Už kalvų (Dupa dealuri)

Už kalvų (Dupa dealuri)

Kino teatras

Kaip išvaryti (pas) velnią

Už kalvų (Dupa dealuri)
Naujas Cristiano Mungiu fil­mas „Už kalvų" pasakoja apie moteris, gyvenančias au­toritarinio režimo priespaudoje. Šįkart filmo veiksmas vyksta šiomis dienomis, atokiame or­todoksų vienuolyne, kur vis dar egzistuoja archajiškas tikėjimas.

Režisierius ir scenarijaus autorius Cristian Mungiu | Operatorius Oleg Mutu | Vaidina Cosmina Stratan, Cristina Flutur, Valeriu Andriuta, Dana Tapalaga | 2012, Rumunija, 150 min.


 

 

Naujas Cristiano Mungiu fil­mas „Už kalvų" vėl pasakoja apie moteris, gyvenančias au­toritarinio režimo priespaudoje. Tik šįkart filmo veiksmas vyksta ne komunistinėje Rumunijoje, o šiomis dienomis, atokiame or­todoksų vienuolyne, kur vis dar egzistuoja archajiškas tikėjimas.

 

Po kelerių metų į Rumuniją iš Vokietijos grįžta Alina. Kaip ir dauguma Rytų Europos emigrantų, ji dirbo juodą darbą. Grįžta todėl, kad žūtbūt nori susigrąžinti drau­gę Voičitą. Abi merginos užaugo vaikų namuose, o kai joms suė­jo aštuoniolika, Voičita atsidūrė vienuolyne. Apsėsta minčių vien apie draugę, Alina negali suvokti, kaip Voičita galėjo rasti gyvenimo pilnatvę asketiškoje vienatvė­je. Taip pat Aliną skaudina, kad draugė dėl Dievo aukoja jųdviejų meilę ir net bando tą uždraustą jausmą užgniaužti. Tarp jų stovi ne tik Dievas, bet ir griežtas ku­nigas, visų vienuolių vadinamas „Tėtuku". Jis - vienuolių galva, uo­lus dogmatikas, į Alinos agresiją reaguojantis itin nuožmiai. Greit „Tėtukas" įtiki, kad merginą ap­sėdo demoniškos dvasios, tad jo pareiga - apvalyti jos sielą.

 

Kanuose už geriausią scenarijų apdovanotas filmas remiasi dviem žurnalistės Tatianos Niculescu Bran knygomis. Ji tyrė 2005 m. skandalu tapusią istoriją, kai vie­name Moldavijos vienuolyne buvo nukankinta jauna mergina. Atlie­kant egzorcizmo seansą, ji buvo pririšta prie kryžiaus. Žurnalistu taip pat dirbęs Cristianas Mungiu ilgai sekė šią istoriją laikraščiuo­se. Ekranizuoti ją nusprendė tik tada, kai sugalvojo, kaip ekrane paliesti religinio fanatizmo temą, išvengiant pompastikos ir melodramatiškumo. Be to, filmą pagal šią istoriją norėjo kurti Romanas Polanskis ir Cristi Puiu, tad Mun­giu apsisprendimą lėmė ir tai, kad galiausiai šie režisieriai istorijos atsisakė.

 

Režisierius nenorėjo filmuoti autentiškose vietose, nes, logiš­kai mąstant, koks vienuolynas ar bažnyčia įsileistų filmo apie jų skandalus kūrėjus. Tačiau Mun­giu nemaitina istorijos skanda­lais. Priešingai, jį sužavėjo tai, kad knygų autorė neteisė nė vienos pusės. Tad ir galutinė režisie­riaus scenarijaus versija ne apie tai, kas nutiko vienuolyne. Jo fil­mas - fikcija: Mungiu kaip įmano­ma atitolsta nuo realios istorijos ir nebando nieko teisti. „Už kalvų" pasakojama apie kaltę, tačiau ji peržengia vienuolyno sienas ir apeliuoja į kiekvieno žmogaus pasirinkimą ir meilę, kai vardan jos ir tikėjimo žmonės net nesu­simąstydami gali padaryti bet ką. Sunku atskirti gėrį nuo blogio, baisu, kai religiniai tekstai inter­pretuojami pažodžiui, o galiausiai, pažiūrėjus Mungiu filmą, tampa aišku, kad abejingumas yra daug didesnė nuodėmė nei nepakantu­mas raiškos laisvei.

 

Nepaisant šiurpių egzorcizmo scenų, „Už kalvų" pasakoja ir apie nerimą keliantį mūsų bandymą formuoti savo tapatybes, daryti neracionalius, bet visąlaik save pateisinančius pasirinkimus, kurie gali privesti ne tik mus pačius, bet ir ki­tus prie liepto galo. Juk iš meilės Voičitai Alina renkasi likti vienuolyne, bandydama sulaužyti jame nusistovėjusią tvarką, todėl net atsiduria ligoninėje, kur jai diagnozuojama paranoidinė šizofrenija. Jau tada atsiskleidžia visų abejin­gumas ir noras atsikratyti atsiradusio nesveiko individo. Abejingumo neparodo tik vienuolės, kurios parsiveža Aliną į vienuolyną ir nuošir­džiai tiki, kad tik išvarius velnią ši pasveiks. Po egzorcizmo seansų iš Alinos velnias neišvaro­mas, veikiau ji išvaroma pas jį, bet nei kunigas, nei vienuolės nekaltina savęs, nes aklai tiki, jog pasirinko teisingą kelią. Ir svarbiausia filmo ži­nia vėl tampa abejingumas, kai ligoninė nenori priimti merdėjančio žmogaus, nes dar vienas lavonas - tik naujos bėdos.

 

Filmas kreipiasi ne tik į tikinčiuosius, bet ir į ateistus, nes abi pusės gali priartėti prie ekstre­mizmo ar fanatiško tikėjimo savo poelgių tei­singumu. Režisierius tikisi, kad pamatę filmą ir tikintys, ir netikintys bent jau susimąstys, gal net kritiškai pažvelgs į save. Tai ir yra svarbiausia. Cristianas Mungiu nepriekaištingai kuria psi­chologinius portretus, puikiai balansuoja ant slidaus paviršiaus, nes filmas galėjo tapti tik supaprastinta ir dar viena banalia istorija apie laisvamaniškumo ir regresyvių tradicijų kovą.

Publikuota: KINAS 2012 m. Nr. 4 (320)
 

Komentarai (0)

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg