Cirque du Soleil: Worlds Away

Cirque du Soleil: Worlds Away

Kino teatras

Naujojo cirko žavesys

Saulės cirkas. Visatos pakrašty (Cirque du Soleil: Worlds Away)
3D kino technologijos šauklys Jamesas Cameronas, net ir atsi­dėjęs kai kurių entuziastų be galo laukiamų „Įsikūnijimo" tęsinių kūrimui, pastaruoju metu savo pavardę skolina įvairiausiems filmams. Naujausias jo projektas - „Cirque du Soleil" šou pagrindu sukurtas filmas „Saulės cirkas. Visatos pakrašty".

Režisierius ir scenarijaus autorius Andrew Adamson | Operatorius Brett Turnbull Vaidina Erica Linz, Igor Zaripov, Matts Gillanders, Dalias Barnett, Lutz Halbhubner | 2012, JAV, 91 min. Platintojas Lietuvoje Forum Cinemas


 

 

3D kino technologijos šauklys Jamesas Cameronas, net ir atsi­dėjęs kai kurių entuziastų be galo laukiamų „Įsikūnijimo" tęsinių kūrimui, pastaruoju metu savo pavardę skolina įvairiausiems filmams. Tiems, kurie pasirengę žiūrovus panardinti į trijų di­mensijų kino iliuziją. Naujausias jo projektas - „Cirque du Soleil" šou pagrindu sukurtas filmas „Saulės cirkas. Visatos pakrašty". Šiame projekte komerciškai sėk­mingiausias cirkas susitiko su komerciškai sėkmingiausiu pro­diuseriu, tad jo rezultatas - išties įspūdingas ir masinantis reginys.

 

Režisūrą Cameronas patikėjo Andrew Adamsonui („Šrekas", „Narnijos kronikos"), kuris filmą sudėliojo sujungęs įvairius epizo­dus iš septynių skirtingų „Cirque du Soleil" spektaklių. Siekdamas žiūrovams suteikti ne tik vaizdo gilumo ir buvimo įvykių sūkury pojūtį, bet ir jausmą, kad jie žiūri ne eilinį „Cirque du Soleil" trupės pasirodymą, o filmą, režisierius šiuos skirtingus epizodus sujungė tam tikru pasakojimu.

 

„Kasdienis gyvenimas kartais gali atrodyti labai paprastas, tad natūralu trokšti kažko daugiau, ilgėtis to, ko negali apibūdinti." Tokiais žodžiais kviečiančio fil­mo pagrindine heroje pasirinkta Mija - mergina išplėstomis aki­mis, kiek išsigandusiu, nuostabos apimtu veidu (tokia jo išraiška išlieka beveik visą filmą). Kartu su ja filmo pradžioje atsiduriame mažame miestelyje, kur stovi itin nuskuręs senas cirkas. Jame -daug pavasarių nugyvenęs impre-sarijus, barzdota moteris, klounai ir gyvūnai. Čia mergina pamato oro akrobatą ir pamilsta jį iš pir­mo žvilgsnio. Tačiau per pasiro­dymą susitikus jų žvilgsniams, akrobatas praranda pusiausvyrą ir krenta žemyn. Netikėtai pra­smenga cirko grindys, o kartu su jomis - akrobatas ir mergina. Taip atsiduriame naujojo „Cirque du Soleil" pasaulyje, kurio pagrin­das - ne artistų kitoniškumas, klounai ar triukai su gyvūnais, o nuolatinis žmogaus fizinių gali­mybių peržengimas ir nuostabios choreografijos, dekoracijų bei mu­zikos sukurtas pribloškiantis re­ginys. Klajodami šiame pasaulyje, kurį kino kamera paverčia stebu­kliniu, susidurdami su netikėto­mis ir neįtikėtinomis būtybėmis, pagrindiniai personažai bando rasti vienas kitą.

 

Filmo siužetas toks silpnas, o jo pabaiga - tokia nuspėjama, kad iš esmės lieka tik pretekstas parodyti įspūdingiausius „Cirque du Soleil" trupės pasirodymus pagal „The Beatles" ir Elviso Presley mu­ziką. Pasirodymai išties įspūdingi. Tai ir garsusis „mirties ratas", ku­riuo bėgdami cirko artistai visiškai paneigia gravitacijos dėsnius. Ir keliolikos akrobatų kuriami pavo­jingi pasirodymai ant ore kabančio laivo arba Rytų kovos menų dvasia sukurti vaidinimai ant vertikalios lentos. Ir tiesiog nepaprastą artis­tų plastiką perteikiantys pasirody­mai vandenyje.

 

Kino kameros leidžia šiuos įspūdingus šou ste­bėti tokiais rakursais, kurių niekada nepamatys joks gyvų pasirodymų žiūrovas. Kita vertus, ste­bint juos kino ekrane, kur atsiranda magiškumo, kasdienybės paneigimo elementas, prarandamas ir jaudulys, kuris apima žiūrint šiuos pasirodymus gyvai. Kine pamirštama, kokie šie triukai iš tiesų yra pavojingi, tad išlieka tik reginys.

 

3D kameros ne tik perteikia šiuos šou iš įvai­rių perspektyvų ir kartkartėmis leidžia pasijusti esant viso to dalimi, tačiau ir suteikia nepaprasto vaizdo gelmės pojūtį. Sunku nepastebėti puikaus kino operatoriaus Bretto Turnbullo meistriškumo, nepaprastai sodrių, ryškių spalvų.

 

Techniškai filmas išties puikus. Bet techninių galimybių, neintriguojančios istorijos ir „Cirque du Soleil" profesionalumo vargiai pakaktų išlaikyti žiūrovo dėmesį net 90 minučių. Praėjus pusei šio laiko, kiekviena kita minutė atrodo bent kaip dvi. Prieš akis vieną įspūdingą reginį keičia labiau ar mažiau įspūdingas šou, tačiau mintys jau nuklydo toli. Apie tai, jog nufilmuotas cirkas, kaip ir teatras ar opera, praranda savo autentišką žavesį, bet automatiškai nevirsta kinu, Apie 3D kino technologijos poreikį ir galimybes. Nors galėdama rinktis, visa­da žiūriu tą filmo versiją, kuri leidžia išvengti 3D efektų, negaliu paneigti, jog 3D variantas suteikia didesnį intymumo pojūtį. Vienintelis filmas, kuria­me 3D technologija konceptualiai sukibo su turiniu, man buvo Wimo Wenderso dokumentinis pasa­kojimas apie šokėją Piną Bausch. Tad žiūrėdama „Saulės cirkas. Visatos pakrašty" mintyse kūriau dokumentinę šio filmo alternatyvą, kuri perteiktų ne tik užliūliuojantį reginį, bet ir realią jo sukūrimo virtuvę, cirko artistų pastangas. Ir manoji versija man patiko labiau.

Publikuota: KINAS 2012 m. Nr. 4 (320)
 

Komentarai (0)

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg