Režisierius Thomas Vinterberg | Scenarijaus autoriai Thomas Vinterbeg, Tobias Lindholm Į Operatorė Charlotte Bruus Christensen Vaidina Mads Mikkelsen, Thomas Bo Larsen, Annika Wedderkopp, Lasse Fogelstrom, Susse Wold, Anne Louise Hassing, Lars Ranthe, Alexandra Rapaport, Ole Dupont | 2012, Danija, 115 min.

Thomo Vinterbergo kūrybinis ke­lias nebuvo toks laurais klotas kaip jo „Dogmos" bendražygio Larso von Triero. Tik po keturiolikos metų jis su filmu „Medžioklė" šiemet grįžo į Kanų kino festivalio konkursinę programą. Skandalingoji „Šventė" (1998) šiam danų režisieriui reiškė tam tikro etapo pabaigą. Visi vieno medžio vaisiai buvo nuraškyti - rei­kėjo ieškoti naujo medžio, ir tas ke­lias, pasak režisieriaus, kartais buvo skausmingas, bet kupinas nuoty­kių. Jo angliški filmai „Viskas apie meilę" (2003) ir „Brangioji Vende" (2005) didesnio susidomėjimo ne­sulaukė net gimtojoje Danijoje, tik „Submarinas" (2010) buvo rodytas Berlinalės konkursinėje programoje. Su „Medžiokle" Vinterbergas teigia grįžęs prie „grynosios" kūrybos - to­kios, kokia jam buvo būdinga dar prieš „Dogmą", tada, kai mokėsi kino mokykloje.

Temos požiūriu „Medžioklė" - tai tarsi „Šventė" išvirkščiai. „Šventė" pasiekia kulminaciją atskleidus, kad garbus šeimos tėvas seksu­aliai išnaudojo savo vaikus. „Me­džioklė" - filmas apie dorą darže­lio auklėtoją, neteisingai apkaltintą seksualiniu savo auklėtinių išnau­dojimu. Šiam filmui idėją davė danų psichiatras, kuris, pasirodžius „Šventei", atsiuntė Vinterbergui krūvą bylų, kai vaikų seksualiniu išnaudojimu būdavo apkaltinta ne­teisingai, ir skatino režisierių apie tai sukurti filmą. Šis pagaliau per­skaitė tas bylas tik po aštuonerių metų ir pradėjo nagrinėti kitą sek­sualinio išnaudojimo medalio pusę. Filmo istorija išgalvota, nors, kaip teigia režisierius, panašių atvejų yra bauginančiai daug.

Tačiau „Medžioklė" jokiu būdu nėra politinė drama ar trileris, ko iš anksto nuogąstaujant būtų galima tikėtis iš tokios temos filmo. Iš pat pradžių aišku, kad Lukas (šį vaid­menį įstabiai kuria Madsas Mikkel-senas) yra nekaltas. Filme nekal­bama apie neteisingo apkaltinimo seksualiniu išnaudojimu atvejus apskritai. Tai greičiau psichologinė drama apie tai, kaip bendruomenė, seni draugai, giminės ir kolegos rea­guoja sužinoję, kad (tariamai) buvo pakenkta vaikui.

Audra stiklinėje prasideda per visišką nesusipratimą. Lukas tarsi atstumia vaikiška meile jį įsimy­lėjusią auklėtinę Klarą ir įžeista fantazuoti mėgstanti mergaitė, vaikiškoje galvelėje iš pastarųjų dienų patirčių gimus keistoms asociacijoms, netyčia duoda dar­želio direktorei dingstį manyti, kad matė Luko genitalijas. Nuostabiai parodyta, kaip greitai iš paleistos inertiškai riedėti sniego gniūžtės gali susiformuoti didžiulis riedulys: darželio direktorei nusakius tėvams, kaip galima atpažinti seksualiai iš­naudojamą vaiką (neramus miegas, košmarai, šlapinimasis į lovą), ne­trunka paaiškėti, kad nukentėjo toli gražu ne viena Klara. Lukas neten­ka darbo darželyje, jį atstumia visa bendruomenė (vietinėje parduotu­vėje persona non grata tampa ne tik jis, bet ir jo sūnus Markus, gyvenan­tis su buvusia Luko žmona!), su juo atsisako bendrauti net geriausias draugas Teo - Klaros tėvas.

Lukas išduodamas, atstumiamas, paliekamas net artimiausių žmo­nių. Kita vertus, atsidūręs absurdiš­koje situacijoje, kaip koks Jozefas K. Kafkos „Procese", kai kaltinamasis nežino, kuo yra kaltinamas, jis ne-siaiškina, nesiteisina: tiesiog laukia tikėdamasis, kad ilgainiui žmonės atsipeikės ir juo patikės. Kaip pa­brėžė Madsas Mikkelsenas, šiaip ar taip bet koks pasiaiškinimas iš jo lūpų būtų skambėjęs kaip kal­tojo teisinimasis. Luko charakteris paradoksalus: jis nemoka pasakyti „ne", bet kartu yra labai užsispyręs. Jis neišvyksta iš miestelio, reika­lauja būti aptarnaujamas vietos parduotuvėje ir Kalėdų išvakarėse eina į bažnyčią, kur susirinkusi visa bendruomenė, - kaip visada.

Tačiau filmo negalima apkaltinti „juodais ir baltais" personažais. Nors žiauriai ir neteisingai nusisukusius nuo Luko, visus filmo personažus galima suprasti ir pateisinti. Vado­vaudamiesi jausmais, jie pasirenka neteisingą kelią, bet ko kito galima tikėtis iš tėvų ar savo gyvenimą dar­želiui atidavusios direktorės? Visi elgiasi taip, kaip jiems liepia sąžinė, ir visi mano, kad elgiasi teisingai. Be to, filme subtiliai parodyta, kad, pasirinkus tam tikrą kelią, sugrįžti atgal nėra lengva - į nuokalnę įsibė­gėjusio riedulio taip lengvai nesu­stabdysi. Klaros tėvai laikui bėgant pradeda abejoti savo sprendimu, bet jiems sunku pakeisti elgesį ir prieš save bei kitus pasirodyti kly­dusiems. „Medžioklė" nėra filmas apie išdavystę - galų gale, anot paties režisieriaus, tai filmas apie personažus siejančią meilę - meilę šeimai, vaikams, draugams - ir apie nekaltybės praradimą - to miestelio, o gal ir visuomenės apskritai.

Nors Danijoje sakoma, kad girtie­ji ir vaikai nemeluoja, šiame filme parodyta, kad vaikai vis dėlto gali meluoti, tačiau jie meluoja tam, kad patenkintų suaugusius. Sukuriama didelė fantazija ir ta iliuzija tampa vaiko atminties dalimi. Kai Klara pasako darželio auklėtojai, kad iš tikrųjų Lukas nieko blogo jai nepa­darė, ši neatlyžta: „Gal tu nenori to prisiminti ir apie tai galvoti, stumi nemalonias mintis šalin, nors jis TAI ir darė?" Norėdama patenkinti suaugusių įtarimus ir būti palikta ramybėje, ji turi sutikti. Galų gale

Klara prisipažįsta Lukui nežinanti ir neprisimenanti, kas įvyko, bet „visi sako, kad tu man padarei kažką labai blogo... man ir daugeliui kitų darželio vaikų".

Be to, „Medžioklėje" labai svarbi vyriškumo tema, juk medžioklė -vyriškas užsiėmimas. Lukas ir jo draugai yra medžiotojai, ir šešio­likmetis Markus filmo pabaigoje įšventinamas į medžiotojus - jam padovanojamas senas šeimos šau­tuvas. Filme patvirtinama, kad vyrai reikalus aiškinasi ne žodžiais. Mane nustebino epizodas, kai iš parduo­tuvės žiauriai išmestas Lukas grįžta ir pelnosi sau pagarbą jėga: krūtine pargriovęs stambųjį mėsininką, jis pagaliau aptarnaujamas! Jaudina epizodas, kuriame Teo slapta nuo žmonos atpjauna keletą gabalų kalėdinio kumpio, pasiima butelį ir išeina pas Luką atšvęsti su juo Kalėdų. Du geriausi draugai valgo ir geria tylėdami, ir tai yra jų susi­taikymo minutė.

Vienintelis filme užkliuvęs daly­kas - kiek perdėtai išryškinta Luko kančia. Sumuštas parduotuvėje, visas kruvinas, Kūčių vakarą sun­kiai einantis į Piemenėlių mišias, jis atrodo beveik nukryžiuotas Jėzus, trūksta tik kryžiaus ant pečių... Bet gal toks utriravimas - būtinas su­jaudinti atbukusį šių dienų žiūrovą?