Romano vaikystė

Paprastas filmas


Režisierius, scenarijaus autorius, prodiuseris Linas Mikuta
Operatorė Kristina Sereikaitė
2020, Lietuva, dokumentinis, 50 min.


Lietuvių dokumentinis kinas nuo seno garsėja dėmesiu gyvenimo paraštėse atsidūrusiems žmonėms, keistuoliams. Tarsi tai būtų dokumentinio kino misija – rodyti jų gyvenimą, netelpantį į įprastos buities rėmus, fiksuoti skurdą, pažeminimą, visuomenės abejingumą, bet kartu ir plėtoti poetinių apmąstymų apie žmogaus prigimtį asociacijų lauką. Filmuose „Dzūkijos jautis“, „Pietūs Lipovkėje“, „Šaltos ausys“ Linas Mikuta taip pat įdėmiai stebėjo dėl visuomenės transformacijos ar kitų priežasčių nepritapusius prie „normalaus“ gyvenimo žmones.

 

Naujasis Mikutos ir operatorės Kristinos Sereikaitės, kuri visada yra ir režisieriaus bendraautorė, filmas „Romano vaikystė“ rodo tai, kas, pakiliai kalbant, yra amžina. Rodo šeimą, kurioje visi saugo vieni kitus, rūpinasi, nors gal ir nelabai moka išreikšti savo meilę. Tokią šeimą Mikuta rado Klaipėdoje. Diana, Aivaras ir jų aštuonerių metų sūnus Romanas neteisėtai gyvena apleistame name. Tėvai – bedarbiai, verčiasi, kaip gali, neslepia, kad kartais išgeria. Jie nuoširdžiai rūpinasi Romanu. Jų gyvenimas tylus, kartais sklidinas svajonių, kaip kad epizode, kai Aivaras parneša tarp šiukšlių rastus filmų DVD ir Diana tikisi juos pasižiūrėti, kai įsigis televizorių. Kartais prisimenamos vaikystės nuoskaudos, jausmas, kad tave atstūmė artimiausi žmonės – tėvai. Tačiau ir Diana, ir Aivaras stengiasi, kad Romanui netektų patirti panašių nuoskaudų.

Iš to ir susideda jų gyvenimas: vaikas turi būti sotus, aprengtas, nusiprausęs, lankyti mokyklą, turėti draugų, šunelį ir tikrą vaikystę. Gal Romano tėvų požiūris kartais prasilenkia su šiuolaikinių tėvų, sekančių kiekvieną savo vaikų žingsnį, nuostatomis, bet Romanas su draugu daug laiko leidžia pajūryje, žaidžia savo žaidimus, mėgaujasi vasara ir tikrai nepamirš tų visiškos laisvės dienų. Kaip ir gimtadienio su tortu, kai prie stalo sėdi tėvai, draugas ir giminaitis, besipuikuojantis gražia tatuiruote. Nežinau, kaip tai padaro Sereikaitė, bet iš jos nufilmuotų kadrų sklinda šviesa. Tą šviesą galima lyginti su klasikinės tapybos apšvietimu ir panašiais dalykais, bet tai nebus tiesa. Šviesa sklinda iš žmonių, į kuriuos ne vienas mūsų sutikęs gatvėje iškart pasižiūrėtų iš aukšto.

Bet „Romano vaikystėje“ gražūs žodžiai tikrai neskamba. Mikutai jų nereikia. Užtat yra pasivaikščiojimo Klaipėdos centre kadrai ir šuns maudymas fontane ar ilgas kažkur rasto kilimo valymas. Užtat yra filmo herojų pokalbiai, bandymas papasakoti apie save filmo kūrėjams arba dar kartą patikinti save, kad viskas turi būti gerai. Aivaro, Dianos ir Romano pasitikėjimas vienas kitu – didžiulė vertybė. Ją Mikuta su Sereikaite rodo paprastai, nesileisdami į poetinius išvedžiojimus. Filmo herojai gyvena neskubėdami, paprastai, suvokdami, koks svarbus yra bendrumo jausmas, buvimas kartu, sėdint prie stalo ir tiesiog apie viską kalbantis.

„Romano vaikystė“ – paprastas filmas, bet jis lyg iš naujo apibrėžia normalumo ribas visuomenėje, kur „normalu“ gyventi socialiniuose tinkluose ir mėgautis skaitmeniniais XXI a. malonumais. Mikuta ir Sereikaitė sužadina kitokios, jau beveik išnykusios realybės nostalgiją. Žiūrėdama „Romano vaikystę“ nežinojau, kad jis filmuotas prieš beveik dešimt metų, nors įtarimą kėlė ne tik mobilusis telefonas, filmų pavadinimai ar skambančios dainos, bet ir skaidrūs, lyg išblukę kadrai – tokios būna senos, vaikystės ar šeimos švenčių fotografijos. Arba šviesūs prisiminimai.