Kloja
(Chloe)

Kanados režisierius Atomas Egoyanas nuolat balansuoja ties autorinio ir komercinio kino riba. Dabar, kai ši riba beveik nusitrynė, kino pasaulį ištiko idėjų krizė. Naujas Egoyano filmas – prancūzų režisierės Anne Fontaine juostos „Natali“ perdirbinys. Tik kitaip sudėlioti akcentai, kardinaliai pakeista intonacija ir finalas. Prancūziško lengvumo ir subtilumo ieškoti neverta, režisierius pasiskolintą istoriją pradeda kaip psichologinę dramą ir maždaug nuo siužeto vidurio kryptingai juda erotinio trilerio takeliu. Psichologinė drama – vienos iš pagrindinių herojų, gydytojos Katrinos veiksmų erdvė. Katrina jaučia, kad jos santuokai ateina galas, vyras tolsta, darbas darosi tik paprastu užsiėmimu, sūnus dažnai žiūri į ją kaip į tuščią vietą, trumpai tariant, gyvenimas tampa bespalvis ir prėskas. Katrina tai suvokia kaip asmeninę savo krizę, pralaimėjimą ir jaučiasi kalta. Reikia tik vienos smulkmenėlės, kad slopinami jausmai išsiveržtų ir nugalėtų sveiko proto likučius. Tuo paskutiniu lašu į dramatiškų išgyvenimų taurę tampa vyro gimtadienis, į kurį jis pavėluoja ir visai to nesigaili. Katrina pradeda žiūrėti į savo vyrą pro kažkokį didinamąjį stiklą, kuris iškraipo tikruosius motyvus ir paprastus dalykus paverčia sudėtingais ir painiais. Pradeda įtarinėti jį neištikimybe, analizuoti kiekvieną jo frazę ir žvilgsnį, rinkti faktus, kurie lyg ir patvirtintų jos įtarimus. Galop jai šauna į galvą visai beprotiška mintis – pakišti vyrui gražią ir seksualią prostitutę. Kloja – blondinė liūdnomis akimis, kuriose žybsi beprotybės kibirkštėlės, sutinka suvilioti Katrinos vyrą.

Čia psichologinė drama pasibaigia, režisierius pradeda tirštinti atmosferą, į pirmąjį planą iškyla trileris. Beprotybė ima rastis ir Katrinos elgesyje, režisierius ją pabrėžia steriliais baltais interjerais. Juose daug stiklo – moteris savo vyrą stebi pro tą stiklą, gali matyti, girdėti, tik negali jo paliesti. Pora jaučia, kaip tolsta vienas nuo kito. Klojos ataskaitos – vis atviresnės, jos apauga erotinėmis smulkmenomis. Katrina vis šnipinėja, užuot atvirai pasikalbėjusi, ir nenutuokia, kokią košę pati užvirė. Kaip jauką režisierius vis pametėja atvirus ir provokuojančius kadrus, pabrėžiančius erotinę istorijos potekstę, bet vargu ar tai suteikia filmui kokio papildomo žavesio. Viskas puiku ir profesionalu, bet panašaus lygio filmų matėm gal milijoną. Mėlynakė Kloja yra tipiška blondinė – aktorė Amanda Seyfried lyriškai ir reikšmingai klaidžioja po filmo erdvę ir sąžiningai bando išreikšti tai, ką ji turėtų jausti. Vaizdelis gražus, bet plokščias. Jausmų ir motyvų toje žavaus makiažo plokštumoje įžiūrėti beveik neįmanoma. Nors gal kai kurie gerb. žiūrovai džiugiai įžiūrės ką kita ir nutars, kad gali puikiausiai apsieiti be psichologinių niuansų. Tai – gražus blizgių žurnalų kinas, šaltas ir taisyklingas. Pasižiūrėjus filmą, galima prisiminti vieno jo personažų frazę: „Nežinau, ar man gerai, ar eiti pasikarti.“