Robert Gwisdek

Apie vaidmenis, tipažus ir kino maniją

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

„Iš tiesų galėčiau čia likti dar savaitę“, – sako aktorius Robertas Gwisdekas, gurkšnodamas kavą ir pamažu įsitraukdamas į pokalbį. Diena puiki, beveik idiliška – maloniai kaitina pavasario saulė, lauko kavinėje klega savaitgaliu besidžiaugiantys žmonės ir, rodos, visos nelaimės, problemos ir kitokios bėdos yra kažkur toli – galbūt transliuojamos per televiziją ar kartais rodomos kine. Kine, kur Robertas Gwisdekas debiutavo ne taip seniai – 2001 metais. Vaidmuo Anno Saulio filme „Žalioji dykuma“ („Grüne Wüste“) neliko nepastebėtas, o tada sekė studijos Potsdamo- Babelsbergo Aukštojoje kino ir televizijos mokykloje ir „laiptais į dangų“ kylanti kino karjera. Robertas Gwisdekas spėjo nusifilmuoti dešimtyje kino juostų, vieną kurių jis pristatė Vilniuje, atidarius Vokiečių kino dienas. Protingas ir šmaikštus, bet priverstas leisti jaunas dienas invalido vežimėlyje – toks aktoriaus sukurtas personažas veikia režisieriaus Dietricho Brüggemanno filme „Bėk, jei gali“ („Renn, wenn Du kannst“). Jis stebi gyvenimą iš balkono, bet gyvenimas kartu su socialiniu darbuotoju Kristianu ir violončele bandančia groti Anika ateina pas jį.

Priešingai, nei teigiama filmo pavadinime, pagrindinis herojus Benas ne tik kad negali bėgti, bet ir sunkiai juda – jis sėdi invalido vežimėlyje. Kodėl buvo svarbu akcentuoti bėgimą?

Tokį pavadinimą pasirinko filmo ir scenarijaus autoriai – Dietrichas Brüggemannas ir jo sesuo. Pirmiausia „Bėk, jei gali“ jiems skambėjo kaip sąmojis, bet paskui abu suprato, kad šis sąmojis pakankamai ciniškas, jei adresuojamas neįgaliajam. Pagrindinis veikėjas Benas pasižymi cinizmu – jis nuolat piktai šaiposi iš visų, taigi tai tarsi savotiškas atsakas jam. Manau, pavadinimas, kaip ir filmas, – truputį satyriškas, truputį niūrus.

Kodėl sutikote vaidinti neįgalų vaikiną?

Kiekvienam aktoriui tai gera proga ir kartu galimybė mokytis kurti skirtingus personažus. O čia laukė dvigubas iššūkis – neįgaliųjų gyvenimas yra visai kitoks nei manasis, taip pat ir veikėjo charakteris labai skiriasi. Jis daug ciniškesnis. Kartu sudėjus, buvo puiku taip smarkiai nutolti nuo savęs.

Vaidinant teko apriboti ir savo judesius?

Taip, visiškai. Be to, man patinka vaidinti gestikuliuojant rankomis. Kartais, kai kalbu, naudoju kūno kalbą. Filmavimo pradžioje buvo sunkoka – turėjau nuolat save kontroliuoti, įskaitant ir pilvo raumenis!

Kaip suprantu, Beno elgesį nulėmė didžiulė katastrofa, įvykusi praeityje, kuri iš esmės pakeitė vaikino gyvenimą ir požiūrį?

Triskart paklaustas, kodėl sėdi invalido vežimėlyje, Benas atsako vis kitaip. Jis paprasčiausiai nenori atskleisti tiesos, nes pats padarė klaidą, dėl kurios žuvo kitas žmogus. O jis gyvena toliau, tačiau nėra vargšė auka – atsakomybė dėl mylimosios mirties tenka jam. Todėl Benas neapkenčia savęs, kaip ir visų kitų, ypač tų, kurie nusiteikę draugiškai. Vaikinui atrodo normalu ir savaime suprantama, kai su juo elgiamasi blogai, tačiau jei kas nors atjausdamas teiraujasi, kuo gali padėti, jis pasiunčiamas tolėliau ir dar palydimas konkrečiu keiksmažodžiu. Tad galima teigti, jog jis tapo atšiaurus dėl to, kas atsitiko.

Tačiau jis keičiasi, ypač sutikęs Aniką, kurią įsimyli ir net vieną akimirką atrodo, kad santykiai tarp jų įmanomi, tačiau seka intymi scena ir Benas nukerta: „Ne, nereikia kurti iliuzijų, vis tiek nieko gero nebus.“ Trumpai tariant, jis suformuluoja mintį, kad glaudūs ryšiai tarp sveiko ir neįgalaus žmogaus praktiškai neįmanomi. O kaip Jūs manote?

Ruošdamasis vaidmeniui, daug bendravau ir treniravausi su vaikinu, sėdinčiu ratukuose, kuris draugauja su sveika mergina. Jie fantastiškai vienas su kitu elgiasi – daug ką nuleidžia juokais, nuolat traukia vienas kitą per dantį. Be to, tas vaikinas labai protingas. Jei mano personažas iš tiesų norėtų užmegzti artimus santykius, tai būtų įmanoma, tačiau jis pernelyg išdidus, įsikalęs sau į galvą, kad vyras turi sugebėti daryti tą ir aną. Jis atstumia Aniką, nes paprasčiausiai bijo.

Kokius reikalavimus kėlė režisierius – suteikė laisvę kurti ar skyrė konkrečias užduotis?

Mes intensyviai diskutavome, nes esu toks aktorius, kuris nori daug ką keisti. Kartais režisierius sutikdavo ir tai liko filme, bet kitąkart kovojo dėl savo pozicijų, neleisdamas man visiškai „užsikabinti“. Visiškos saviraiškos laisvės nebuvo, teko vykdyti nurodymus. Tačiau yra scenų, kur Dietrichas leido man pasireikšti. Apskritai mūsų idėjos filme susipynė ir susimaišė.

Dialogai buvo iš anksto užrašyti ar kartais improvizuodavote?

Dauguma užrašyti. Be to, turbūt pirmą kartą Vokietijos kine prieš pradėdami filmavimą repetavome. Lygiai kaip Amerikoje, kur, likus trims savaitėms iki filmavimo pradžios, susirenka aktoriai. Repetuojant scenarijus keičiasi. Mes taip pat repetavome – tiesiog praktiškai patikrinome turimą medžiagą. Tai, ką atradome per repeticijas, vėliau buvo panaudota filme, nors didžioji dialogų dalis nepasikeitė. Režisierius turi savitą humoro jausmą – tai jau jo bruožas.

Kaip rengiate vaidmenis: daugiau dėmesio skiriate metodikai – analizuojate scenarijų, dramaturgiją – ar stengiatės pajusti tai, ką išgyvena personažas?

Geriausia – viduriukas. Aptarinėdami scenarijų, konkrečius veikėjus, dažniausiai juos apsvarstome psichologiniu požiūriu – jis kažką svarbaus patyrė, todėl dabar jaučiasi ir galvoja būtent taip, ir atitinkamai kalba bei elgiasi. Svarbus momentas – kaip personažas keičiasi. Daug kas būna aišku jau pirmą kartą perskaičius scenarijų. Panašiai kaip su knyga – skaitai, o galvoje susidėlioja tam tikri tipažai. Tačiau vaidyboje vis dėlto egzistuoja dešimtys įvairiausių būdų perteikti personažo charakterį. Svarbu surasti tą vienintelį, kuris atrodo natūralus ir organiškas. Šis suvokimas turi ateiti iš vidaus. Esminius dalykus privalu pajusti. Tada lieka tik detalės – kalba, judesiai.

Ar Jums svarbu pažinoti žmones, kurie panašūs į kuriamą personažą realiame gyvenime?

Charakterius kuriu pats – tai esu aš tam tikroje situacijoje. Ją stebiu, bandau suprasti, ką reiškia aštuonerius metus sėdėti invalido vežimėlyje, kai tau tik trisdešimt. Vadinasi, geriausiais gyvenimo metais įvyko autoavarija. Buvo šeimoje panaši situacija – tas vyras neseniai mirė. Taip pat pažinojau vaikiną, kurį jau minėjau. Stebėjau juos, jų reakcijas, susikūriau tam tikrą vaizdą ir pamažu perėmiau jų elgesį. Tačiau įvaldyti specifinę kūno kalbą – kaip neįgalusis atsikelia, kaip atsisėda į kėdę, prausiasi, – buvo sunku. Pats nieko negali padaryti – reikia prašyti pagalbos. Mano herojus – protingas vyrukas, bet pats negali net užpakalio nusišluostyti. Turi būti labai stiprus, kad atsilaikytum, nepalūžtum psichologiškai.

Turbūt Benas kartais būna agresyvus ir žiauriai elgiasi su kitais būtent todėl, kad yra stiprus, o kartu priklausomas nuo kitų.

Taip, iš tiesų. Jis protingas, rašo daktaro disertaciją ir galėtų atlikti daugybę puikių darbų, bet fiziškai yra kaip vaikas – jam tenka kliautis socialiniu darbuotoju kaskart keliantis iš lovos, rengiantis, einant į tualetą, valgant... Gal pakritikuočiau filmo siužetą, nes tema lyg ir užgriebiama, bet vėliau viskas pasisuka kita linkme, į istoriją su mergina ir socialiniu darbuotoju. Norėjau labiau atskleisti, koks iš tiesų yra tokio asmens gyvenimas.

Ką manote apie Holivudo kryptis ar filmų standartus, kurie kitąkart smarkiai veikia europietiškus filmus?

Manau, kad amerikiečiai supaprastino istorijas ir, blogiausia, ėmė gaminti iliuzijas apie svajonių gyvenimą. Tačiau mane žavi, kad jie iš tiesų yra kur kas geresni technikos srityje. Kalbu ne tik apie įrengimus, bet ir apie aktorių techniką. Amerikiečių aktoriai greičiau priartėja prie kūrinio esmės nei mūsiškiai. Jie tiesiog įmeta save į tam tikras situacijas. Žinoma, ir ten kai kurie aktoriai būna pernelyg rimti arba užsideda žavingą kaukę. Tačiau net ir tada jie yra geresni už europiečius, kurie „pigiai“ kalba ir kartais nesugeba padaryti to, ką gali jų kolegos Holivude.

O kaip tada su tipažais, pagal kuriuos režisieriai dažniausiai renkasi aktorius?

Pats kūriau du trumpo metražo filmus, tad trumpam teko pabūti režisieriaus kailyje ir ieškoti aktorių. Keista, tačiau nepamatęs tam tikrų savybių žmoguje negali įsivaizduoti, kad jis jų turi. Gal daug kas pasikeistų, jei tapčiau tikru režisieriumi ir galėčiau kviesti į atrankas būrius norinčiųjų. Nors vis tiek renkiesi žmones pagal tam tikrą tipažą – ar vaidmeniui reikia stipraus, ar trapaus tipo. Žinoma, aktoriui gali būti nepaprastai nuobodu visą laiką vaidinti tą patį, bet nemanau, kad dėl to reikia kaltinti režisierius.

Turite galvoje, kad kiekviename vaidmenyje galima atrasti naujų dalykų?

Galima vaidinti tą patį vaidmenį skirtingai – pavyzdžiui, perteikti stipraus, bet aplinkinių nesuprasto, mįslingo keistuolio charakterį dvidešimčia skirtingų būdų.

Ruošdamasi pokalbiui skaičiau, jog kūrėte vaidmenis daugiau nei dešimtyje filmų. Tiesa?

Taip, ir išplėčiau savo diapazoną nuo normalaus vyruko iki keistuolio, tad esu visiškai laimingas. Nuostabiausia, kad pastaruoju metu teko dalyvauti dviejuose visiškai skirtinguose projektuose. Viename jų mano herojus buvo niekšelis – pankas, girtuoklis ir bedarbis asocialas, kuris smurtauja ir įtraukia savo draugą į nusikaltimą. Iškart po to vaidinau princą pasakoje „Princesė ant žirnio“ („Die Prinzessin auf der Erbse“, rež. Bodo Fürneisen, 2010), tad persikūnijau į ilgaplaukį blondiną – tokį gerai atrodantį, absoliučiai naivų, mylintį pasaulį ir nuolatos spinduliuojantį gera nuotaika...

Tačiau Jūs vaidinate ir teatre, ne tik kine?

Taip, bet teatre mažiau. Šiuo metu kuriu Zigfrido vaidmenį „Nibelungų žiede“, vaidinu spektaklyje apie Prancūzijos revoliuciją „Dantono mirtis“.

Turbūt kiekvienas žurnalistas klausia to paties, bet negaliu nepaminėti, kad Jūsų tėvai Corinna Harfouch ir Michaelis Gwisdekas taip pat yra aktoriai. Ar jie veikė Jūsų pasirinkimą, ar niekad nekilo noras maištauti prieš, atrodo, iš anksto nulemtą kelią?

Iš pradžių nenorėjau būti aktoriumi, o dabar taip pat metus turėsiu laisvus, nes noriu pats kurti filmus. Bet negaliu pabėgti nuo to, kas yra duota – patinka man tai ar ne. Tiesiog lioviausi kovoti su likimu. Buvo laikai, kai maniau, kad vaidyba yra idiotams, o tada ėmiau ir pradėjau vaidinti. Mano mama įtraukė, nes Ibseno pjesei „Mažasis Ejolfas“, kuri buvo statoma „Berliner Ansemble“ teatre, reikėjo berniuko. Paskui buvo „Galileo Galilėjus“. Tačiau tėvai niekada manęs nevertė būti aktoriumi. Kai apsisprendžiau, tėvas pasakė: „Gerai, bet pirmiausia aš tave patikrinsiu.“ Jis išbandė mane labai griežtai – turėjau paruošti tris vaidmenis iš skirtingų pjesių, įskaitant ir Ibseno dramą „Peras Giuntas“, suvaidinti ištraukas scenoje. Jis surengė sunkias pratybas, bet jos buvo nepaprastai vertingos.

O kokias pamokas, kurias gavote mokykloje, prisimenate kurdamas vaidmenis?

Geriausia pamoka, kurią išmokau, susideda iš trijų žodžių: žiūrėk, nagrinėk, reaguok. Tai – pagrindas. Juk iš pradžių viską nori daryti labai greitai. Pavyzdžiui, paimti puodelį. Žinoma, gali jį paprasčiausiai paimti. Arba pažiūrėti į jį, pagauti idėją ir tik tada paimti. O jei yra dialogas, privalai reaguoti į tai, ką išgirdai. Išgirsti, pagalvoji, o tada atsakai. Viskas vyksta labai greitai, bet prieš tai svarbu įsisąmoninti, jog turi klausyti, ką sako partneris, o ne tik vaidinį piktą ar panašiai.

Po garsiojo Charlotte Gainsbourg vaidmens Larso von Triero filme „Antikristas“ imta diskutuoti apie ribas – ką aktorius gali padaryti priešais kamerą ir ar to reikia. Kaip manote, ar toli galima eiti, kad pateisintum vaidmenį ir įtikintum publiką savo menine tiesa?

Manau, kad yra ribos ir tai neturi nieko bendra su destrukcija, šlykštumu, nuogybe. Jei nekovoji už įsitikinimų, taip pat už elgesio normas, gal gali vaidinti ir taip, nes įdomu ieškoti naujų, neišbandytų būdų. Juk yra aktorių, kuriems vaidyba – visas pasaulis, didžiulė visata – jie tiek daug apie tai galvoja siekdami tobulybės, atiduoda visas jėgas, stengiasi įžengti ten, kur niekas nebuvo įžengęs. Jie tiesiog apsėsti vaidybos, kuri tampa jų gyvenimu. Tačiau kiti tiesiog ateina į filmavimo aikštelę, palaukia, išgeria kavos ir vaidina, kaip jiems patinka. Arba visada tą patį. Man asmeniškai patinka stebėti abu variantus. Juk kai kurie žmonės žiūri į Picasso paveikslus ir sako, kad galėtų nupiešti taip pat. Bet gotikos ar hiperrealistinės tapybos pakartoti negalėtų, tad šie kūriniai jiems atrodo „meniškesni“. O Picasso sako: „Gerai, aš galėčiau taip piešti, bet to nedarau, atspėkit, kodėl?“ Man svarbu suprasti, todėl nevertinu aktorių pagal kuriant vaidmenį išlietą prakaitą. Bet nenoriu ir intelektualizuoti meno.

Primena Michelangelo Antonioni, kuris sakė, kad aktoriui nebūtina viską suvokti ir perteikti remiantis intelektu, jam „reikia ne suprasti, o paprasčiausiai būti“.

Nebūčiau blogas Antonioni aktorius, patikėkit! Nors man patinka diskutuoti su režisieriais.

Bet turbūt ne visiems režisieriams patinka diskutuoti su aktoriais?

Taip, tiesa. Tada jie turi rinktis kitą aktorių. Aš truputį primenu Seaną Penną. Mažai kas nori su juo dirbti, bet jis tiesiog nuostabus. Panašiai kaip Klausas Kinskis – man nepaprastai patinka jo vaidyba, nors jis buvo labai intelektualus idiotas – gražus ir nepakartojamas! Mane domina ir žavi šių aktorių buvimas galbūt peržengiant ribas, kurių aš pats neperžengčiau.

Bet Kinskį persekiojo ir dideli elgesio, taip pat psichologiniai sutrikimai...

Žinoma, jis juk beprotis!

...ir jei ne Werneris Herzogas, vargu ar Kinskis būtų patekęs į kiną...

Werneris Herzogas taip pat yra pakvaišęs! Pavyzdžiui, filmas „Agirė, Dievo rūstybė“ – visiškai beprotiškas, bet toks žavus! Herzogas nekontroliuoja prieš kamerą vykstančių psichologinių procesų – jis nepaprastai talentingas ir daro tai, kas kitam net nešautų į galvą. O kaip jis filmuoja scenas! Tarkim, scena su laivu filme „Fickaraldas“. Jeigu režisieriumi būtų Ridley Scottas, jis nesakytų, esą tai pernelyg beprotiška, bet nufilmuotų sceną taip gražiai, kad viskas atrodytų kaip normaliame Holivudo filme. O Herzogas tikrose džiunglėse su indėnais tempia laivą per kalną. Man patiko, kaip Kanuose Francis Fordas Coppola pristatė filmą „Šių dienų Apokalipsė“. Prieš peržiūrą jis pasakė: „Šis filmas yra ne apie Vietnamą, tai ir yra Vietnamas.“ Filmavimo grupė buvo džiunglėse apie šešis mėnesius, niekaip negalėjo užbaigti darbų ir tiesiog ėmė kraustytis iš proto. Tai visiškai kas kita, nei kurti kokį nors „Žmogus-voras 3“. Herojus karstosi po pastatus, bet žiūrėdamas to nejauti, nes tai netikra, nors profesionaliai puikiai atlikta. O „Agirė, Dievo rūstybė“ yra labai stiprus, gilus filmas, nes veikėjai iš tiesų yra ten, toje situacijoje.

O kaip tada aktoriui išeiti iš vaidmens, kai realybė susipina su kinu? Pavyzdžiui, Walas Kilmeris, kuris įkūnijo vokalistą Jimą Morrisoną Oliverio Stone’o filme „The Doors“, taip susitapatino su personažu, jog ėmė galvoti, kad jis ir yra Morrisonas.

Į šį klausimą negalėčiau tiksliai atsakyti, nes niekad nebuvau panašioje situacijoje. Manau, kad Stone’as pastūmėjo aktorių link tokio susitapatinimo ir tai jam puikiai pavyko. Kilmeris niekad nieko panašaus nebesukūrė – tai buvo jo gyvenimo vaidmuo. Kartais aš taip pat atpažįstu tam tikras savo personažų savybes. Pavyzdžiui, kai vaidinu lengvai pamišusį, pasimetusį erdvėje vaikiną, kažkas vėliau lieka manyje, o jei kuriu ciniką, taip pat kažkas lieka, bet ne tiek, kad prarasčiau save. Aktoriams tai nutinka ne taip dažnai.

Turite svajonių vaidmenį?

A! Mano svajonių vaidmuo dar bus parašytas, kol kas jis neegzistuoja.