Lėtas Šarūno Barto laikas

„Laisvė“, 2000
„Laisvė“, 2000

Kalbant apie laiką kine, viena populiariausių yra pasakojimo analizė. Laikas siejamas ne tik su judėjimu, išoriniais veiksmais, bet ir su sąmone, mąstymu, atmintimi. Analizuojant Šarūno Barto filmus, siužeto užuomazgas, fragmentus gal ir galima sujungti į pasakojimą, pastebėti tam tikras jo transformacijas.

Tai turiu trobą –
dviem galais:
vienam –
dar gyvas vaikštau,
o kitam –
jau guliu numiręs.

Marcelijus Martinaitis
„Kukutis pasakoja apie savo trobą“

 

Kalbant apie laiką kine, viena populiariausių yra pasakojimo analizė. Laikas siejamas ne tik su judėjimu, išoriniais veiksmais, bet ir su sąmone, mąstymu, atmintimi. Analizuojant Šarūno Barto filmus, siužeto užuomazgas, fragmentus gal ir galima sujungti į pasakojimą, pastebėti tam tikras jo transformacijas. Tačiau vargu ar tai pridėtų daug prasmės kinui, kuriame žmogus neatlieka ne tik pragmatinių, bet dažnai net ir numanomų kognityvinių veiksmų. Ar galima kalbėti apie vidinį laiką, jei ekrane matome tiesiog veidą žmogaus, apie kurį nieko nežinome? Kaip eina laikas, kurį žmogus tiesiog išbūna, išlaukia?

Pavadinimai

Vienas Barto filmo pavadinimas nurodo metafizinę būseną („Laisvė“, 2000), trys mini žmones („Mūsų nedaug“, 1996, „7 nematomi žmonės“, 2005, „Eurazijos aborigenas“, 2010), du – uždarą erdvę („Koridorius“, 1994, „Namai“, 1997) ir du – laiką („Praėjusios dienos atminimui“, 1990, „Trys dienos“, 1991). Iš jų visų galima išpešti ribotumo (erdvės ir kiekio požiūriu) ir jo įveikimo (laisvė), jungimo (mes, Eurazija, koridorius kaip jungianti erdvė, bendra namų erdvė, kartu gyvenantys žmonės) bei praeities (praėjusi diena, aborigenas – čiabuvis, vietos gyventojas) reikšmes. Pavadinime „Praėjusios dienos atminimui“ perskaitomas ir praeities laikas, ir siekis tą laiką pri(si)minti, įveikti užmarštį.

Praeinantis laikas

Praeinantis laikas atsiskleidžia ir filme „Mūsų nedaug“, kai mergina atvyksta į nykstančios tofolarų tautelės gyvenvietę. Panašiai, nors ir metaforiškai, į nykstančią rūšį nurodo ir pavadinimas „Eurazijos aborigenas“ – jo personažas siekia išsivaduoti iš praeities ir pradėti naują gyvenimą. Filme „Namai“ užkadrinis balsas kreipiasi į motiną: „Mama, dažnai norėdavau su tavim apie viską pasikalbėti, bet to nepadariau. Tik giliai viduje kalbėjau su tavimi. (...) Tačiau dabar kaskart, kai ateinu čia tavęs pasiklausyti, nebegaliu su tavim kalbėtis. Esu nebylus. Visi žodžiai iškalbėti. Viduje.“

Taigi tarp praeities ir dabarties nėra tapatumo, viskas keičiasi ir nyksta – laikas ne šiaip praeina, bet atima, nusineša. Žmogus atsiduria dvigubos stokos situacijoje – jis jau netekęs to, kas nuėję į praeitį, ir dar neturi to, kas laukia ateityje.

Šv. Augustinas nagrinėjo, kur ir kaip egzistuoja praeitis ir ateitis, kaip galime apie jas kalbėti kaip apie esančias, jeigu jų nėra (ateities dar nėra, praeities jau nėra, o dabartis – trukmės neturintis taškas). Augustino manymu, jų nėra „tikrovėje“, pasaulyje, bet jos yra sieloje (vaizdinio, pėdsako pavidalu): ateisianti (laukiama) dabartis, praėjusi (prisimenama) dabartis ir praeinanti (stebima) dabartis. Laikas esąs „sielos ištįsimas“. Praeities pėdsakus sieloje mini ir literatūrologė Nijolė Keršytė: „Tai, kas prarasta, ne išnyksta, bet palieka pėdsaką, įspaudą, pasidengiantį vis naujų patirčių sluoksniu, per kurį paliktas patirties pėdsakas įgauna naują reikšmę. Taip praėjusysis laikas iškyla kaip gyvas, o ne miręs: atmintyje jis gyvena savo gyvenimą, vis transformuodamasis priklausomai nuo to, kas eina po jo.“1

Laike glūdi ir atminties, ir užmaršties galimybė. Viena vertus, atmintis suteikia sąmonei vienovę, ji yra priežastingumo ir subjekto tapatybės pagrindas. Kita vertus, prisimenant (pakartotinai patiriant) – patiriama nebe tas pats. Visiškai įdabartinti praeities neįmanoma – ji nuolatos pildosi ir keičiasi.

Praeinantis laikas yra linijinis, laikrodžių laikas – nekintanti vienas po kito einančių momentų seka. Tokiame laike naktį keičia rytas, žiemą – pavasaris, jaunystę – senatvė. Barto filmuose fiksuojamas šis laiko praeinamumas ir stengiamasi iš jo ištrūkti, panirti į kitokį laiką. Religijotyrininkas Mircea Eliade rašė, kad archajiškoje pasaulėjautoje kančia tolygi istorijai, įvykiams, archajinis žmogus „visomis išgalėmis stengiasi priešintis istorijai, suprantamai kaip negrįžtamų, nenuspėjamų autonomiškos vertės įvykių seka“. Praeitis tėra ateities provaizdis, t. y. laikas eina ne linija į priekį, o cikliškai – apsisukęs grįžta į pirmapradį tašką, jis grįstas kartojimusi, o ne įvykiais2.

Ne viename Barto filme siekiama naujos pradžios, grįžti į pradžios laiką: „aborigenas“ Gena nori pradėti naują gyvenimą, pabėgėliai ieško laisvės, „Namuose“ grįžtama į sielos praeitį, ir šiame filme, ir „Koridoriuje“ pasakojimas prasideda pabudimu.

Buvimo laikas

Pirmi įspūdžiai, kuriuos sukelia Barto filmai, iškalbingi: filmai nepaprastai lėti (ilgi kadrai, „nieko nevyksta“); daug gamtos; „veikėjai“ nieko neveikia, tik žiūri pro langą. Šiuos tris standartinius (ir visiškai teisėtus) įspūdžius galima susieti su trimis laiko formomis: lėtas filmas – tai pasakotojo laikas, lėti veikėjai – individualus aktorių laikas, ciklinis, pasikartojantis gamtos laikas. Šios trys laiko atmainos yra priešprieša nuolat kintančiam linijiniam istorijos laikui. Filmuose bandoma sulėtinti laiką, nutolti nuo jo, nuo kaitos, ištęsti akimirką.

Barto filmuose pasikartoja kelio, kelionės motyvas. Filmai „Trys dienos“ ir „Mūsų nedaug“ prasideda veikėjams atvykstant į kitą erdvę, iš kažkur į genties (nykstančios, atskirtos nuo pasaulio) gyvenvietę. „Trijose dienose“ – iš kaimo į Kaliningrado uostą (uostas – savaime ribinis miestas, o šio miesto istorijos tęstinumas dar ir suardytas, jis izoliuotas ir kartu atviras). „Koridoriuje“, „Namuose“ ir „Laisvėje“ kelionė ir yra „naratyvas“, pasakojimas. Keliaujama ir uždaroje pastato erdvėje, ir atviroje begalinėje dykumoje. Erdvė, į kurią atkeliaujama, – sulėtintas laikas, čia ne veikiama, o tiesiog būnama.

Filmams „Laisvė“ ir „Mūsų nedaug“ būdinga pabrėžtinai nuosekliai rodoma gamta. Nors kine tekanti upė dažnai siejama su tekančiu laiku, o jūra ir kalnai – su „amžinybės dvelksmu“, net ir apsieinant be metaforų galima sakyti, kad tokie nekintančios gamtos vaizdai filme reiškia net ne ciklinį, o beveik neslenkantį, amžinybės laiką. Tokioje gamtoje laikinam ir kintančiam žmogui lieka išbūti, bandyti prisiderinti prie jos dėsnių, sutapti ir galiausiai išnykti.

Filmai „Koridorius“ ir „Namai“ susiję su individualiu žmogaus laiku. Nuo istorinio laiko tėkmės atsiribojama erdviškai – į istoriją (prie Seimo deginamus laužus) žvelgiama tik pro langą, iš namų neišeinama. Išskyrus abu šventės epizodus, personažai „užsiima“ tiesiog buvimu, lūkuriavimu. Abu šie filmai susiję su individualia atmintimi, klaidžiojimu po sielos erdves.

„Namuose“ akivaizdus vidinio ir išorinio laiko skirtumas: kai filmo pradžioje ir pabaigoje matome namą iš lauko, aplinkui žaliuoja medžiai, o žiūrint pro langus matoma gili žiema. Tamsos ir šviesos pokyčiai sufleruoja, kad filmo laikas apima dieną, naktį ir kitos dienos rytą, bet per šį laiką spėja užaugti ir pražysti kambaryje pasėtos gėlės.

Iš praeinančio, istorinio laiko stengiamasi ištrūkti į ypatingas erdves – ribines nykstančias vietas arba vidines atminties erdves. „Namuose“ užkadrinis balsas sako: „Mama. Laikas praėjo. Esu toli nuo tavęs. Kas man svarbu, mama, tai tikėti, kad šie dalykai neišnyks. Mūsų dainos, mūsų žvilgsniai, mūsų minutės. Mudu. Nes esame tik mirusios sielos. Sergančios sielos, išsekusios. Tiesiog taip. Ir, svarbiausia, beveik be vilties. Bet mes neišnyksime.“

Mitinis laikas: laiko atšaukimas

„Koridoriuje“ rodomi keli to paties žmogaus gyvenimo tarpsniai: po namus vaikšto ir berniukas, ir suaugęs vyras. Filmo „Namai“ pasakotojas-stebėtojas praneša grįžtantis susitikti su praeitimi, namuose gyvenantys žmonės (seniai, vaikai, moterys ir vyrai) egzistuoja lyg paraleliniuose, nesusisiekiančiuose pasauliuose. Tai primena Marcelijaus Martinaičio Kukučio trobą, kuri „sinchroniškai sujungia mažųjų ir didžiųjų kosminių ciklų pradžią ir pabaigą [...], taip pat įžanginę ir baigiamąją žmogaus gyvenimo fazę: jaunystę ir senatvę, gyvenimą ir mirtį“3. Skirtingi laikai susijungia viename taške – taip ir gimsta mitas.

Čia laikas pajungiamas erdviškumo principams – jis netolydus, fragmentiškas, skirtingas skirtingose erdvėse, siela į praeitį grįžta kaip į išorinę, fizinę erdvę. Šie namai – atminties vieta, įerdvintas praeities laikas. Klaidžiojimas po kambarius tarsi laiko praeiga – iš šalies žiūrima į praėjusio laiko atkarpas. Būtent iš to galima atpažinti mitą – laikas čia suerdvinamas, erdvė sulaikinama.

Filmas „Namai“ atrodo persmelktas Eliade’s nagrinėjamo amžinojo sugrįžimo mito ir laiko atšaukimo ilgesio. Šie namai – utopinė vieta, kur žmogus įveikia būties tolydumą, nenutrūkstamumą, linijinį laiką. Tai magiška vieta, leidžianti iš istorinės tėkmės ištrūkti į ciklinį mito laiką.

Namuose lankomasi simboliniu laiku: iš papuoštos eglės, fejerverkų ir karnavalo galima spėti, kad tai paskutinė ir pirmoji metų dienos – ribinis perėjimo laikas. Anot Eliade’s, laikas archajiškam, religingam žmogui nėra tolydus, jis skyla į pasaulietinį, tarpinį ir švenčių laiką. Šventasis – „pirmykštis mitinis laikas, paverstas esamuoju laiku“4.

Per šventes laiko tėkmė sustoja, o per Naujuosius metus dar ir prasideda iš naujo. Tai naujos eros pradžia, ritualinis kosmogonijos, pasaulėkūros akto pakartojimas. Svarbus Naujųjų metų šventės aspektas – per dvylika dienų tarp Kalėdų ir Trijų Karalių mirusieji grįžta pas savo šeimas. Religijotyrininkas paskutines metų dienas tapatina su chaosu, viešpatavusiu prieš sukuriant pasaulį, ir teigia, kad šis chaosas reiškia visų būties apraiškų, praeities ir dabarties sambūvį, žemiškojo laiko pristabdymą, kuris ir sudaro sąlygas mirusiųjų antplūdžiui. Naujųjų metų ceremonialas reiškia viltį, kad įmanoma atšaukti laiką tuo mitiniu tarpsniu, kai pasaulis sunaikinamas ir sukuriamas iš naujo. Naujųjų metų laikas Barto filme taip pat leidžia prie vieno stalo susirinkti realiems ar įsivaizduotiems, praeities ir dabarties žmonėms.

„Namų“, kaip jokio kito Barto filmo, pabaigą žymi nematomas šūvis. „Koridorių“ baigia prie Seimo kūrenami laužai ir bendras miesto stogų planas. „Namus“ pabaigoje apsupa virtinė tankų su kariškiais. Tai išorinės jėgos, grasinančios dvasių namams, žmogaus vidui.

Barto filmuose rodomo laiko trukmė, intervalai nėra išmatuojami ar išvis reikšmingi. Šiuose filmuose siekiama ištrūkti iš linijinio laiko – ne jį suardyti, bet išvis pasitraukti į kitokį laiką. Linijinis laikas – momentinis, praeinantis, būtent jo tėkmė atskiria tai, kas buvo, ir tai, kas yra. Tai – įvykių ir dar kolektyvinis, visiems bendras laikas.

Barto filmuose žiūrovas gali patirti kitokį laiką. Jis neįvykinis, neistorinis. Tai individualus ir personažo, ir žiūrinčiojo laikas. Šio individualaus laiko nevaldo logikos dėsniai. Jį nelengva apibūdinti, neužtenka pasakyti, kad jis ciklinis: tai ir sustabdytas, ir amžinybės, ir mitinis laikas.

Barto filmuose ryškūs pradžios ir pabaigos aspektai. Pabaigos taškas reiškia išorės įsiveržimą į individualią erdvę ir laiką – tai nyksmo, pokyčių taškas. Pradžios taškas yra siekiamybė: jis susijęs su pabudimu, atsidūrimu naujoje erdvėje; pradžia čia gali reikšti ir grįžimą, atsiminimą, pakartojimą.

Nesinori sutikti su nuomone, kad Barto žmogus egzistuoja chaotiškoje neviltyje, kad „jo vieta pasaulyje provokuojamai neturi tikslo“5. Barto filmų žmogus siekia susitvarkyti su praeinančiu laiku, galbūt jį atšaukti ar sulėtinti. Žmogaus laiko ribotumas ir užmarštis įveikiami persikėlus į vidines sielos erdves, sustingstant, nebejudant, nebeveikiant, nebelaukiant įvykių. To paties Šarūno Barto filmai moko ir žiūrovus.

 

 

1 Nijolė Keršytė, „Gyvas praėjusysis laikas“, Baltos lankos, nr. 34, p. 65.
2 Mircea Eliade,. Amžinojo sugrįžimo mitas, V.: Mintis, 1996, p. 83, 89, 90.
3 Kęstutis Nastopka, Reikšmių poetika, V.: Baltos lankos, 2002, p. 206.
4 Mircea Eliade, Šventybė ir pasaulietiškumas, V.: Mintis, 1997, p. 48.
5 Tony McKibbin, „Prakeikimo kinas“, Šiaurės Atėnai, nr. 744.