Dainos lapei

Kas iš tų sapnų, Orfėjau?


Režisierius ir scenarijaus autorius Kristijonas Vildžiūnas
Operatoriai Jurģis Kmins, Mindaugas Survila

Montuotoja Dounia Sichov
Kompozitoriai Zigmantas Butautis, Kristijonas Vildžiūnas
Prodiuserė Uljana Kim
Vaidina Lukas Malinauskas, Agnese Cīrule, Rokas Rinkevičius, Mantas Zemleckas, Saulius Bareikis, Kamilė Gudmonaitė, Kamilė Petruškevičiūtė
2021, vaidybinis, Lietuva, Latvija, Estija, 125 min.

Platintojas Lietuvoje „Garsų pasaulio įrašai“


Baltas visureigis užklimpsta miško pelkėje. Iš jo išlipa vyras šviesiu kostiumu, pasiima urną, išmeta automobilio raktelius ir nueina tolyn miško takais ir pievomis. Pasiekia seną trobą, iš jos – stiklinį, baltą, kone siurrealistiškai lietuviško kaimo peizaže atrodantį kupolą. Daug baltos spalvos veikiau simbolizuotų vestuves (kad ir nepavykusias) nei laidotuves, bet galbūt būtent taip ekrane matomas vyras ir jaučiasi – lyg jaunoji būtų dingusi paskutinę akimirką. Jis išverčia molinį indą su saldainiais, negrabiai perpila į jį pelenus ir žaisliniu pulteliu valdomu automobiliu palydi gilyn į lapės olą. Scena nebyli, net kiek chaotiška (nors pačiam filmo herojui, akivaizdu, viskas labai logiška), prikaustanti žiūrovo smalsumą vien tuo, kad sunku suprasti, kas joje vyksta ir kokie to motyvai. Tik vėliau sužinome, kad kadre matome Dainių (Lukas Malinauskas), neseniai netekusį mylimosios Justinos (Agnese Cīrule), kurios pelenus jis ir pasiuntė žemyn į požemius.

Filmo veikėjų kelionės į save (per istoriją, atmintį ar tiesiog buvimą), siekiant suprasti ir susitaikyti, nėra svetimos Kristijono Vildžiūno filmams. Keliauja ir „Dainų lapei“ veikėjas Dainius – per sapnus pas mylimąją, taip ieškodamas būdų atsisveikinti ir pagaliau susitaikyti su jos netektimi.

 

Savo pasaulyje be mylimosios (veikiausiai ji ir buvo jo ryšys su aplinkiniu pasauliu) Dainius jaučiasi svetimas. Susvetimėjimas filme – beveik hiperbolizuotas: lyriškas menininkas nepritampa kaimelyje, kurio apylinkėse stovi jo gyvenamasis kupolas ir sodyba. Provincijoje – asocialų šeimos, nesirūpinančios vaikais, policininkai, užmerkiantys akis prieš nusikaltimus, ir miško pelkynuose išsislapstę naminės virėjai (šios konfrontacijos vėliau persikelia ir į Dainiaus sapnus). Bendros kalbos jis neberanda ir su dviem aplankyti atvykusiais draugais – muzikinės grupės, kurioje jis groja, kolega ir jo mergina (Mantas Zemleckas ir Kamilė Gudmonaitė) – šie, apsišarvavę Barthes’o išmintimi „elgtis įprastai“ gedinčiojo akivaizdoje, netrukus supranta, kaip sunku ištraukti draugą iš lapės olos, kurioje jis mintimis klaidžioja.

 

Vienoje filmo scenų nuskamba Orfėjo ir Euridikės mito nuotrupos. Jis perpasakojamas net pernelyg atvirai – bendrame filmo kontekste tai glumina, nes visų kitų filme esančių detalių, užuominų ir nuorodų Vildžiūnas aiškinti nelinkęs, palieka jas žiūrovo pastabumui ir interpretacijoms. Vis dėlto Orfėjo kelionė į požemius gelbėjant savo prarastą Euridikę yra vienas filmo motyvų, net jei, bėgant minutėms, jo idėja filme ima blankti ir ją užgožia Dainiaus fantazija. Lygiai kaip Orfėjas, Dainius leidžiasi į uždraustas kito pasaulio teritorijas (net jei tai sapnai). Ir, būdamas muzikantas, vietoje lyros į rankas paėmęs gitarą, jis pasauliui ir mirusiai mylimajai dainuoja savo skausmą – šis įgyja paties režisieriaus grupės „Šiaurės kryptis“ dainų pavidalą.

 

Perskaitęs Justinos paliktą sapnų dienoraštį, suradęs jos naudotą įrangą, į pagalbą pasitelkęs vietinį vaiką Gailį (Rokas Rinkevičius), Dainius leidžiasi į sapnų pasaulį. Lapės olos vietoje išdygusi didžiulė puodynė (galbūt ta pati, į kurią Dainius supylė mylimosios pelenus) su laikrodžiu, vietoje skaičių turinčiu piktogramas, Dainių perkelia vis į kitą sapną. Juose – Dainiaus praeities nuotrupos, persipinančios su realybės fragmentais ir fantazija. Vieną kartą jis atveria prisiminimų apie seniai mirusią senelę duris, kitą kartą sutinka pačią Justiną – jausmingą ir išsiilgtą. Filme riba tarp Dainiaus sapnų ir tikrovės nejučia ima nykti – ne tik filmo herojui, bet ir žiūrovui, kuriam belieka spėlioti, sapnuoja Dainius klampodamas per miškus, ar ne, ir kaip kupolo stoge (jei ne milžiniško vabzdžio pagalba) atsivėrė didžiulė skylė. Ir pati filmo erdvė (ta, kurioje turėtų egzistuoti realybė), užfiksuota latvių operatoriaus Jurģio Kmino kamera, – izoliuota, mistiška, pritaikyta sapnams, su gyvūnais (stebinantys jų kadrai – lietuvių dokumentininko Mindaugo Survilos nuopelnas), kurie beveik žmogaus akimis stebi Dainiaus kančią.

 

„Dainų lapei“ kulminacija – finalinis Dainiaus sapnas, kurio centre – groteskiškos vestuvės be jaunosios. Vaikų žaidimus su žybsinčiomis lemputėmis keičia fantasmagoriška erdvė – kažkas tarp Boscho paveikslų fantazijos ir lietuvių padavimų motyvų. Čia atsiduria ir naminės virėjas Biesas (Saulius Bareikis), ir korumpuota policininkė (Kamilė Petruškevičiūtė) – lyg visas blogis, lydėjęs Dainių realybėje, dabar būtų persikėlęs į jo sapną. Ištrūkęs iš košmaro Dainius sėdi terasoje prie savo kupolo ir akimis seka pievoje žaidžiantį Gailį – atrodo, kad jis pagaliau rado vidinę ramybę ir susitaikė su netektimi. Tik kai filmas jau turėtų pasibaigti (ir vidinė Dainiaus kelionė su visomis olomis ir jos užkaboriais žiūrovo mintyse būti nubrėžta bent punktyriškai), ima kilti klausimai. Regis, režisierius filme norėjo pasakyti tiek daug ir į ekraną perkelti tai, kas dažnai sunkiai įmanoma – labilią sapnų realybę, kad žiūrovui liko jau prasisklaidžiusio sapno nuotrupos, kurių logika ir motyvai buvo aiškūs tik tol, kol sapnuoji. Mylimosios paieškos sapnuose netrukus virto vidinio Dainiaus pasaulio chaosu – iš mirusiųjų ir gyvųjų, praeities ir fantazijų, o pati Justina ir Dainiaus jaustas ilgesys buvo užgožtas spalvingų žaidimų kambarių, kuriuos pasiūlė miego pasaulis. Taip ir nepaaiškėjo, iš kur (ir kur dingo) ta meilė, privertusi leistis į pačius požemius, ir kas gi tau iš tų sapnų, į kuriuos vis nėrei, Orfėjau?