„Nepatogiame kine“ – filmai apie negražius dalykus

Ką turi bendra nuo AIDS mirštantys vaikai, mokesčių vengiantys tarptautinių kompanijų bosai, politinėmis kalinėmis virtusios „Pussy Riot“ merginos ar delfinariume dresuotojus skandinančios orkos žudikės? Visa tai „negražu, bet tikra“, – sako dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ organizatoriai, kviečiantys kine ieškoti atsakymų į provokuojančius klausimus. Spalio pabaigoje Vilniuje vyksiančio, o vėliau ir po visą Lietuvą keliausiančio festivalio programoje – daugiau nei 40 dokumentinių filmų ir susitikimai su dešimtimis užsienio svečių.

„Suformuoti festivalio programą visada nelengva. Viena vertus, negalime išduoti festivalio misijos – kelti žmogaus teisių klausimus, kita vertus, neketiname nuvilti ir gero dokumentinio kino gerbėjų. Todėl kasmet ieškome pusiausvyros tarp filmų temos ir meninės vertės. Manau, šiemet mums pavyko rasti aukso vidurį. Nors formos įvairios ir gausu temų, filmai nesiūlo lengvų atsakymų, nevynioja jų į spalvotą popierių“, – teigia festivalio direktorius Gediminas Andriukaitis.

Kaip ir kasmet, daug dėmesio festivalis skirs aktualijoms. Filmas „Pussy Riot: pankiška malda“ („Pussy Riot: A Punk Prayer“, rež. Mike Lerner, Maksim Pozdorovkin) – viena iš jų. Feminisčių grupės „Pussy Riot“ performansas Maskvoje, Kristaus Išganytojo cerkvėje, vargu ar būtų taip plačiai žinomas, jei ne paranojiška Rusijos režimo reakcija: už kelias minutes pasirodymo performanso atlikėjos nuteistos dvejus metus kalėti. Toks „teisingumas“ sulaukė atgarsio visame pasaulyje ir privertė susimąstyti, kuriuo keliu suka tvirtai Vladimiro Putino valdoma šalis. Filme panaudota archyvinė medžiaga, interviu su merginų artimaisiais ir teismo posėdžių įrašai ne tik parodo teismo proceso absurdiškumą, bet ir sugriauna žiniasklaidos formuojamus stereotipus apie „Pussy Riot“. Po kino festivalius keliaujantį filmą Vilniuje pristatys abu jo režisieriai.

Gausi filmų apie besivystančių šalių problemas programa. Pagrindinį žiuri prizą ir žiūrovų apdovanojimą šių metų Sandanso kino festivalyje pelnęs Steve’o Hooverio „Kraujo brolis“ („Blood Brother“) – tai intymus jauno amerikiečio Rocky Braato portretas. Tikresnio pasaulio, tvirtesnių ryšių tarp žmonių ar tiesiog savęs paieškos jaunuolį nuveda į ŽIV ir AIDS sergančių vaikų namus varganame Indijos kaime. Poros mėnesių savanorystė pakeičia jo ir aplinkinių gyvenimus.

Deja, didelė dalis kitų šios programos filmų primena, kad besivystančių šalių problemų šaknų reikia ieškoti mūsų – vakariečių – kieme. Puikaus festivalių įvertinimo sulaukęs Rogerio Rosso Williamso filmas „Dievas myli Ugandą“ („God Loves Uganda“) nagrinėja humanitarinę radikalių amerikiečių krikščioniškų organizacijų veiklą Ugandoje. Iš pažiūros viskas puiku, organizacijos steigia mokyklas, vaikų globos namus, rūpinasi švietimu, bet kartu diegia kartais abejotinas krikščioniškas „vertybes“ (neapykantą homoseksualams, susilaikymą kaip priemonę prieš ŽIV ir pan.).

Į mums artimesnes realijas sugrąžins filmų iš posovietinės erdvės programa. Marinos Razbežkinos dokumentinio kino mokyklos studentų sukurtas „Žiema, bėk iš kiemo“ („Zima, uchodi!“) – tai retas šių dienų Rusijos dokumentinio kino pavyzdys. Filmo kūrėjai visą dėmesį sutelkė į Rusijos prezidento rinkimus bei juos lydinčius opozicijos protestus. Marina Razbežkina surengs kūrybines dirbtuves jauniems lietuvių kūrėjams.

Lenkų režisierės Magdalenos Piętos (ji taip pat atvyks į festivalį) debiutas „Kirsano planeta“ („Planeta Kirsan“) nukels į tolimoje Kalmukijoje stūksantį šachmatų miestą, kur vaikai šio žaidimo mokomi nuo pirmos klasės, o šalies prezidentas mano, kad šachmatų lentoje užkoduotas visatos paslapčių raktas. Ir tai nėra fantazija – neaprėpiamų stepių apsuptoje Kalmukijoje vyksta šachmatų pasaulio čempionatai. Tačiau filmas meistriškai atskleidžia siurrealistišką, griežta valdžios vertikale grįstą visuomenę.

Janas Tenhavenas filme „Auksinis ruduo“ („Herbstgold“) seka pasirengimą pasaulio veteranų lengvosios atletikos čempionatui. Nepaisant garbaus dalyvių amžiaus, azartas ir energija veržiasi per kraštus. Turbūt žiūrovų simpatijų prizų rekordą pasiekęs filmas spinduliuoja gyvenimo džiaugsmu ir griauna Lietuvoje įprastą senyvo žmogaus stereotipą. Prancūzo Sébastieno Lifshitzo filmas „Nematomi“ („Les Invisibles“) pasakoja keturiasdešimties metų senumo įvykius, bet Lietuvos kontekste jie išlieka itin aktualus. Pernai Kanuose rodyto filmo herojai – prancūzų gėjų judėjimo pionieriai, žmonės, nusprendę nebeslėpti savo tapatybės tada, kai Prancūzijoje gėjų eitynės keldavo visuomenės pasipriešinimą. Nepaisant skausmingų išgyvenimų, daugelis filmo herojų spinduliuoja vidinę stiprybę ir optimizmą. Šių filmų režisieriai irgi laukiami Vilniuje.

Septintąjį „Nepatogų kiną“ taip pat lydės teminės diskusijos ir kūrybinės dirbtuvės. Kaip ir anksčiau, „Nepatogus kinas“ bus prieinamas visiems – festivalio renginiuose galima dalyvauti už bilietą paaukojus bent 1 centą.