Tarptautinis Toronto kino festivalis pirmą­kart įvyko 1975 me­tais. Tada programą tesudarė apie penkiasdešimt fil­mų. Šjmet jau trisdešimt septin­tojo festivalio filmų skaičius siekė keturis šimtus. Jis jau priklauso kritikų vadinamajam didžiųjų festivalių ketvertui: Kanai, Vene­cija, Berlynas ir, aišku, Torontas. Per dešimt dienų jame apsilanko apie 250 tūkstančių žiūrovų, prie septyniolikos festivalio programų darbuojasi aštuoniolika programos sudarytojų. Taip pat Toron­tas laikomas įžanga į „Oskaro" nominacijas.

Nors ir bandžiau susidaryti fil­mų, kuriuos tikrai noriu pamatyti, sąrašą, visų nesugebėjau pama­tyti, nes jų tiesiog per daug, tad sąrašėlis su sudėliotomis datomis pasirodė paprasčiausiai utopinis. Visų pamatytų filmų aptarti taip pat neįmanoma, tad nusprendžiau aprašyti apdovanotuosius bei paskirti savus apdovanoji­mus, nes oficialieji sukėlė daug abejonių.

Kanados filmai

Iš pradžių kanadiečiai išrenka ge­riausius savo šalies kūrėjų filmus. Vienas apdovanojimas skiriamas re­žisieriui naujokui, kitas-senbuviui.

Šiais metais geriausiu Kanados filmu paskelbta gražuolio Xavier Dolano drama „Vis tiek Lorens" („Laurence Anyways"). Toronte šis filmas apdovanotas už „kinema­tografinę energiją ir novatorišką meilės istoriją". Lorens filme - tas pats asmuo. Tik iš pradžių tai vy­ras, vėliau prisipažįstantis, kad vis dėlto yra moteris ir jaučiasi kaltas, kad tiek metų gyveno kažkieno kito gyvenimą, naudojosi kažkieno kito kūnu. Sunkiausia dalia skirta ne transvestitui, o jo/s draugei, kuri, tiek metų išbuvusi su vyru, bando gyventi su moterimi, nes tai juk tas pats žmogus. Būtent ši herojė, jos abejonės ir baimės filme įdomiausia. Tačiau tikrai ne Lorens. Pripažįstu, kad aktorių vaidyba puiki, bet jau­nas režisierius lyg dūmų uždangą virš jų vaidmenų paleido banalų ir daugžodžiaujantį scenarijų. Daug vaikiškų frazių. Kad ir „juodas šokoladas mažina malonumą" etc.

Montažas taip pat naiviai tiesmukas. Jei skaitant laišką Lorens mylimąją nubloškia šalta (gal šilta) banga, tai ta banga tiesiogine prasme krenta ant jos kažkur iš lubų. Kai Lorens, sumušta/s homofobo, kruvina/s eina gatve, režisierius montuoja Lorens su Ilicronimuso Boscho paveikslo „Kristus, nešantis kryžių" fragmen­tais. Dėl Dievo meilės... Tačiau ir toks filmas turi stipriausią vietą - tai stambūs abiejų mylimųjų veido planai bei įtemptas montažas, kai Lorens atlieka išpažintį. Ir, aišku, muzika. Tai pagrindinė režisieriaus stiliaus detalė. Jeigu patinka 9-ojo dešimtmečio popmuzika arba šiuolaikinė indie electronic, tai pa­tiks žiūrėti ir pagal ją sumontuotus filmo epizodus.

Toronto festivalyje vaidybinis ir dokumentinis kinas visiškai nebe-išskiriami ir filmai tiesiog pagal temas ar pasiekimus įtraukiami į programas, aš savo kanadietišką apdovanojimą skirčiau Sarah Pol-ley „pusiau" dokumentiniam fil­mui „Mūsų pasakojamos istorijos" („Stories We Tell"). Apdovanočiau už originaliai papasakotą istoriją, kuri verčia susimąstyti apie atmintį ir kaip skirtingai ji gali veikti tos pačios istorijos pasakojimą.

Aktorė Sarah Polley buvo paste­bėta dar visai jauna, kai suvaidi­no Atomo Egoyano filme „Šviesi ateitis". Vėliau ji išgarsėjo ir kaip režisierė, sukūrusi filmą „Toli nuo jos" („Away from Her"), kuris buvo nominuotas dviem „Oskarams". Naujasis jos filmas prasideda iš­trauka iš Margaret Atvvood knygos „Greis" („Alias Grace"). Ji skamba maždaug taip: „Kai esi istorijos vyksmo vidury, tai dar visiškai ne istorija (...), tai tik suirutė, sudu­žusios stiklinės šukės (...), valtis, įsirėžusi į ledkalnį, o visi, esantys joje, nieko negali padaryti. Tik po kurio laiko tai tampa istorija. Kai pasakoji ją sau ar kam nors kitam." Šie žodžiai ir tampa filmo struktū­ros pagrindu.

Polley pasakoja savo šeimos istoriją. Tiksliau, klausinėja tėvo, brolių, seserų, šeimos artimųjų apie savo mirusią motiną, ir kiekvienas pasakoja apie jos gyvenimą ir asmenybę skirtingai. Bodos, kam gali būti įdomi vienos šeimos isto­rija. Tačiau įdomiausia, kaip Pol­ley ją perteikia. Ji ne tik filmuoja artimuosius, bet ir atkuria praeitį, kur aktoriai vaidina jos jaunus tė­vus. O tėvas ne tik pasakoja apie mamą, bet ir skaito savo parašytą judviejų biografiją. Polley montuo­ja, manipuliuoja naratyvu ir kuria savą istoriją apie motiną. Ji abejo­ja dokumentiniu kinu, klausia, ar įmanoma atkurti ir dokumentuoti praeitį, ar pasirinkus dokumentiką galima objektyviai papasakoti isto­riją, juk net montažas iškraipo tie­są. O pati istorija gali tapti neigimo forma. Taip režisierė klausia, kas yra tiesa, atmintis ir dokumentika apskritai.

Dėl debiutuojančio režisieriaus žiuri neapsisprendė, tad apdova­nojo du. Pirmasis - Jasonas Buxtonas ir jo filmas „Juodasis strazdas" („Blackbird"). Antrasis - Brandonas Gronenbergas ir jo mokslinės fantastikos drama „Antivirusas" („Antiviral"). Pirmas apdovanotas už tai, kad sugebėjo blaiviai pa­žvelgti į mūsų visuomenės proble­mas. Šis pasirinkimas buvo gana tikslus, nes kitų debiutantų darbai išties blankūs.

Pagrindinė „Juodojo strazdo" problema - suicidinis jaunimas, jų susižavėjimas subkultūromis ir smurtu. Kas nutinka, jei smurtą ir masinių žmogžudysčių planavimą skatina teisingumas bei bendruo­menė, kurioje gyvena ne taip kaip visi atrodantis individas. Toks in­dividas yra Šonas, kuris su tėvu iš didmiesčio atsikrausto į provinciją. Iš miesto jis atsiveža ne tik mėgs­tamiausias knygas, tarp kurių yra Kafka, bet ir gotų subkultūros sti­lių: juodus rūbus, juodai dažytus plaukus ir nagus, auskarus veide.

Aišku, jis tampa kietųjų vyrukų, besimokančių toje pačioje moky­kloje, pajuokos objektu. Tačiau tai ne baisiausias vaikinuko košmaras. Vieną naktį į jo namus pasibeldžia policija ir suima jį už neva planuo­jamą šaudymą mokykloje.

Filmas tik dar kartą patvirtina, kad interneto laikais nepasislėps nė vienas. Menkiausias videofilmas ar iš konteksto ištraukta nuotrauka gali tapti įkalčiu net ir prieš taikiau­sią žmogų. Tokia jau ta realybė po Kolumbaino mokyklos žudynių ar Rugsėjo 11-osios.

Kitas apdovanotas filmas nenu­stebino, tik patvirtino, kaip gera būti įtakingo tėvo sūnumi. Toks yra Brandonas Cronenbergas, sukūręs debiutinį filmą „Antivi­rusas" ir apdovanotas už „ambi­cingą istoriją ir rafinuotą jos vi-zualizaciją". Ta ambicinga istorija vyksta numanomoje realybėje, kur jaunuolis Sidas dirba kompanijoje, prekiaujančioje garsenybių DNB injekcijomis. Jas susileidus galima užsikrėsti vienos ar kitos žvaigždės ligomis. Taip gerbėjai gali atsidurti kuo arčiau savo dievukų, išgyven­dami jų kančias. Aišku, jaunasis Cronenbergas norėjo sukurti sa­tyrą. Bet ar ne absurdiška, kad filme vaidina tikri aktoriai, kurie nori išgarsėti? O filmas baisiausiai liaupsintas ir apdovanotas Kanuo­se - žvaigždžių katile? Šios tik dar kartą gali pasimėgauti savimi ir patvirtinti, kad žvaigždės kultas svarbiausias joms pačioms. Šis debiutas dvelkia debiutanto tėvo kultu ir jo pomėgiu fetišizuoti kūną: „Antiviruse" bus šokiruojan­čio žiaurumo, kūno darkymo ir pa­tetiškos socialinės žvaigždžių kulto kritikos. Bezultatas - varginantis savo „meistriškumą" įsimylėjusio jaunuolio kūrinėlis apie patį save.

Ne Kanados filmai

Nekanadietiškų filmų kategori­joje taip pat būta apdovanojimų, kuriuos skiria tarptautinė kritikų asociacija FIPRESCI. Šįmet verčiau­sias prizo žiuri pasirodė Francois Ozono filmas „Namuose" („Dans la maison"). Jis skirtas už rafinuotą pramogą, trinančią ribas tarp pa­sakotojo ir pasakojamos istorijos, už filmą, kuriame žaismingai su­švelninamos gyvenimo tragedijos.

Kuo toliau, tuo labiau Ozonas, kaip, beje, ir Larsas von Trieras, tampa pramoginiu režisieriumi, kurio fil­mus vertina auditorija, esą labai išranki gurmaniškam kinui. Kaip ir maistui. Filmas sukurtas pagal Juano Mayorgos pjesę „Vaikinas iš paskutinio suolo". Tačiau kad ati­tiktų tam tikros grupės žiūrovų įgei­džius, istorija ir dialogai supapras­tinti, nes pačiam Ozonui originalas pasirodė per daug rafinuotas. Tai filmas-pramoga, tad režisierius siū­lo žiūrovams katės ir pelės žaidimą. Kai pastarieji priima filmo istoriją už gryną pinigą, Ozonas sumaišo dėlionės detales, teigdamas, kad tai fikcija. Ir atvirkščiai. Viskas filme teisinga: gimnazija, kurioje moko literatūros mokytojas, rašinėlius jam rašo šešiolikmetis Gustave'as Flaubert'as, šiuolaikinis menas -banali pornografija, pasišaipoma ir iš klasinių skirtumų, nors panašius filmus labiausiai ir mėgsta ta kla­sė, iš kurios šaipomasi. Tad filmo istorija - kaip ta gražiai skambanti tuščia vaza.

Toje pačioje programoje buvo parodyta ir Margarethe von Trot-tos drama „Hannah Arendt". Ją ir būčiau apdovanojusi. Už drąsą pasirenkant sudėtingą istorinį as­menį ir profesionaliai bei intriguo­jančiai perteikiant Arendt mintis žiūrovui, kuris galbūt susidomės filosofės, politikos kritikės dar­bais. Filmas apima vieną Arendt gyvenimo epizodą: ji vieši Izraelyje, žydų naikinimo Antrojo pasaulinio karo metais vykdytojo Adolfo Eichmanno teismo procese, o kartu rašo tekstą apie tą teismą žurnalui „New Yorker". Vėliau straipsniai virto polemine studija „Eichmannas Je­ruzalėje. Blogio banalumas". Daug ką labiausiai supykdė Arendt idėja, jog Eichmannas nebuvo pabaisa, tiesiog banalus biurokratas, nes jo veikla, kalba ir net pagyrūniš­kumas bylojo apie jo normalumą ir bekompromisį pareigos atlikimą. Aišku, Arendt mintis filme kiek šu­ paprastinta, kartais filmas labiau primena nedrąsų bandymą supa­žindinti su Arendt, jos gyvenimu ir mąstymu. Pati režisierė prisi­pažino, kad kurti filmus apie inte­lektualius žmones ypač sudėtinga ir nelabai komerciškai apsimoka. Nes tie, kurie žiūrės Ozono filmą, šio tikrai nesirinks, juk gėda būtų prisipažinti, jog nežinai nei kas ta Arendt, nei kas tas Eichmannas, o ką jau kalbėti apie kažkokią von Trottą, kuri stato filmus tik apie moteris. Jos moterys gyvena tokį pat gyvenimą kaip ir vyrai, juk mo­ters gyvenimas - ne tik asmeninis jos reikalas, bet ir politinis. Arendt knyga apie blogio banalumą su­laukė daug kritikos, tačiau Arendt nenorėjo jaustis auka, ji viską ver­tino objektyviai ir net ironiškai, nes ironija neleidžia užsimiršti ir nu­grimzti į sentimentalumą. Būtent tai, manau, režisierei ir pavyko atskleisti filme, kur Arendt tiesiog tobulai įkūnijo Barbara Sukowa.

„Atradimų" programoje taip pat neapsieita be apdovanojimų. Nega­liu nepasakyti, jog Toronte mėgs­tami jaunieji Švedijos kūrėjai. Gal ne veltui Kanada vadinama „ame­rikietiškai a Skandinavija". Pernai buvo apdovanotas švedų režisie­riaus Axelio Petersėno filmas „Do­natas ir Avalonas", šįmet - Mikaelio Marcimaino trileris „Mergina pagal iškvietimą" („Call Giri"). Apdova­notas už tai, kad filmo stilius arti­mas 8-ojo dešimtmečio amerikiečių trileriams. Filmas analizuoja mo­terų teisių ir politinės korupcijos problemas. Matyt, šios problemos tiesiog neatsiejamos viena nuo kitos, filme taip ir suplakta: daug policininkų, trafaretiškų „blogiukų" ir prostitučių.

Gal dėl artimo Rytų ir Vidurio Europos mentaliteto aš būčiau apdovanojusi Emilio Christovo stilingą filmo apie šnipus parodiją „Chameleono spalva" („Tsvetat na Hameleona"). Už kaurismiakišką humorą, intelektualų ir nenuspė­jamą scenarijų. Jau pirmi filmo epi­zodai verčia šypsotis, o kai liūdnų akių šnipui ligoninėje pranešama, kad jo motina mirė nekalta - jau ir garsiau nusijuokti. Tada imi suvokti, kad visa filmo realybė sąlygiška ir tiesiog persmelkta vienas kito maustymu. Veiksmas vyksta komunistinėje Bulgarijoje, kai neegzistuojantis šnipų tinklas šiam liūdnų akių jaunuoliui pave­da šnipinėti anarchistinę studentų grupelę „Novatoriško mąstymo klubas", apsėstą noro dekonstruoti uždraustą romaną „Zinkografas". Malonu klaidžioti kuriamais kafkiškais, peleviniškais ir net Johno le Carrė romanus primenančiais labirintais. Ir sužinoti, kaip daug galima pasiekti politikoje, joje iš tikrųjų neegzistuojant. Filmas pa­tiks ir tiems, kurie mėgsta šifruoti nuorodas į kitus filmus.