Įsižiūrėti į savo jausmus

Magnusas von Hornas apie „Prakaituok!“

„Prakaituok!“
„Prakaituok!“

Kino teatruose pradedamas rodyti pernykštės „Scanoramos“ atidarymo filmas – Magnuso von Horno „Prakaituok!“ („Sweat“, Lenkija, Švedija, 2020). Filmas pateko į oficialiąją Kanų kino festivalio programą, kaip, beje, ir debiutinis režisieriaus „Įsilaužėlis“ („Intruz“). Švedas von Hornas mokėsi Lodzės kino mokykloje, ją baigęs liko gyventi Lenkijoje. Von Hornas rašo scenarijus ne tik savo filmams, jį domina jauno žmogaus viduje bręstančio blogio, kuris anksčiau ar vėliau pratrūksta, tema, bet „Prakaituok!“ jis pasirinko kitą, ne mažiau aktualią temą – gyvenimą socialiniuose tinkluose. Filmo herojė yra kūno rengybos instruktorė ir nuomonės formuotoja, arba influencerė, Silvija (Magdalena Koleśnik) – tikra socialinių tinklų žvaigždė. Filme stebime tris jos gyvenimo dienas: Silvija rengia treniruotes savo gerbėjams, reklamuoja atrinktus produktus, aplanko provincijoje gyvenančią mamą, gauna kvietimą į televizijos laidą ir susidoroja su persekiotoju. Pateikiame režisieriaus interviu tinklalapiams culture.pl ir empik.com fragmentus.

 

Ar kada nors susimąstėte, kas būtų, jei Jus stebėtų per 600 tūkstančių sekėjų?

Socialiniuose tinkluose esu linkęs stebėti, o ne pats būti stebimas. Kai rašiau „Prakaituok!“ scenarijų, pirmiausia svarsčiau, kokia yra tų žmonių, kurie moka taip spontaniškai dalytis savo kasdienybe, asmenybė. Truputį jiems pavydžiu, nes pats to nesugebu daryti. Jie mane žavi.

 

Kada pagalvojote, kad nuomonės formuotoja galėtų būti Jūsų filmo herojė?

Prieš ketverius metus pamačiau kūno rengybos instruktorę „Snapchat“ programėlėje. Dabar ši pamiršta, svarbesnis tapo instagramas. Visiškai negalėjau suprasti, kodėl tai svarbu. Man tai buvo provokacija: turėti tiek stebėtojų ir rodyti jiems visą dieną, pavyzdžiui, dvidešimt filmukų su savo šuniu. Taip pat pastebėjau, kad po šimtų tokių banalių filmukų staiga atsiranda kai kas rimtesnio, koks nors emocingas prisipažinimas, kuris išnyksta taip pat greit, kaip ir atsirado. Mane sudomino, kokia ta mergina yra tarpsnyje tarp dviejų įdėtų filmukų.

 

Ar susitikote su ta instruktore ar su kuria kita, kad tai sužinotumėte?

Niekad nenorėjau susitikti su jomis ilgesniam laikui, nes nenorėjau kurti personažo realaus žmogaus pagrindu. Man svarbesnė buvo fantazija tų žmonių tema, įsivaizdavimas apie juos, gimstantis stebėtojų galvose. Nesufleruoju žiūrovams, ką jiems galvoti apie filmo heroję, nors, kita vertus (tai nuskambės kaip prieštaravimas) tai ir darau. Norėjau, kad žiūrovai nežinotų, ką turi galvoti apie filmo heroję. Kad galėtų įsižiūrėti į savo jausmus, kuriuos ji jiems sukelia. Rengdamasis filmui susitikau su keliomis instruktorėmis, bet tik tam, kad sužinočiau konkrečius dalykus, pavyzdžiui, kaip atrodo bendradarbiavimas su produktų, kuriuos jos rodo savo filmukuose, rėmėjais.

 

Ne vienam buvimas socialiniuose tinkluose ir yra darbas: kasdien jam skiriama daug valandų ir iš to gyvenama. Ar tai gali kiekvienas?

Kad gerai tai darytum, kaip, beje, visur, reikia turėti talento ir tam tikro natūralumo. Pastebėjau, kad dauguma influencerių, sulaukusių tikros sėkmės, nemąsto apie savo veiklą kaip apie verslą. Šį reiškinį seku jau ketverius metus ir matau, kaip instruktorės (dauguma jų Lenkijoje yra moterys) tobulėja. Jos iš tikrųjų tuo gyvena. Įdomu, ką jos darytų, jei neturėtų savo paskyrų socialiniuose tinkluose.

 

Gal kurtų filmus? Juk galiausiai jų nuotraukos ir įrašai kuria pasakojimą.

Bet jos ir kuria filmus, nors, ko gero, tiksliau būtų jų veiklą lyginti su realybės šou. Įdomesniu nei rodomu televizijos, nes autentiškesniu. Instruktorės taip pat labai gerai žino, kaip pritraukti ir sulaikyti stebinčiuosius. Juk ir visas menas, taip pat ir kinas, remiasi tuo, kad turi pažinti savo žiūrovus, žinoti, kaip rasti pas juos kelią.

 

Kam daugiau laiko skyrė Silviją suvaidinusi Magdalena Koleśnik: fiziniam pasirengimui vaidmeniui, treniruotėms ar įgūdžiams, kaip valdyti instagramą?

Prieš patvirtinant Silvijos vaidmeniui, ji neturėjo instagramo paskyros ir nesilankė sporto klube, tik praktikavo jogą. Ji apskritai buvo pirmoji į atranką atėjusi aktorė, ir iškart pagalvojau, kad ji ir galėtų vaidinti. Bet egzistuoja nuostata (nežinau kodėl), kad negalima imti pirmo atėjusio asmens, tik ieškoti toliau. Magda yra gili ir emociškai atvira, be to, jos išorė labai tiko Silvijai, nes būtent tokio kontrasto ir norėjau. Pasaulyje, kuriame pilna rožinių drabužių, prekybos centrų ir rytinių televizijos laidų sofų, norėjau pagauti emocinę tiesą. Magda metus treniravosi keturis kartus per savaitę, laikėsi „dėžučių dietos“, vartojo maisto papildus. Tai iš jos pareikalavo didelio pasiaukojimo, nes tuo pat metu ji vaidino Varšuvos „Teatr Powszechny“ ir turėjo kitų užsiėmimų. Taip pat ji treniravosi, kaip judėti socialinių tinklų pasaulyje, ir šiek tiek užtruko, kol tai tapo natūralu. Sufleravau jai, kokias instruktores turėtų stebėti, taip pat daug apie jas kalbėjomės.

 

Ar siuntėte aktorę treniruotis kartu su kūno rengybos instruktorėmis?

Į kai kuriuos užsiėmimus ėjome kartu. Supratau, kodėl žmonės vaikšto į tokius susitikimus, – tai suteikia bendrumo jausmą, emocijų ir adrenalino. Ir ne tik „gyvai“ vykstantys užsiėmimai, kurie iš tikrųjų yra reti. Daugiausia jų vyksta socialiniuose tinkluose, kad ir instagrame.

 

Kodėl likote prie kūno rengybos? Juk galėjote pakeisti veikėjos specializaciją, dabar influenceriai užsiima kiekviena gyvenimo sritimi – maistu, mada, muzika...

Prieš ketverius metus influencerių dar nebuvo tiek daug, tokia sąvoka neegzistavo. Apie tas merginas buvo sakoma „rengybos instruktorė“. Man patiko kūno kulto tema – kūnas tampa vizitine kortele ir preke. Instruktorės nuolat kartoja: „Priimk save tokią, kokia esi“, bet yra ir kita, paslėpta žinutė: „Pasižiūrėk į mano kūną, kokio pati niekad neturėsi.“ Na, ir kaip tai būtų galima? Tų moterų stabas treniruojasi septynias dienas per savaitę, o jos turi darbą, namus, kitas pareigas. Negana to, jei jos pradėtų atrodyti taip pat, instruktorių darbas netektų prasmės. Tas rengybos pasaulis prieštaringas, nes naudojasi feminizmo poreikiu, bet visą laiką žvelgia vyrišku žvilgsniu. Daugumą tose treniruotėse dalyvaujančių moterų vienija šūkis „Priimk save tokią, kokia esi, didžiuokis savimi“, bet kartu jos svajoja apie idealią figūrą, nes nori patikti.

 

Jei jau prabilome apie žvilgsnį, kai Silvijos nebemato ją stebinčiųjų akys, matyti jos vienatvė. Ji gyvena viena gražiame bute, turi tik šunį. Vienoje pirmųjų filmo scenų matome, kaip ji įmeta į instagramą filmuką, kuriame su ašaromis akyse prisipažįsta, kad norėtų rasti meilę. Įrašas tampa hitu.

Nežinau, ar ji sugebėtų su kuo nors gyventi. Maža to, man įdomu, ar tas įrašas autentiškas, ar apsimestinis. Ji nevaidina, jos emocija yra tikra, bet ar Silvija iš tikrųjų nori turėti vaikiną? Jos didžiausia tragedija būtų greičiau ne partnerio, o telefono ir prieigos prie socialinių medijų stoka. Silvija sukūrė nuosavą pasaulį online, bet jis nelabai skiriasi nuo jos tikrojo gyvenimo, ji nuo nieko nebėga. Greičiau ieško, kaip sutaikyti tas dvi realybes, išmokti, kaip būti atvirai online ir offline.

 

Gal jau turite naują projektą?

Taip, naujo filmo veiksmas vyks Kopenhagoje, iškart pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui. Tai bus kostiuminis siaubo filmas su dramos elementais. Filmas bus visiškai kitoks nei mano ankstesnieji. Man patinka keisti stilių su kiekvienu nauju projektu.

 

Parengė K. R.