Naują Christophe’o Honoré filmą apsupo mylimieji. Mylimi režisieriaus aktoriai Chiara Mastroianni, Ludivine Sagnier ir Louis Garrelis, kurie keliauja iš vieno jo filmo į kitą. Šį kartą jų kompaniją papildė Catherine Deneuve, čekų režisierius Milošas Formanas, kompozitorius, dainų atlikėjas Michelis Delpechas ir meistriškai sudėtingą personažą suvaidinęs jaunas amerikiečių aktorius Paulas Schneideris. Melodingas filmo dainas parašė nuolatinis Honoré filmų kompozitorius Alexas Beaupainas, nufilmavo taip pat ne kartą kartu dirbęs operatorius Remy Chevrinas.

Atrodo, kad filmas būtent šiai draugijai ir kurtas, nusprendus kartu su ja (apie ją) papasakoti išgalvotą istoriją, pasidalinti svarbiu patyrimu ar įžvalga arba tiesiog nusilenkti Honoré dievinamam režisieriui Jacques’ui Demy. Aktoriai sugebėjo taip natūraliai „apsigyventi“ šiame filme, kad net toks pavojingas pasirinkimas – tikros mama ir dukra (Catherine Deneuve ir Chiara Mastroianni) vaidina filmo mamą ir dukrą, – atrodo, pasiteisino ir perteikė tai, ko nesuvaidinsi. Jųdviejų ryšį.

„Nebijokite kine įvairumo“, – skelbė vienas iš Naujosios bangos postulatų, kurį taip brangina šių dienų prancūzų kino numylėtinis Honoré. Filme „Mylimieji“ to įvairumo, kaip ir meilės, „penki pūdai“. Tai ir šeimos saga, ir komedija, ir drama, ir net tragedija. Ir dar muzikinis filmas. Tokia nelengvai režisieriaus suvaldoma įvairovė apsunkina filmą ir kartais suteikia siužetui dirbtinumo. Tačiau vis dėlto filme išliko vertingiausi ir svarbiausi šio kūrėjo bruožai – stiliaus lengvumas bei grakštumas, ypatingas, nepakartojamas prancūziškas melancholijos ir impulsyvumo derinys. Matyt, todėl „Mylimieji“ ir buvo pasirinkti svarbiausio kino pasaulio įvykio Prancūzijoje – Kanų festivalio – uždarymo filmu.

Veiksmas prasideda 1964 metais Paryžiuje. Kaukšėdama Roger Vivier aukštakulniais (tiesa, pavogtais iš parduotuvės, kurioje dirba) jauna gražuolė Madlena traukia vyrų dėmesį. Ji prisipažįsta, kad „neetatinis“ prostitutės darbas išgelbėjo nuo vagilės lemties. Madlena paversdavo šį uždarbį naujais aukštakulniais. Vieną dieną prie jos namų durų lūkuriuos žavus tamsiaplaukis Jaromilas – čekas gydytojas. Jų istorija prasideda Paryžiuje ir nuveda į Prahą. Po Prahos pavasario įvykių keliai vėl atveda į Prancūziją, tačiau Madlena jau grįžta su dukrele Vera ir čia išteka už kariškio. Tačiau Jaromilas nė nemano paleisti savo buvusios žmonos. Jie vėl susitinka ir skiriasi. Jie negali nei gyventi kartu, nei išsiskirti. Ir taip iki paskutinio atodūsio tikrąja to žodžio prasme.

Veros meilės žingsniai bus dar klaidesni nei mamos. Londonas, Paryžius, Niujorkas, Monrealis. Londone Vera įsimyli amerikietį muzikantą, kuris, deja, negali ar nedrįsta atsakyti į jos meilę. Šalia kankinasi ją mylintis jaunas rašytojas Klemanas. Veros istorija tragiškai nutrūks Rugsėjo 11-osios įvykių fone. Viena gražiausių filmo scenų, išperkančių visus jo „nelygumus“ – viešbučio baro kampe asmeninę Rugsėjo 11-ąją išgyvenanti Vera, kai visų akys nukreiptos į televizijos ekrane griūvančių dangoraižių vaizdus. Jie stebėjo tūkstančius, žūstančius ekrane, bet nematė šalia mirštančios jaunos moters.

Kiek daug žingsnių nueita tais raudonais dailučiais aukštakulniais bateliais, kuriuos apsiauna pirmuose filmo kadruose Madlena ir palieka tuščioje gatvėje filmo pabaigoje. Kiek daug nužingsniuota link mylimo žmogaus, link trokštamo meilės išsipildymo. Viskas taip greitai. Ir viskas taip ilgai. Ir tiek daug visko: nusivylimų, netekčių, skausmo, aistros, palaimos, baimės, abejonių.

Ir kaip kitaip tai, kas susikaupę ir neduoda ramybės – mintis ir jausmus, išsakyti, jei ne sudainuoti prieš kamerą? Dainos – lyg vidinis herojų monologas, išsiliejantis skambiomis melodijomis. Tą prancūzų režisierių pamėgtą muzikinių filmų metodą, kai dainuojama ne kaip miuzikle, papildant sceną ar paaiškinant siužetą, bet herojams išliejant savo jausmus, pažįstame dar nuo „Šerburo lietsargių“ laikų. „Mylimieji“ tarsi lenkiasi šiam Jacques’o Demy filmui apie meilę, taip grakščiai suderinusiam aukštąją ir populiariąją kultūras.

Ir tai, kad Madlenos vaidmuo padalintas dviem aktorėms – Sagnier ir Deneuve, ir jų susitikimas paskutinėje filmo scenoje – taip pat užuomina į „Šerburo lietsargius“. Tai – Deneuve pasimatymas su savo jaunyste, su filmu, atnešusiu jai milžinišką populiarumą.

Bet gal visos „Mylimųjų“ meilės istorijos – tik fonas svarbiausiai, kupinai išgyvenimų, siekiant kito žmogaus artumo, motinos ir dukters dramai. Laikui bėgant keičiasi jų poelgių motyvai, keičiasi pasaulis (Prahos pavasaris, Rugsėjo 11-oji, AIDS ir t. t.), bet jų, matyt, vienintelės ir tikros meilės istorija tęsiasi. Paskutinis naktinis Veros skambutis buvo mamai. Paskutinis Madlenos noras – sugrįžti ten, kur buvo pradėta Vera.

Laikas eina kartu su jausmais. Jausmus patikrina laikas. Yra žmonių, kurie mūsų nepaleidžia.