Dokumentinių pasakų kūrėjas

Į kiną Jūs atėjote po studijų Uralo politechnikos institute. Kaip tai nutiko?

Po studijų dvejus metus dirbau dideliame kariniame fabrike Jekaterinburge, kur gyvenu visą gyvenimą. Po to įsidarbinau Sverdlovsko kino studijoje ekonomistu. Iš pradžių atėjau į dokumentikos skyrių, paskui dirbau studijos direktoriaus pavaduotoju ekonomikai. Dirbau daugiau nei dešimt metų. Paraleliai pradėjau prodiusuoti filmus ir taip patraukė...

Ir taip pats ėmėtės režisuoti filmus. „Kino pavasaryje“ vyksta Jeano- Luco Godard’o filmų retrospektyva, kurios įkvėpta pakartosiu Godard’o klausimą, užduotą Fritzui Langui: „Kaip atsakytumėte, kas yra režisierius?“

Man tai iki šiol nėra profesija. Visą laiką bijau, kad taps profesija. Man režisūra – mėgstamas užsiėmimas. Pirmą filmą sukūriau, nes režisierius, kuris turėjo filmuoti, atsisakė, o filmą reikėjo baigti, tad teko imtis pačiam, laisvu nuo pagrindinio darbo laiku. Bet dokumentinis filmas apie Holokaustą „Davidas“ („Давид“, 2002) kažkaip gerai „iššovė“, gavo daug prizų. O pirmą vaidybinį filmą nufilmavau taip pat atsitiktinai. Internete radau labai įdomų scenarijų ir nupirkau jį savo draugui režisieriui. Bet jis atsisakė, nesusidomėjo, o aš net apsidžiaugiau, nes jau žinojau, kaip norėčiau nufilmuoti.

Režisierius – toks didelio kolektyvo, ypač vaidybiniame kine, dirigentas, turintis rasti tinkamus žmones, kurie bus naudingi filmui, nesugriaus to filmo pasaulio, bet tik rems savo kūnais ir sielomis tą struktūrą. Turiu labai gerą komandą, su kuria padariau visus filmus.

Dirbate su nuolatine grupe?

Pusė grupės – režisieriaus komanda, administracinė yra nuolatinė, o operatoriaus ir dailininko kiekvienam filmui ieškau.

Jus išgarsino 2004 metais pasirodęs vaidybinis filmas „Pirmieji Mėnulyje“ („Первые на Луне“), kuris pelnė Venecijos ir kitų festivalių apdovanojimus. Tiesa, dažnai jis buvo vertinamas kaip geriausias dokumentinis filmas, nes kruopščiai „atkūrėte“ istoriją, kaip 1936-aisiais sovietų kosmonautai ruošėsi į Mėnulį. Kuo sudomino tas fantastinis nuotykis?

Nufilmavęs „Davidą“, susidomėjau XX a. vidurio istorija. Apie tai ir mano antras dokumentinis filmas „Baltojo kapo vaikai“ („Дети белой могилы“, 2003). Jis apie mažų tautų – lenkų, Krymo totorių, čečėnų, lietuvių ir kitų deportaciją į Šiaurės Kazachstaną, kur tie žmonės, nepaisant visų baisumų, surado antrąją tėvynę. Tada sugalvojau trečią filmą istorine tema – apie valstybės požiūrį į savo didvyrius – ir jau pradėjau filmuoti, bet perskaitęs scenarijų „Pirmieji Mėnulyje“ supratau, kad būtent toks filmas itin gerai atspindėtų temą. Ir išėjo tokia trilogija. „Pirmieji Mėnulyje“ sulaukė labai sėkmingo festivalinio likimo, o kino salėse, aišku, jis beveik nebuvo rodytas, nes tada Rusijoje taip buvo. Maskvoje sukosi tik trys kopijos, o festivalių apkeliavo dešimtis.

Filmas sukurtas dokumentiniu stiliumi, nors tai vaidybinis filmas, o prizus dažnai festivaliai duodavo už geriausią dokumentiką. Vis aiškinau, kad filmas vaidybinis, bet jis buvo laikomas „mockumentary“ – filmu apie suklastotą istoriją. Apie tokį žanrą tik padaręs filmą ir sužinojau. O rimtai kalbant, manau, kad tie prizai atspindi filmo kokybę, nes buvo įdėta labai daug rankų darbo. Kiekvienas kadras sugalvotas, padarytas senomis technologijomis, be kompiuterio.

Preciziškas laiko, jo atmosferos atkūrimas reikalavo kruopštaus ir sunkaus darbo?

Taip, filmą kūrėme 4-ojo dešimtmečio kronikos stiliumi. Atlikome dokumentinį tyrimą. Bet visa medžiaga filmuota mūsų pačių ir tai buvo sudėtingiau nei įprastai. Net trumpam kadrui reikėjo statyti didžiules dekoracijas, daug masuotės. Tada kainavo nedaug, biudžetas – mažiau nei 1 milijonas JAV dolerių. Daug kas buvo daroma iš entuziazmo. Dabar toks filmas kainuotų neįsivaizduojamai brangiai.

Dokumentinių kadrų filme visai nenaudojote?

Yra kokie 8 procentai, tie, kurių jau nebuvo įmanoma nufilmuoti: Stalinas virš Mauzoliejaus ir panašūs. Maišėme tuos kronikos kadrus su mūsų filmuotais, jų buvo beveik neįmanoma atskirti. Mes kūrėme ne mistifikaciją, ne „mockumentary“, nors daug kas filmą laikė pokštu ir tai mane labai stebino. Filmavome klasikinę istorinę dramą. Ten viskas padaryta su didele meile. Ir filmas iki šiol gyvas, keliauja po pasaulį – dabar iš Vilniaus vykstu į Paryžių, kur jis bus rodomas festivalyje „Cinéma du Réel“.

Minėjote, kad kurdami „Pirmuosius Mėnulyje“ kruopščiai tyrinėjote tų laikų dokumentiką. Kokie įdomiausi atradimai lydėjo tą procesą?

Tai buvo tiesiog mokslinė kultūrologinė veikla, apie kurią galima rašyti knygas. Deja, neparašiau –nesu kultūrologas. Užsiėmiau tokiu „taikomuoju“ šios veiklos aspektu: pavyzdžiui, kuo skiriasi 4-ojo dešimtmečio pradžios ir pabaigos panorama, kaip skiriasi rakursai, kadro stambumas, ryškumas. Daug žiūrėjau ne tik kino medžiagos, bet ir kitokiais dalykais teko rimtai domėtis. Mūsų filmo kadruose rodoma raketų statymo istorija, pradedant pirmąja raketa – tokia didele petarda, padaryta XII a. Kinijoje. Kinų rankraščiai neišliko, mes patys darėme visą hieroglifų knygą, piešėme ant tikro popieriaus.

Filmo dailininkas turėjo būti genialus.

Taip ir buvo. Nikolajus Pavlovas buvo genijus. Jis dirbo Sverdlovsko kino studijoje, darė butaforiją, visokius smulkius daiktus. O aš žinojau, kad jis labai išsilavinęs žmogus – vaikščiojanti enciklopedija. Sakiau jam: „Būsi mano filmo dailininku statytoju“. „Niekada to nedariau“, – priešinosi jis. „Nieko, dabar darysi, nes be tavęs daugiau niekas tokio darbo nepadarys“, – atsakiau. Ir nesuklydau. Filme yra tikrais senaisiais kinų hieroglifais išrašyti puslapiai. Taip pat matome ištraukas iš XIV a. italų mokslininko traktato „Apie paukščius, žuvį ir kiškį“, kurio nė vienas puslapis iš tiesų neišlikęs, viskas sunaikinta per marą. Bet filmo dailininkas taip juos atkūrė, kad po rodymo Italijoje manęs klausė: „Nejaugi pas jus atsirado tas dokumentas? „Na, – juokavau, – pas mus Rusijoje daug ką galima rasti.“ Čiliečiai žiūrėdami filmą atpažino Čilės peizažus, nors filmavome Kryme. Kurdami tą filmą, siekėme panašumo į tai, ko reikėjo. Buvo labai įdomu dirbti. Net filmavome tikrus jūros čigonus Indonezijos salose.

Ar tiesa, kad už šį filmą buvote apdovanotas medaliu už nuopelnus kosmonautikai?

Taip, buvau pristatytas karinės gamyklos, kurioje kadaise dirbau, bet, aišku, už filmą. Labai garbingas apdovanojimas, kuriuo didžiuojuosi ir kurį labai mėgstu.

Po šio „kosminio“ filmo pasukote į kitą fantazijų pasaulį – beveik nebeegzistuojančios marių tautos pagoniškas apeigas ir papročius. Sukūrėte filmą „Tylūs stebėtojai“ („Овсянки“, 2010) bei naujausią „Dieviškos pievų marių žmonos“ („Небесные жены луговых мари“, 2012).

Pirmas mano žingsnis į marių tautos pasaulį buvo vidutinio metražo filmas „Šošo“ („Шошо“, 2006), nufilmuotas videojuostoje, marių kalba, be vertimo. Supratau, kad vertimas nereikalingas, nes savaime įtraukia stiprus fantastinis pasaulis. Filmas išėjo toks dokumentinis ir vaidybinis. Visus pagrindinius herojus vaidina praktikuojantys pagoniškų šventųjų marių girių žyniai. Jie vaidina patys save. Buvo labai įdomu ir jiems, ir mums. Tada daug ką supratau apie marių kultūrą, jų folklorą, istoriją. „Šošo“ marių kalba yra „pavasaris“. Tą filmą dar vadinu „Dieviški pievų marių vyrai“, nes ten viskas apie vyrus. Nuvažiavome filmuoti į marių kaimą, į šiaurę nuo Kazanės. Pagyvenome ten. Atsivėrė visai kitas pasaulis, į kurį mane atvedė filmo scenaristas Denisas Osokinas. Jis profesionalus filologas, tyrinėja ugrofinų kalbas, tarp jų marių, komių, čiuvašų, mordvių ir kitas. Tiesiog įsimylėjau jo tekstus. Nuvažiavau į Kazanę su juo susipažinti, mes susidraugavome ir iki dabar bendradarbiaujame. Jis rašo įdomius, savitus scenarijus, kokių dabar reta. Po „Šošo“ Denisas pasiūlė kurti filmą pagal jo knygą „Tylios sielos“. Atsirado privatus investuotojas ir filmas buvo padarytas.

„Tylūs stebėtojai“ išsiskiria puikiu operatoriaus Michailo Kričmano darbu, pažymėtu Venecijos festivalio prizu geriausiam operatoriui.

Michailas Kričmanas – nuostabus operatorius, dabar vienas geriausių pasaulyje. Jis gali į sieną nusukti kamerą ir vis tiek bus stebuklas. Nepaaiškinamas. Nenaudodamas jokios ypatingos technikos jis sugeba sukurti reikiamą vaizdą. Labai džiaugiuosi, kad mes susipažinome ir dirbome kartu, ir dar turime kitų planų. „Dieviškas pievų marių žmonas“ taip pat filmavo puikus operatorius Šandoras Berkešis. Man kažkaip su operatoriais sekasi. Nors aš lendu į jų „parapiją“. Iš anksto pasakau, kad kiekvieną kadrą žiūrėsiu per kameros vaizdo ieškiklį. Kai kurie to neleidžia. Mano operatoriai iš pradžių atsargiai į tai žiūri, bet kai supranta, kad tai daroma filmo labui, sutinka. Nieko nesuprantu apie juostas ir šviesą, bet noriu dalyvauti kuriant kadro kompoziciją. Todėl operatorius yra dešinė ranka, scenaristas – kūnas, dailininkas – kairė ranka.

O režisierius – galva?

Režisierius – burna (juokiasi). Štai ir radom apibrėžimą, kas yra režisierius.

Ar naujausias Jūsų filmas taip pat bus apie marius?

Ne. Mes su Denisu dirbame prie „scenarijų portfelio“. Scenarijai ten labai įvairūs – vienas parašytas vokiškai apie Kolumbiją, kitas – „Revoliucijos angelas“, kurį dabar pradedame filmuoti, – žmogiška drama 1933 m. Kazymo sukilimo fone, kai chantų ir nencų šamanai sukilo prieš sovietų valdžios persekiojimą.

Jūsų dėmesys vis krypsta į fantastines, tolimas istorines temas ar beveik išnykusį pagonišką pasaulį. Dabarties realijos neįkvepia?

Man visai neįdomu užsiimti supančia realybe. Jei to noriu, filmuoju dokumentinį kiną. Realybė tiek jau „pritrynė akis“ televizijos vaizduose, internete ir visur kitur, kad visai nesinori jos rodyti. Noriu tyrinėti labai panašų į mūsų, bet per žingsnį esantį pasaulį. Tokią tarsi paralelinę realybę. Todėl visi filmai, kuriuos kuriu, yra pasakos – ir „Pirmieji Mėnulyje“, ir „Tylūs stebėtojai“, ir kiti. Tai dokumentinės pasakos. Tokį terminą sugalvojau. Kad ir ką daryčiau, išeina dokumentinė pasaka.

Ar įžvelgiate esminį skirtumą tarp dokumentinio ir vaidybinio kino?

Esminis skirtumas, kad dokumentinis kinas nėra pasaka. Kuriu dokumentines pasakas ir filmuoju dokumentinius filmus, kuriuose stengiuosi minimaliai kištis į veikėjų gyvenimą. Paskutinį dokumentinį filmą „Australija“ (2012) sukūriau iš vaizdo įrašų, kuriuos atsiuntė emigrantai iš Jekaterinburgo į Australiją, – prastos kokybės, VHS kasetėse. Iš tos archyvinės medžiagos surinkau filmą. Ten tiek visko radau... Tai dokumentai, su kuriais reikia elgtis labai atsargiai ir taip įdėti į filmą, kad nesugadintum.

Neseniai dalyvavote tarptautiniame projekte, kelių režisierių kurtame filme „Ketvirtas išmatavimas“ („The Fourth Dimension“, 2012), kartu su Harmony Korine’u, Janu Kwiecinskiu. Ko išmokė ši patirtis?

Patirtis buvo labai įdomi ir naudinga. Filmuojant „Dieviškas pievų marių žmonas“ vyko keturios ekspedicijos su pertraukomis. Kaip tik buvo pauzė, nenorėjau paleisti grupės ir man paskambino amerikiečiai, ieškantys rusų režisieriaus šiam projektui. Jie ieškojo iš pradžių Maskvoje, bet niekas netiko ir kažkas prisiminė, kad kažkur už Uralo esu aš. Paskutinę dieną nusiunčiau savo trumpą apsakymą „Laiko mašinėlė“, kurį jie tuoj pat patvirtino.

Mano dalis filme vadinasi „Chronoakis“ („Chronoglaz“). Ji apie žmogų, kuris sugalvojo prietaisą, leidžiantį patekti į praeitį. Bet ta laiko mašinėlė negali parodyti objektyvaus pasaulio vaizdo, tik labai subjektyvų. Pavyzdžiui, gali patekti į Giordano Bruno sudeginimą, bet matyti ten tik mergaitės rankas, metančias į ugnį vabalėlį. Ir kasdieniniame gyvenime tas išradėjas mato tik savo išradimą, savo skausmą, suvokia gyvenimą labai siaurai (toks ir yra jo išradimas). Tereikia pasukti galvą į kairę ar dešinę, ir gyvenimo ribos prasiplės.

Įdomiausia, kad projekto vadovai atsiuntė sąrašą reikalavimų ir pasiūlymų, kurie jungė visą šitą sumanymą, visų trijų režisierių filmus. Juos sugalvojo Korine’as su prodiuseriais. Pavyzdžiui: filme turi būti herojus su tokiais ir tokiais batais; turi būti gyvūno iškamša; vieno herojaus vardas turi būti Mikihausas; vienas personažas neturi lūpos; vienas personažas – marginalas, kuris turi padaryti, ko niekas iš jo nelaukia; turime pamatyti pasaulį, kurio niekas nematė; vieną kadrą turite nufilmuoti su raiščiu ant akies ir t.t. Ir tas beprotiškas tekstas man labai patiko, nes, nepaisant jo idiotiškumo, jis organizuoja sąmonę, verčia fantazuoti, kiekviena tokia frazė padeda atsirasti scenai, herojams.

Projekto vadovai pasakė: „Mes į darbą nesikišame, bet filmavimo aikštelėje bus prodiuseris.“ Atvažiavo du prodiuseriai. Atsisėdo tyliai kamputyje, žiūrėjo ir net valgyti neprašė. Po filmavimo dienos išsiunčiau medžiagą, kitą dieną atsiuntė kelių puslapių detalų nufilmuotos medžiagos nagrinėjimą su profesionaliomis pastabomis. Sekundžių tikslumu: atkreipkite dėmesį, mums atrodo, kad čia kažko trūksta, reikia montažu ar kitaip pataisyti, čia kažko per daug ir t. t. Ir tai buvo ne nurodymai, reikalavimai, o draugiška parama, į kurią galiu nekreipti dėmesio. Bet ji nepaprastai padėjo. Labai daug ką panaudojau iš tų pastabų, su dideliu malonumu. Tai puikus projektas, kurio premjeros jau įvyko Niujorke, San Franciske, Varšuvoje, Maskvoje ir kitur, geri atsiliepimai ir priėmimas.

Vėl grįšiu prie Godard’o interviu ir pakartosiu jo klausimą: „Kodėl šiandien verta užsiimti kinu?“

Tuo užsiimti visai nebūtina. Ir nereiškia, kad kinu užsiimsiu visą gyvenimą. Lengvai galiu įsivaizduoti save darantį ką nors kita.

Bet vis dėlto randate priežastį dirbti kine?

Užsiimu kinu, nes kol kas galiu daryti, ką noriu. Neįsivaizduoju savęs samdomu režisieriumi, gal net nesugebėčiau, sakykim, televizijos serialų daryti. Ten reikia būti tikru profesionalu. Guodžiu save, kad vis dėlto nesu profesionalas, o mėgėjas. Ir tai man patinka. Iš tikrųjų neturiu kino išsilavinimo, nors studijavau Maskvos kinematografijos institute scenarijų fakultete. Kiekvieną filmą darau kaip pirmą. Pradėdamas naują filmą vis galvoju, kaip galima sukurti filmą nesiremiant mokykla. Man tai labai patinka. Be to, ši profesija leidžia daug keliauti po pasaulį, su savo filmais aplankiau gausybę kraštų.