Kino forumas „Scanorama" nuo 2007-ųjų kasmet rengia „Nau­jojo Baltijos kino" konkursą, pristatantį jaunų estų, latvių ir lietuvių kino kūrėjų dar­bus. Paprastai tai tampa pirmuoju režisierių žingsniu į didįjį ekraną. Bet šiemet konkurse rungėsi ne tik pradedantieji, ir ne tik jauni. Dėl „Cineveros" įsteigto prizo konkurse varžėsi 13 filmų. Norvegijos kino instituto vykdomojo direktoriaus Jano Eriko Holsto vadovaujamas tarptautinis žiuri rinko geriausią lietuvišką ir geriausią Baltijos re­giono filmus.

Geriausiu lietuvišku filmu iš­rinktas Oksanos Burajos doku­mentinis „Liza, namo!" išsiskyrė iš kitų konkurso filmų. Filmo herojė Liza vis pabėga iš namų, o lau­kymėse kasnakt skamba jos mo­tinos balsas, šaukiantis mergaitę namo. Tik sugrįžusią Lizą kojos vėl nejučia neša tolyn nuo ūžiančios girtuoklių kompanijos. Geriausiai ji jaučiasi svajodama apylinkių pievose. Liza dainuoja, kad užlips ant aukšto kalno, kur visi gražūs ir geri, kur išsipildo visos svajonės. Liūdesio pilnos mergaitės akys jungia du skirtingus, vienas kito nesuprantančius pasaulius. Vulga­ri buitis ir šiurkštus motinos elge­sys žeidžia jautrią Lizos sielą, o mama nesupranta, kas mergaitei negerai. Todėl ją taip traukia gam­ta, kur ji jaučiasi sava ir saugi, kur, rodos, trūksta tik gerųjų laumių, kad svajonės įgytų realų pavidalą. Filmą žiuri įvertino už ypatingą vaiko žvilgsnio perteikimą. „Liza, namo!" išsiskiria ir puikiu opera­torės Kristinos Sereikaitės darbu atskleidžiant dviejų skirtingų pa­saulių susidūrimą.

Geriausiu konkurso „Naujasis Baltijos kinas" filmu tapo estų re­žisieriaus Ivano Pavljutškovo re­žisuotas „Baltas kvadratas". Tai keista draugystės istorija. Zacharo niekas nepriima į kieme slėpy­nes žaidžiančių vaikų būrį. Viltis įsižiebia tik tada, kai Zacharas susipažįsta su draugišku, bet pa­slaptingu Saša. Naujasis draugas jam parodo niekieno neatrastą slėptuvę - seną šaldytuvą. Čia pa­sislėpęs, Saša laimės žaidimą. Pa­lengva temsta, visi vaikai išsilaksto, o Zacharas vienas kiūtina namo. Niekas nesumojo, kad šaldytuvo durelės užsitrenkė. Paprastą filmo istoriją siaubo nuojauta spalvina aitri muzika ir kameros fiksuoja­mos rudens prieblandos. Tai liūd­na istorija, papasakota iš berniuko, tragiškai praradusio savo vieninte­lį draugą, perspektyvos. Tai filmas apie vaikišką vienatvę, paslaptį ir kaltę.

Specialaus žiuri paminėjimo su­laukė bendras estų ir latvių ani­macinis filmas „Antropovo vila", įkvėptas daugybės istorijų apie Afrikos gyventojus, kurie idealizuo­ja Vakarų pasaulį, filmas kupinas sąmojingo humoro. Istorija dra­matiška ir turinti aiškią potekstę. Abiejų patyrusių animacijos reži­sierių Vladimiro Leščiovo (Latvija) ir Kasparo Jancio (Estija) filmo­grafijas jau puošia reikšmingi kino apdovanojimai, todėl besidžiau­giant geru konkursinės programos filmu dar kartą kyla klausimas, ką šie seni kino vilkai veikia jaunojo Baltijos kino konkurse. Pagrindinis filmo personažas marokietis vieną dieną ryžtasi plaukte perplaukti jūrą, kad pasiektų rojumi žemėje įsivaizduojamą Europą. Tačiau čia, Antropovo viloje, jis randa netikė­tas vakarietiško pasaulio orgijas. Filme vis pasikartoja pripučiamos lėlės motyvas - išpūstas svajonės burbulas, kaip ir netikras žmogus, lengvai sprogsta.

Latvės Madaros Dišlerės filmas „Poema" rodo paskutinę latvių po­etės Austros Skujinos gyvenimo savaitę prieš savižudybę. Režisierė kruopščiai atkūrė 1932-ųjų dvasią - viskas nuo aktorių kos­tiumų iki kavos servizų autentiš­ka. Nepritapusi konservatyvioje to laiko visuomenėje poetė sielvarto kupinais eilėraščiais bandė užmegzti ryšį su pasauliu. Nespal­votas filmas itin poetiškas, pilnas kartais pernelyg aiškių įvaizdžių ir metaforų.

Psichologinės Gundaro Jakob­sono dramos „Riba" pagrindinis veikėjas yra jaunas kareivis. Jis paskiriamas būti neaiškios miš­ko bazės sargu. Armija tėra pre­tekstas papasakoti apie personažą, miško vienumoje stojantį akistaton su savimi. Filmo realybė - tai he­rojaus fantazijų, sapnų ir baimių pasaulis. Jis demonstruoja drą­są ir mūšyje su įsivaizduojamais priešais vaidina didvyrišką karį. Tačiau priešų vis daugėja, kai kurie net tampa matomi, galų gale pasirodo, kad visa tai galbūt tik sapnas. Filmas išsiskiria kino kalba - nežinią ir baimę iliustruo­jančia muzika, herojų užvaldžiusią paranoją perteikiančiais vaizdais.

Estai, kaip ir lietuviai, konkurse pristatė 5 filmus. Elinos Naan filme „Ačiū, kad esi" - keturi personažai ir kelionė, per kurią su merginomis keliaujantys vaikinai staiga suvo­kia, kad yra gėjai. „Ačiū, kad esi" vaidina gražūs, madingi jaunuoliai, nugludintas vaizdas primena rekla­mas, o po filmo lieka įspūdis, kad tai tik geros draugų kompanijos pasižaidimas su kino kamera, neaišku ką veikiantis festivalio konkurse.

Dar vienas estų filmas „Neįkai­nojama" (rež. Heigo Lepia) taip pat negali atsidžiaugti gražiais aktorių kūnais bei sterilia biurų estetika. Filmas apie turtingą vagį, kruopš­čiai suplanavusį legendinio estų dainininko Ivo Linnos plokštelės vagystę, primena veiksmo filmų pastišą, tačiau taip ir lieka neaiš­ku, gal režisierius rimtai taiko į Holivudą? Akivaizdu, kad filmas nesusijęs nei su savo laiku, nei su kultūrine erdve.

Šiek tiek įdomesniame estų filme „Kita vaivorykštės pusė" jauna Aivaro ir Leni pora kelyje ima žaisti tapatybių žaidimą. Su­sigalvoti vaidmenys, atrodo, jiems patinka vis labiau. Pora eksperi­mentuoja vienas kito jausmais ir nepajunta, kaip žaidimas tampa nebevaldomas. Režisierė Triin Ru-umet vykusiai rekonstruoja 9-ojo dešimtmečio atmosferą, bet filmui stinga aiškumo.

Estų „Pusryčiai ant žolės" - tur­būt pats žavingiausias konkurso filmas. Plastilino animacija, pasak vieno iš keturių filmo režisierių Eriko Alunurmo, „atsitiko nepla­nuotai". Tik 5 minučių trukmės filmo garso takeliui kūrėjai pasi­rinko Maurice'o Ravelio „Bolėro". Svirduliuojantys filmo personažai su kiekvienu taktu vis krenta įvai­riausiomis pozomis ant miško že­mės - tai visas filmo veiksmas. Pa­burkusių fizionomijų šeimininkai filmo pabaigoje sukrenta į Edou-ard'o Manėt paveikslo „Pusryčiai ant žolės" kompoziciją.

Penkių lietuviškų filmų progra­ma konkurse pasirodė stipriausia. Filmai išsiskyrė kūrybiškumu ir drąsesniais eksperimentais. Jurgio Matulevičiaus filme „Auka" daug vizualinių kliedesių. Jo personažas atsiduria faustiškoje situacijoje, ty­rinėja ribinius kūno ir proto įgei­džius. Filmo veiksmas rutuliojasi tamsiame pakraščių pasaulyje. Tačiau įmantri kino kalba - ka­potas montažas ir nerimastinga kamera - filmo istoriją daro sun­kiai susekamą. „Aukai" labai tin­ka J. E. Holsto komentaras prieš skelbiant konkurso rezultatus: pa­gyręs režisierius už kūrybiškumą, jis linkėjo atkakliau ieškoti ne tik formos, bet ir turinio skaidrumo.

Romantiškos mistikos esama ir Aistės Žegulytės režisuotame fil­me „Nikodemas". Tai istorija apie išgertuvių vakarą paskui baltą ožką nusekusį ir pasiklydusį vyrą. Sauliaus Tomo Kondroto novelės ekranizacijoje degraduojantis vy­ras dėl stebuklingo sapno pabunda naujam gyvenimui. Nespalvotame filme daug pasakiškų motyvų: lau­mės ritualai, vėjyje besidraikan­čios medžiagos, sapnai - tai labai lietuviškas filmas, kažkodėl prime­nantis Algimanto Puipos kūrybą.

Ričardas Marcinkus konkurse pristatė veiksmo filmą „Ekspermenas", pasakojantį apie pilką kasdienybės riterį Marių, kurio gyvenimas dėl vieno lemtingo įvykio pasuko nauja kryptimi. Jam tenka pamiršti mamos vakarienę ir rimtai pakovoti už išlikimą bei netikėtai įsižiebusią meilę. Žiū­rint filmą neapleidžia nuojauta, kad jis arba perkrautas, arba per trumpas, greita ir kardinali per­sonažo mutacija atrodo komiška. Kita vertus, humoro filme daug. Režisierius žaidžia gerai pažįs­tamų aktorių veidais ir su rimtu kinu asociacijų keliančiais balsais, ironiškai panaudotos ir veiksmo filmų klišes. „Ekspermenas" pa­sižymi aiškiu sumanymu ir tvirtu jo įgyvendinimu. To pritrūko dau­geliui kitų konkurso filmų.

Bendros Lietuvos ir Italijos ga­mybos Gianlucos Sodaro filmas „Ką Dievas sau galvoja" - tikros istorijos įkvėpta paradoksali mi­niatiūra apie tikėjimą. Nuošalioje koplytėlėje vyksta kunigo ir ma­žos mergaitės ginčas apie Aukš­čiausiojo poelgius ir blogą įtaką. Netrukus paaiškėja, kad mergai­tė padavė Aukščiausiąjį į teismą. Filmas ryškus visais aspektais -komiškų sąmojų pilnu dialogu, ekspresyvia italų aktorių vaidyba, apokaliptiniais Ramūno Greičiaus nufilmuotais vaizdais ir Angelo Badalamenti muzika. Tačiau kliūva tai, kad visi filmo kūrėjai kine toli gražu ne naujokai.

Peržvelgus visą konkurso pro­gramą akivaizdu, kad Sodaro fil­mas, taip pat kaip ir ne debiutantės Burajos „Liza, namo!" bei estų ir latvių „Antropovo vila" į konkursą pateko dėl kitų filmų skurdumo. Tačiau kokybės kartelę palaikyti galima ir kitaip. Konkursas galėtų plėsti „Baltijos" sąvoką ir priim­ti visų Baltijos jūros šalių jaunų režisierių filmus. Tada būtų iš ko rinktis sudarant konkursinę pro­gramą. Didesnė įvairovė ir kon­kurencija skatintų tobulėti jaunus kino kūrėjus.