Nr. 2021/3 (360)

Nors karantinas ir laisvėja, naivu buvo tikėtis, kad kino teatrai ir jų repertuaras iškart atsistos ant kojų. Kol kas sugrįžti į kino sales žiūrovai viliojami antrarūšiais filmais.

Taigi, suprasdami tokią situaciją, vėl gręžiamės į istoriją ir kiek išsamiau siūlome susipažinti su amžina ir vis nesibaigiančia kino ir literatūros draugyste. Jos ištakas apžvelgia Živilė Pipinytė straipsnyje „Atskirai, bet kartu“. Ji rašo, kad buržuazinis XIX a. romanas ne tik paveikė kino raidą, bet ir parengė būsimuosius kino žiūrovus, išmokė juos mąstyti vaizdais. Neatsitiktinai kino kalbos išradėju laikomas Davidas Warkas Griffithas visada pabrėždavo, kad mokėsi iš Charleso Dickenso. Visai nenuostabu, kad ir šiais laikais vieni įdomiausių režisierių yra daug skaitantys žmonės.

Kino ir literatūros santykį lietuvių kine apžvelgia Linas Vildžiūnas. Anot autoriaus, „santykis neabejotinas, bet sunkiai apibrėžiamas, prieštaringas, kintantis. Jame beveik nėra ekranizacijų įprastine šio žodžio prasme, tačiau daug filmų sukurta literatūros kūrinių motyvais, kitaip tariant, literatūros šaltinis buvo tik atspirties taškas savam kinematografiniam tekstui.“ Ernestas Parulskis savo detektyviniame tyrime bando išsiaiškinti žuvies įrankių paslaptį Almanto Grikevičiaus filme „Veidas taikinyje“. Tai buvo vienintelė Gilberto Keitho Chestertono kūrybos ekranizacija Sovietų Sąjungoje.

Kaipgi be klasikos? Tad Rimgailė Renevytė bando pasidomėti Shakespeare’o „Hamleto“ kelione per kino istoriją. Cituodama šekspyrologą Janą Kottą, Renevytė rašo, kad Hamletas – tai kempinė, į save galinti sugerti visus mūsų laikų klausimus. Jis lyg veidrodis turi atspindėti mus ir dabartyje, ir istorijoje. Laura Šimkutė pasirenka du filmus, bandančius dekonstruoti klasikinę tobulai tragišką Romeo ir Džuljetos meilės istoriją.

Neatsitiktinai tradicinėje mūsų rubrikoje „Iš arčiau“ pristatoma australų režisierė Jane Campion. Juo labiau kad jos naujausio filmo premjera žada įvykti šių metų Kanų kino festivalyje. Campion taip pat labai mėgsta literatūrą, tad beveik visi jos filmai – literatūros ekranizacijos. Tačiau Neringa Kažukauskaitė rašo, kad režisierė niekada nesiima klusnios adaptacijos, nesilaiko konservatyvių formalumų. Izolda Keidošiūtė išsamiau pristato britų aktorių chameleoną Marką Rylance’ą, jo gerbėjams labiau pažįstamą dėl teatro vaidmenų, nors jam pagyrų negaili ir didžiausios Holivudo garsenybės.

„Kino istorijose“ Živilė Pipinytė gilinasi į avangardinio kino istoriją ir teigia, kad jį dažnai kūrė poetai. Besidomintiems tokiu kinu būtina perskaityti šį straipsnį apie letristų filmus, mat jie daug įdomesni už šių dienų aliteratūrišką avangardinį kiną.

Apskritai šį numerį galite pradėti skaityti nuo paskutinio puslapio – Pipinytės feljetono apie alternatyvų istorinį lietuvių filmą „Aušros kovotojai“. Mat pasibaigus Antrajam pasauliniam karui lietuviai pagaliau sulaukė išvaduotojų amerikiečių, dėl Maršalo plano šalis sparčiai modernėjo, o nacionalinei kultūrai iškilo vesternizacijos pavojai...

Tad šią vasarą linkime pasinerti į kino ir literatūros pasaulį, o ne į šiandienę nykią realybę, lydimą dar nykesnių maršų!

Kinas