„Cezaris turi mirti“, rež. Paolo ir Vittorio Taviani, 2011

„Cezaris turi mirti“, rež. Paolo ir Vittorio Taviani, 2011

Galerija (7)

Festivaliai

Kino ateitis Berlinalėje

62-ajame tarptautiniame Berlyno kino festivalyje
Buvo daug žvaigždžių ir spindesio, daug filmų, gvildenančių viena už kitą aktualesnes temas, buvo kaip reta iškilus žiuri, vadovaujamas Mike’o Leigh, bet tik ne sukrėtimų.

Būtų nesunku keliais žodžiais apibūdinti ką tik pasibaigusio Tarptautinio Berlyno kino festivalio pagrindinių programų (ir ypač konkurso) filmų temą, nes dauguma jų rodo sudėtingą šių dienų pasaulį, kuriame žmogui gyventi vis nejaukiau, o gerumo vis mažiau. Kad tas pasaulis nelabai pasikeitė nuo Julijaus Cezario laikų, priminė „Auksiniu lokiu“ apdovanotas brolių Paolo ir Vittorio Taviani filmas „Cezaris turi mirti“ („Cesare deve morire“, Italija, 2011). Jo herojai – griežto režimo Romos kalėjimo „Rebibia“ kaliniai – stato Williamo Shakespeare’o tragediją. Žudikai, vagys, narkotikų platintojai, mafiozai, regis, visiškai susitapatina su personažais. Meno galia, priverčianti net užkietėjusius nusikaltėlius įsižiūrėti į save, man pasirodė viena svarbiausių filme, kurį sukūrė į devintą dešimtį įkopę kino klasikai. Skirtumas gal tik vienas – anksčiau nesirūpinta kalinių edukacija, pirmasis lageriuose rengti kalinių spektaklius pradėjo vilnietis, visagalis ČK vadas Feliksas Dzeržinskis.

 

Šių dienų pasaulis – pavojinga vieta. Isabelle Huppert heroję Terezę – savanorę iš Prancūzijos, globojančią Filipinų neįgaliuosius, Brillante’s Mendozos filme „Įkaitė“ („Captive“, Prancūzija, Filipinai, Vokietija, D. Britanija, 2011) pagrobia teroristai musulmonai, kovojantys už savo salos nepriklausomybę. Nufilmuotas kaip reportažas iš daugiau nei metus trukusio pragaro, filmas atsisako rodyti panašiuose siužetuose įprastą žmonių solidarumą. Kiekvienas įkaitas kovoja už savo išlikimą ir laukia, kada giminaičiai jį išpirks iš teroristų. Tik Tereza laikui bėgant susidraugauja su savo sargybiniu – dvylikamečiu berniuku su automatu. Kimo Nguyeno filmo „Karo ragana“ („Rebelle“, War Witch“, Kanada, 2012) herojė – paauglė, kurią įtraukia pilietinių Afrikos karų audros. Jos kaimą užpuolę kariai pirmiausia liepia mergaitei nužudyti tėvus, tik tada ji tampa kareive. Pagrindinę heroję suvaidinusi Rachel Mwanza buvo apdovanota „Sidabriniu lokiu“ geriausiai aktorei. Man regis, šis prizas dar labiau paryškina vis labiau nusitrinančią ribą tarp tikrovės ir meno, kaip tik tai akcentavo ir Taviani filmas.

 

Bet nereikia Filipinų ar Afrikos, kad atsidurtum pragare. Didžiuoju žiuri prizu „Sidabriniu lokiu“ apdovanotame Bence Fliegaufo filme „Tai tik vėjas“ („Csak a szel“, „Just the Wind“, Vengrija, Vokietija, Prancūzija, 2011) prisimenamos prieš kelerius metus Vengrijoje vykusios čigonų šeimų žudynės. Filmo herojai – viena tokių šeimų. Filmo veiksmas apimą paskutinę jų gyvenimo dieną nuo ankstyvo ryto, kai motina išsirengia į darbą, iki nakties, kai suskamba šūviai. Režisierius stebi savo veikėjų kasdienybę: darbas, mokykla, vaikų žaidimai ir pan., bet nuolat į įprastus garsus įsiklausantys, saugią distanciją su aplinkiniais bandantys išsaugoti personažai bei „dogmiška“ kamera, fiksuojanti jų žvilgsnius, sukuria įtampos ir grėsmės nuojautos prisodrintą atmosferą. Žmonių gerumu ar pasiaukojimu netiki ir vaidybiniame kine debiutavęs garsus dokumentininkas Jamesas Marchas. Filme „Šešėlio šokėjas“ („Shadow Dancer“, D. Britanija, Airija, 2012) jis rodo airių šeimą, kur visi vienaip ar kitaip susiję su IRA teroristais. Šeima atsiduria britų saugumo tarnybų voratinklyje. Tarnybos turi savo žiaurias taisykles, dažnai, kaip ir pagrindiniam personažui, kurį suvaidino Clive’as Owenas, tenka aukoti vieną informatorių, kad būtų išgelbėtas kitas. Panašių filmų kūrėjai mielai naudoja paradokumentinį stilių. Gal todėl tokių filmų priešingybė (stiliaus, naracijos, personažo dramaturgijos požiūriu) – atvirai klasikinio Holivudo taisyklėmis sekantis žymiojo kinų režisieriaus Zhang Yimou filmas „Karo gėlės“ („Jin ling shi san chai“, „The Flowers of War“, 2011), nors ir pasakojantis tikrą istoriją, atrodė konvencionalus ir pernelyg sentimentalus.

 

Filmo veiksmas nukelia į Kiniją, į 1937-ųjų Nankiną, kur japonai surengė bene pirmas XX a. tokio masto masines civilinių gyventojų žudynes. Karo veiksmų apimtame mieste atsiduria amerikietis avantiūristas Džonas Mileris (Christian Bale). Aplinkybėms susiklosčius, jis randa prieglobstį bažnyčioje, kur prisiglaudė katalikų misijos mokinės. Apsimetęs kunigu, Mileris nori išgelbėti mergaites nuo masiškai moteris mieste prievartaujančių japonų okupantų. Japonai pareikalauja, kad mergaitės dalyvautų koncerte, bet jie išsiveš ne jas, o mokinėmis persirengusias prostitutes, kurios taip pat glaudėsi bažnyčios rūsiuose. Zhang Yimou šlovina prostitučių pasiaukojimą, iškelia istorinių aplinkybių sūkuryje atsidūrusio Bale’o personažo apsisprendimą gelbėti mergaites, bet daro tai pasitelkdamas, deja, visus Holivudo stereotipus. Nors Zhang Yimou filmams įprasto vizualinio grožio ar tik jam būdingų spalvų dramaturgijos „Karo gėlėse“ taip pat su kaupu, ko verti kad ir prostitučių kostiumai, o pirmiausia, žinoma, įspūdinga jas vaidinančių jaunų aktorių plastika ir grožis. Tačiau „Karo gėlių“ suformuluota tema man pasirodė festivalyje svarbiausia. Apie tai, kaip net sunkiausiomis ar tragiškiausiomis aplinkybėmis pavyksta išsaugoti žmogiškumą, rodė, mano galva, stipriausi, bet diametraliai priešingo stiliaus filmai – konkurse parodyta ir už geriausią režisūrą „Sidabriniu lokiu“ apdovanota vokiečio Christiano Petzoldo „Barbara“ (Vokietija, 2012) ir Panoramos programoje atsidūręs Aleksejaus Mizgiriovo „Konvojus“ (Rusija, 2012).

 

Christiano Petzoldo vardą įsidėmėjau po 2000-aisiais pasirodžiusio „Vidinio saugumo“ („Die Innere Siecherheit“), kurio herojai – nelegaliai tėvynėn sugrįžę 7-ojo dešimtmečio vokiečių teroristai. „Jela“ („Yella“, 2006) dar kartą įrodė, kad šis režisierius sugeba kalbėti apie sudėtingas savo herojų psichologines būsenas, vienu pagrindinių filmų personažu paversdamas intensyviai jų išgyvenamą laiką. „Barbaroje“ jis taip pat originaliai ir tiksliai materializuoja filme rodomą laiką.

 

Filmo herojė gydytoja Barbara (Nina Hoss) 1980 metais pareiškia norą emigruoti į Vakarus ir iš Rytų Berlyno ištremiama į VDR provinciją kažkur prie Baltijos jūros. Pirmuosiuose filmo kadruose – miestelio ligoninėje jos jau laukia ir saugumo karininkas. Barbara įsitikinusi, kad tremtis neužtruks – Vakaruose gyvenantis būsimas vyras Jorgas rengia pabėgimą. Iš pradžių ji su neslepiamu siaubu ir pasidygėjimu apžiūrinėja savo naują butą, kaimynus ir bendradarbius. Petzoldui pavyko sukurti tikslų vizualinį vaizduojamo laiko atitikmenį, menkiausi daiktai, kostiumai, spalvos ir net garsai kuria netikėtai tikslią ir iškalbingą filmo atmosferą. Ji prisodrinta prievartos ir nevilties. Jau seniai nemačiau filmo, kur pasakojimui būtų svarbi menkiausia detalė, kadro kompozicija ar pajūrio vėjo garsas, kurį girdi dviračiu nuo saugumiečių sugebanti atitrūkti Barbara, ar filmo personažus nuolat gaubianti ir tiesiog fiziškai juntama tuštuma. Petzoldas sukūrė erdvę, kurioje reikia milžiniškos drąsos ir vidinės laisvės, kad išliktum žmogumi.

 

Barbaros dėmesį patraukia vyriausiasis gydytojas Andrė (Ronald Zehrfeld). Jis – tikras profesionalas ir kartu – giminiška siela, sugebanti suprasti Barbaros vienatvę. Dar labiau juos suartins pacientai – į komą patekęs vaikinas ir iš griežto režimo paauglių kolonijos ne pirmą kartą pabėgusi Stela. Ji sunkiai serga ir dar yra nėščia. Barbara pajunta užuojautą merginai. Pokalbiai su Stela ir Andrė, jo pasakojimas, kaip buvo užverbuotas saugumo ir atsidūrė šioje ligoninėje, veikia Barbarą. Trumpi susitikimai su Jorgu Barbarai ne tik skausmingi – jai grįžus į saugumiečių akiratį, seka žeminanti krata ir ginekologės apžiūra. Jie priverčia moterį susimąstyti, kas jos laukia Vakaruose. Petzoldas nieko nesako ir nerodo tiesiai, bet epizodas viešbutyje, kai kambaryje, kur Barbara susitinka su Jorgu, staiga atsiduria mergina, kuriai gyvenimas Vakaruose – pirmiausia galimybė turėti visas „Quelle“ katalogo gėrybes, priverčia Barbarą susimąstyti. Juolab kad ir santykiai su Andrė, regis, priartėjo prie tos ribos, kai du profesionalai staiga ima suprasti, kad juos sieja šis tas daugiau nei tik mėgstamas darbas.

 

Ko gero, „Barbara“ vis dėlto – pirmiausia filmas ne apie slogią politinę santvarką, slopinančią bet kokį žmogiškumą ir natūralumą, bet apie meilę, apie tai, kaip atsiranda trauka, kai abu pradeda suvokti, kad juos riša kur kas daugiau nei vienatvė, tremtinio būsena ar neapykanta santvarkai. Neišsakyta meilė keičia abu. Petzoldas kruopščiai rengia ir heroję, ir žiūrovus apsisprendimui vietoj savęs į Jorgo atsiųstą guminę valtį audringoje jūroje pasodinti Stelą. Barbara lieka, nors pati filmo pradžioje ir sakė, kad šioje šalyje neįmanoma gyventi. Herojės pasirinkimą lėmė ne tik meilė (ko gero, Petzoldui būtų per banalu susieti meilę ir politinę prievartą), bet ir suvokimas, kad tik taip ji galės būti savimi, gyventi savo gyvenimą. Filmo pabaiga gana atvira, kad akcentuotų vieną kurią pasirinkimo priežastį. „Barbara“ išsiskiria iš daugybės paskutiniais metais sukurtų filmų apie VDR, kuriuose netolima praeitis ir jos personažai pateikiami karikatūriškai, iki absurdo sutirštinus spalvas, o autentiški laikotarpio daiktai – madingų 7-ojo ar 8-ojo dešimtmečio retro suvenyrų katalogu. Tokių filmų dabar kuriama visur, ši mada atsirito ir iki mūsų.

 

Aleksejaus Mizgiriovo „Konvojus“ („Konvoi“, 2012) rodo šiuolaikinę Rusiją ir, kaip po filmo įvykusiame susitikime pagrindinę temą suformulavo jo prodiuseris, garsus režisierius Pavelas Lunginas, ją ištikusią „sielos koroziją“.

 

Dezertyravo du kariai, juos sugauti ir sugrąžinti į dalinį siunčiamas kapitonas Ignatas (Olegas Vasilkovas). Iš tikrųjų dezertyrai ne tokie svarbūs kaip pinigai, kuriuos jie pagrobė iš dalinio kasos. Suma niekinga – 5 tūkstančiai rublių, bet už juos reikia atsiskaityti. Sugrąžinti dezertyrus reikia tyliai, kad apie tai nesužinotų spauda ar teisėsaugininkai, nes viešumas armijai nereikalingas. Bet „Konvojus“ – ne filmas apie armiją. Ši komandiruotė kapitonui Ignatui – šansas reabilituotis valdžios akyse po to, kai jis, užkluptas staigaus migrenos priepuolio, žiauriai sumušė kelis iš jo pasišaipiusius jaunuolius. Kontūzytas Ignatas visai nejaučia skausmo, tai – psichologinė reakcija į nuolat juntamą kaltę: kapitonas nesuprato, kad dukrai apendicito priepuolis, o ne gripas, ir ji mirė.

 

Kaip ir pirmuosiuose filmuose „Titnagas“ bei „Būgnas, būgnelis“, Mizgiriovas, kuris yra ir scenarijaus autorius, ima prieštaringą, akivaizdžiai su problemomis nesusidorojantį personažą, ir panardina jį į ekstremalias situacijas. Tarsi atliktų mokslinį tyrimą, kurio tikslas – nubraižyti žmogiškumo ribas. Kartu su suktu jefreiteriu (Dmitrijus Kuličkovas) Ignatas (jie abu ir yra filmo konvojus) vyksta į Maskvą, kur greičiausiai slapstosi dezertyrai. Vienas jų – žudikas ir psichopatas – žūsta filmo pradžioje, antrąjį – geraširdį Artiomą (Azamatas Nigmanovas) Ignatas nusprendžia parvežti į dalinį ir išgelbėti nuo kalėjimo. Ignatas jį rado tėvų namuose, pamatęs ant grindų raudoną klouno nosį. Artiomas elgiasi kaip kvailelis, jis nuolat pasakoja kvailus anekdotus ir dalijasi su kapitonu iš mamos išmokta išmintimi: sudėtingose situacijose reikia kranksėti kaip varnui, būsi juokingas ir tavęs pasigailės.

 

Trečias svarbus filmo personažas yra Maskva. Nežinodama Rusijos realijų, ko gero, pagalvočiau, kad Mizgiriovas kuria „černuchą“ ir sąmoningai tirština spalvas. Filme rodoma nešvari, pajuodusio sniego, chaotiškų statybų, nuskurdusių ir beteisių žmonių Maskva. Pagrindiniams filmo personažams miestas tampa pragaru, nors jie susiduria tik su jo dugno, kurį valdo korumpuoti ir už bet kokių teisingumo ribų funkcionuojantys milicininkai, gyvenimu. Žmogaus gyvybė čia neturi jokios vertės. Vertę turi tik pinigai. Už juos galima nusipirkti nelegalių atvykėlių iš Centrinės Azijos, kurie taps tikrais savo šeimininko vergais, ar pamokyti neklusnią meilužę – subjauroti jai veidą taip, kad gražuolė taptų niekam nereikalinga. Tai padaryti ir pasiūlo Ignatui gatvėje šalia stabtelėjęs statybų verslininkas. Viena aštri situacija seka kitą, kiekvieną kartą – tai Ignato išbandymas, nes jis turi grįžti į dalinį su pinigais, kuriuos dezertyrai paprasčiausiai pravalgė. Mizgiriovas rodo begalinę prievartą, kuri Rusijoje tapo kasdienybe. Bet susidūręs su ja ir pasijutęs bejėgis, Ignatas, kurio tikrai nepavadinsi teigiamu ar simpatišku žmogumi, pajunta pareigą ginti Artiomą. Mizgiriovui svarbu parodyti, kad Ignatas nepasirengęs prisitaikyti ir susitaikyti su neteisybe, kad jo vertybių sistemoje dar išliko poelgio sąvoka. Filmo pabaigoje, sumuštas, pažemintas, patyręs dar vieną pralaimėjimą, Ignatas užsidės raudoną klouno nosį. „Konvojus“ – tikras kelio filmas, kai kelionės pabaigoje personažas nebeprimena žmogaus, kurį matėme jos pradžioje.

 

Viename interviu, kurį perskaičiau jau grįžusi iš Berlyno, Mizgiriovas taip apibūdino šiuolaikinį kiną: „Filmai – kaip Rubiko kubas. Visur vien tik aktualijos: pabėgėliai, našlaičiai, svetimšaliai darbininkai. Bet... jie nejaudina. Tada kalbama apie ypač svarbią temą. Bet kaip žiūrovas aš noriu, kad filmas mane sukrėstų.“ Man regis, jis įvardijo tai, ko Berlyne šiemet pristigo labiausiai. Buvo perdaug žvaigždžių ir spindesio, daug filmų, gvildenančių viena už kitą aktualesnes temas, buvo kaip reta iškilus žiuri, vadovaujamas Mike’o Leigh, bet tik ne sukrėtimų. Todėl kiekvienas gelbėjosi, kaip sugeba. Su didžiausiu malonumu vakarais rinkausi retrospektyvą „Raudonasis sapnų fabrikas“, skirtą 3-iajame ir 4-ajame XX a. dešimtmečiais filmus gaminusiai ir platinusiai bendrai sovietų ir vokiečių kino įmonei. „Mežrabpomfilm“ studijoje filmus kūrė Vsevolodas Pudovkinas, Dziga Vertovas, Fiodoras Ocepas, Erwinas Piscatoras, Levas Kulešovas, Borisas Barnetas...

 

Kino klasika – geriausias vaistas nuo vaikiškų šių dienų kino ligų. Neatsitiktinai vienas originaliausių konkurso filmų – Miguelio Gomeso „Tabu“ (Portugalija, Vokietija, Brazilija, Prancūzija, 2012) – vadinasi taip pat, kaip ir paskutinis klasiko W.F. Murnau filmas ir, ko gero, jau postpostmodernistiškai polemizuoja su prarastojo kolonijinio rojaus tema. Antroje savo „Tabu“ dalyje Gomesas grįžta prie nebylaus, siauroje juostoje nufilmuoto mėgėjiško kino stiliaus. Pasakojimas apie dar kolonijinėje Afrikoje atsitikusią beprotišką meilės istoriją, kurios pagrindinė herojė miršta šių dienų Portugalijoje, ištikta Alzheimerio ligos, ne tik pilnas nuorodų į kino istoriją, bet ir savaip simboliškas. Nespalvotam, pamirštą kino kalbą prisimenančiam ir imituojančiam „Tabu“ atiteko Berlinalės įkūrėjo Alfredo Bauerio prizas, kuris skiriamas ypač novatoriškam kūriniui. Jis tarsi patvirtina paradoksą, kurį geriausiai nusako perfrazuota dažnai per rusų „Laisvės“ radiją girdima frazė – tikroji kino ateitis yra jo praeitis.

 

Živilė Pipinytė

Berlynas–Vilnius


 

 

Publikuota: KINAS 2012 m. Nr. 1 (317)
 
 

Komentarai (0)

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg