Amelija
(Amelia)

Dar vienas padorus, korektiškas ir skoningas paminklas, skirtas legendinei Amerikos moteriai – lakūnei, rašytojai, žurnalistei bei visuomenės veikėjai Ameliai Earhart (1897–1937), pirmajai perskridusiai Atlantą. Nežinia, kas būtų buvę, jei ji būtų sulaukusi garbaus amžiaus ir turėtų savo nuosavą žemės kauburėlį, apaugusį žalia žole. Gal tada neliktų tos amžinos romantikos aureolės, kuri gaubia heroję, amžiams pasilikusią kažkur tarp pilkų ir šaltų vandenyno bangų, jai tokių panašių į debesuotą dangų.

Vienas biografinių filmų bruožų yra tas, kad autoriai stengiasi pasakoti apie herojų pagarbiai ir mandagiai. Tokiu tonu, kokio nusipelno nacionalinėmis vertybėmis tapę piliečiai. Vengiama kalbėti apie jų silpnybes bei ydas (išskyrus roko žvaigždes, kurios privalomai skandalingos), nesėkmes ir neviltį. Svarbu tai, už ką tauta tą savo atstovą gerbia, myli, prisimena ir laiko jį pavyzdžiu būsimoms kartoms.

Mira Nair savo filmą pagrindė net trimis biografinėmis knygomis. Meilė dangui gimsta romantiškame epizode, kai bėgdama per gimtuosius laukus mažoji Amelija pamato danguje raudoną lėktuvėlį. Paskui prasideda jau suaugusios merginos istorija, kur svarbiausia yra lėktuvai. Galima numanyti, kad tokia profesija moteriai anaiptol nebuvo lengvai pasiekiama. Bet herojė – jau susiformavusi asmenybė, pasirengusi žygdarbiams ir atradimams. Hilary Swank visą filmą yra žavi ir natūrali, švyti strazdanėlėmis ir nuoširdžia šypsena. Ji mitriai karstosi kopėčiomis, sliuogia nuo lėktuvų sparnų ir dėl svajonės net spjauna į savigarbą – pirmą kartą skrenda per Atlantą kaip keleivė.

Meilės istorija pasakojama punktyru tarp skrydžių epizodų, peizažų panoramų ir debesų. Šlovė eina greta, tauta apipila numylėtinę gėlėmis ir konfeti. Bet ne pinigais. Herojė ir toliau atlieka tylius žygdarbius, net pakelia į nakties padangę pirmąją šalies ponią Eleonorą Roosevelt ir įkuria pirmąsias oro susisiekimo linijas. Visa tai gera aktorė Swank vaidina santūriai, šiltai ir lengvai, nes siužete nėra dramos, tik įvykių santrauka, iliustruota dokumentine medžiaga ir tekstais iš Earhart dienoraščių. Na, o tai, kad aktorė tikrai verta milijono, įrodo filmo finalas. Kelios minutės tarp vandens ir debesų, keli sakiniai, kurie dingsta toje plikoje erdvėje, tylus dramatizmas be isterijos ir nevilties. Ir žvilgsnis, įsmeigtas į amžiną horizontą. Per tas minutes galima patikėti Amelijos valios jėga ir asmenybės grožiu. Ir tuo, kad ji galėjo padaryti tai, ką padarė. Todėl verta dar vieno paminklo.