balius bendruomenės centre), o visos svarbiausios Monikos scenos nufilmuotos natūralioje dienos šviesoje, prie jūros, lauke (operatorius Michael Lavelle).

Nors iš pirmo žvilgsnio „Pilis“ – labai paprastas kūrinys, kuriame nėra jokių sudėtingų metaforų ir filosofijų, vis dėlto jis erdvus, nes režisierė palieka vietos žiūrovo interpretacijai ir filme glaudžiai persipina trys temos: emigracija, kartų konfliktas ir muzika. Muzika suteikia „Piliai“ papildomos gyvybės ir jaudulio, muzika veikia žiūrovą kitu, neracionaliu režimu, muzika yra tas dalykas, kuris įsismelkia labai giliai į žmogų (taip, močiutė pamiršta, kaip valgyti kotletą, bet atmintinai moka jaunystės dainų žodžius). Jeigu žiūrime „Pilį“ kaip emigracijos istoriją, tuomet jos finalas negatyvus (dūžta svajonių pilys), bet man atrodo, kad tai visų pirma filmas apie muziką, puikiai parodantis, kaip ji gali užburti, įtraukti, sumaišyti visas kortas, pagaliau priversti suprasti kažką apie save ir pasaulį. Juk kai Monika groja pilyje (aplinkybių neatskleisiu, kad būtų įdomiau žiūrėti), ji supranta, kad tikrasis muzikanto laimėjimas nėra pasirodymas prestižinėje salėje, įspūdinga sutartis, milžiniška publika, apdovanojimai ir pan. Didysis tikslas yra pati muzika, tas magiškas momentas, kai ji iš tikrųjų suskamba ir visa kita aplinkui išnyksta, o atlikėjas ir klausytojas išsiveržę iš laiko akimirkai tampa absoliučiai laisvi.

„Pilis“ nėra be trūkumų, o skeptiškiau nusiteikusiam žiūrovui apskritai gali sukelti atmetimo reakciją („nesąmonė, taip negali būti“), tačiau jei leidiesi į šią Lužytės pasaką, gali daug patirti. Lina Lužytė jau pirmajame savo pilno metražo vaidybiniame filme „Amžinai kartu“ (2015) parodė, kad yra stipri režisierė, mokanti dirbti su aktoriais ir turinti ką pasakyti. O antrasis jos filmas ryškesnis, platesnių užmojų, jame justi daugiau laisvės. Man „Pilis“ – lyg gurkšnis gaivaus oro lietuvių kine, maloniai primenantis Marijos Kavtaradzės debiutinį pilno metražo darbą „Išgyventi vasarą“ (2018). Tai aktualus, gyvas, jautrus, paprastas kinas. Būtų smagu, jei laiku suprastume, kaip tai vertinga.

1 Benediktas Januševičius yra parašęs fantastišką eilėraštį apie šią absurdišką situaciją pavadinimu „Kultūros darbuotojas dirba aviečių lauke“ http://www.nemunas.press/straipsniai/ benediktas-janusevicius-eilerasciai/.