Ten būtų mergaitės taškuotomis suknelėmis, smalsūs berniukai, jų fantazijų pasaulis, nuolat besiskleidžiantis keistais sapnais ir svajonėmis. Paprastai tame vaikų pasaulyje būdavo daugiau nuotykių ir spalvų. Bet kartu režisieriai nepastebimai į jį sukraudavo daug filosofinių apmąstymų apie gyvenimą, mirtį ir grožį. Ankstyvųjų Arūno Žebriūno, Algirdo Aramino, Algimanto Puipos filmų vaikų pasaulis buvo poetiškas, nepaisant dabar gal net didesnį įspūdį paliekančių kasdienio sovietinio gyvenimo fantasmagorijų. Gal todėl, kad vaikų lūpomis buvo pasakyta daug teisingų žodžių, kurie, ištarti pilnamečių personažų, ko gero, būtų skambėję maištingai. Net ir filmuose ne apie vaikus jie dažniausiai tapdavo tiesos kamertonu. Arba nebyliais suaugusių žmonių žaidimų teisėjais. Didaktikos tuose filmuose taip pat buvo, bet palyginti nedaug. Užtat būdavo tas šviesos ar vilties spindulys, be kurio savo kino neįsivaizdavo ir Federico Fellini.

Anų laikų lietuvių kino vaikus prisiminiau žiūrėdama Audriaus Mickevičiaus trumpo metražo filmą „2 indeliai jogurto“. „Kino pavasario“ kataloge filmas pristatomas taip: „2 indeliai jogurto“ kalba apie žmonių susvetimėjimą šiuolaikiniame pasaulyje, apie vaikų vienatvę šeimose, apie formalius ir šaltus ryšius tarp šeimos narių, apie užimtą suaugusiųjų gyvenimą, kuriame nebelieka laiko pabuvimui drauge, nebelieka laiko meilei. Tai pasakojimas apie dukros ir mamos paralelinius pasaulius, kupinus vienatvės. Šiems pasauliams nelemta susitikti tiesiogiai, jie bendrauja per laiškus, pinigus, maistą, nuotraukas. Mergaitė visą dieną turi praleisti viena, ji pati bando paįvairinti ir „prastumti“ savo laiką. Mama bendrauja su daugybe žmonių, tačiau šis bendravimas formalus. Šypsenos – tai „atidirbtos“ mimikos. Vienatvė persmelkia jų abiejų sielas.“

Kodėl man prireikė tokios ilgos citatos? Todėl, kad filmas yra to, kas čia parašyta, iliustracija. Nuosekli, „pažodinė“, tiksliau, iliustracija vaizdais. Ir nieko daugiau. Trisdešimt minučių rodoma, kaip mergaitė viena „stumia“ laiką, o jos mama jį leidžia kirpykloje, šiuolaikiniame biure ir ten surengtame vakarėlyje gimtadienio proga. Yra laiškas, maistas, žaislai, pinigai, išraiškinga mamą suvaidinusios Gabijos Jaraminaitės-Ryškuvienės mimika, kadrai, kuriuose akcentuojami tušti namai. Tik nėra sielų, vienatvės ir atskirų pasaulių. Vietoj jų – didaktiški vaizdeliai ir konkretūs interjerai. Filmas tvarkingas: tezė aiškiai suformuluota ir įrodyta. Viskas paprasta, aišku ir šiek tiek pagražinta intymiais mergaitės portretais ir jos vešliai sužaliavusio kiemo vaizdais.

Istorijos paprastumas ir zombius primenantys vienprasmiški personažai pastaraisiais metais labiausiai ir trikdo lietuvių kine. Jauna provincialė, atvykusi į Vilnių, beveik staiga tampa anarchiste ir lesbiete, pasiryžusia susprogdinti greito maisto restoraną (Sauliaus Drungos „Anarchija Žirmūnuose“), jaunas vyriškis jaučia pasitenkinimą kankindamas moteris, kurios jam atsiduoda staiga ir besąlygiškai (Donato Vaišnoro „Myliu kulką tavo širdyje“), girtuoklė veteranė gyvena praeitimi ir vertina tik savo medalius (Dariaus Jarašiūno „Aš, veteranė“), elegantiška senutė yra vagišė ir sumaniai apgauna išsiblaškiusią didelės parduotuvės kasininkę (Ievos Javaitytės „Trečiadieniais“), jauna mergina negali susitaikyti, kad jos mylimasis iškeitė ją į draugą gėjų ir nusprendžia jį sunaikinti (Romo Zabarausko „Porno melodrama“), kilnus knygnešys aukoja gyvybę, kad tauta skaitytų ir kurtų šviesią ateitį be alkoholio, bet su knygomis (Jono Trukano „Knygnešys“).

Visi tie filmai perpasakoja siužetus, jie neapsunkinti kino formos ar turinio žaidimais, aliuzijomis ir užuominomis. Be kino (pasaulinio ir nacionalinio) konteksto ir didžiosios istorijos pasakojimų fone. Gal todėl dramatizmas atrodo išlaužtas iš piršto, o personažai pikti ir nepakantūs. Ar pastebėjote, kad naujų lietuvių filmų personažai dažniausiai yra suirzę, aiškinasi santykius, priekaištauja vieni kitiems, pamokslauja, žemina ir apgaudinėja vienas kitą? Kad autoriai nebekalba apie save (na, nebent Vaišnoras) ir savo išgyvenimus, tik apie kažkokius sąlygiškus „juos“?

Lengviausia, žinoma, būtų paaiškinti tuo, kad kinematografininkai dar tik žengia pirmuosius žingsnius kine ir todėl vengia sudėtingesnių siužetų ir kino kalbos. Bet gal režisieriams tos paprastos istorijos yra įdomios ir svarbios? Gal visai ne konjunktūriški sumetimai pastūmėjo kurti filmus apie knygnešius ir gėjus arba pašaipiai iš aukšto žiūrėti į senas ruses, kovojusias Antrajame pasauliniame kare? Gal tiesiog ekrane matome vidinį jaunosios lietuvių kino kartos monologą? Ir tie filmai – vienatvės, neapykantos seniams ir savojo neįvykusio maišto (tarkime, kad ir prieš aiškiai suformuluotas kino pasakojimo taisykles) ilgesio išraiška?