Jo populiarumas fenomenalus. Pasak žiniasklaidos, aktoriumi Ryanu Goslingu labiausiai žavisi gražioji lytis, jis patinka kvailutėms ir intelektualėms, jauniklėms ir vyresnio amžiaus moterims. Tapti tokiam populiariam beveik nevaidinant didelio biudžeto filmuose tikrai nepaprasta. Ryanas Goslingas be didelių pastangų užkariauja visų širdis.

Pasirodžius filmo „Purvini žaidimai" („The Ides of March") plakatui, kuriame matome sukurtą iš dviejų aktorių veidų vyrą, mėgstantys analogijas žurnalistai apšaukė jauną veido pusę - Ryaną Goslingą - antrojo, neprilygstamojo George'o Clooney įpėdiniu. Labai abejotinas lyginimas. Abu aktoriai gana skirtingi. Goslingas talentingesnis ir įvairiapusiškesnis aktorius. Jo pirmtakais greičiau vadinčiau 6-ojo dešimtmečio kultinius aktorius Jamesą Deaną, Marloną Brando, Paulą Newmaną, Steve'ą McQueeną, kurie pirmieji ėmė keisti Holivudo vaidybos stilių, griovė sustabarėjusios žvaigždžių sistemos pamatus. Goslingo herojams būdingas panašus maištingumas, panieka, tam tikras švelnumo ir bejėgiškumo mišinys. Ir, žinoma, seksualumas. Todėl Holivudo padangėje Ryanas Goslingas lieka ypatinga asmenybe. Mieliau vaidindamas nepriklausomų režisierių projektuose, kol kas nesutepęs savo filmografijos jokiais komiksų personažais, dažnai kurdamas kontroversiškus, keistus personažus aktorius tapo kultiniu. Daug filmų, kuriuose jis vaidino, gal liktų nepastebėti, bet žiūrovai eina į kiną norėdami pamatyti jį. Apie aktoriaus fenomeną kalba kritikai, bet kartu daugybė įvairaus amžiaus ir išsilavinimo moterų pila jam meilės prisipažinimus įvairiuose tinklalapiuose. Juk panašiai buvo ir su tais iš 6-ojo dešimtmečio pradžios?

Ryanas Thomas Goslingas gimė 1980 m. lapkričio 12 d. Kanadoje, Ontarijo valstijos Londono mieste, mormonų šeimoje. Tėvas dirbo popieriaus fabrike, motina sekretore. Netrukus jo tėvai išsiskyrė ir sūnų augino motina kartu su vyresniąja seserimi. Todėl, pasak aktoriaus, jis ir „mąsto moteriškai", renkasi filmus, kur stiprios herojės: „Užaugau nedideliame kanadiečių miestelyje tarp mormonų. Neturėjau galimybės žiūrėti daug amerikiečių filmų, juo labiau filmų iš Europos. Bet gyvenau šalia bibliotekos, kur buvo galima šį tą gauti."

Berniukas anksti susižavėjo baletu, norėjo tapti šokėju ir prisipažįsta, kad šiam menui neabejingas iki šiol. Nors Goslingas netapo profesionaliu šokėju, ritmo pojūtį pastebime kiekviename vaidmenyje. Ir daugumoje filmų jis šoka.

Karjerą pramogų versle Goslingas pradėjo kartu su vyresniąja seserimi Mandy dalyvaudamas jaunųjų talentų konkurse. Trylikos pateko į „The Mickey Mouse Club", kur kartu su Britney Spears, Justinu Timberlaku ir Christina Aguilera linksmino vaikus. Apie šį debiutą jis kalbėti nemėgsta ir duodamas interviu skundžiasi bloga atmintimi. Tačiau atsimena, kad jam patiko „Disneilendas" ir sužavėjo pramogų verslo užkulisiai, kai galima pamatyti nusiėmusį galvą peliuką Mikį, geriantį kavą, telefonu skambinančius piratus ar vaiduoklį, stovintį eilėje prie valgio...

Šis televizijos šou buvo filmuotas Floridoje, ir talentingą berniuką netrukus Įsidėmėjo amerikiečių prodiuseriai. Kai trejus metus trukęs televizijos šou baigėsi, Goslingą ėmė kviesti kitos televizijos. Pagrindinį vaidmenį televizijos seriale „Jaunasis Heraklis" („Young Hercules", 1998) aktorius prisimena su humoru ir pasakoja, kaip „su dirbtinu įdegiu ir per daug aptemptomis kelnėmis teko vaikytis visas įmanomas pabaisas". Žiūrovams patiko ir 2000 m. pasirodžiusi sportinėdrama „Būti kaip titanas" („Remember the Titans").

Goslingo karjeros lūžiu tapo 2001 m. Henry Beano mažo biudžeto filmas „Fanatikas" („The Believer"), laimėjęs Sandanso ir Maskvos kino festivalių prizus, o pirmuoju Ryano Goslingo kino apdovanojimu tapo Rusijos kino kritikų gildijos prizas. Filme pasakojama apie desperatiškas Denio Balinto iš žydų ortodoksų šeimos tapatybės paieškas. Pašalintas iš religinės mokyklos už laisvamanybę, dvidešimt dvejų metų vaikinas tampa skustagalviu, neonacių gaujos lyderiu, paskelbusiu karą žydams ir juodaodžiams. Denis efektingai beria citatas iš Hitlerio „Mein Kampf". Tačiau sieloje taip ir lieka neišsipildžiusiu rabinu, kuris dieną muša žydus, o naktį studijuoja šventuosius raštus hebrajų kalba. Svastika ant raudonų marškinėlių ir Tora ant stalo. Jis nekenčia savo tėvynainių ir kartu jaučia jiems giliai paslėptą gailestį, trokšta, kad žydai būtų ne išrinktąja, o tokia kaip ir visos kitos tautos. Tas vidinis konfliktas labai ryškus priverstiname terapijos seanse su Holokausto aukomis. Goslingo personažas vos sulaiko ašaras, klausydamas seno žydo pasakojimo apie jo sūnaus nužudymą, o kartu beveik naikina pasakotoją žvilgsniu. Pasak režisieriaus, taip įtikinamai suvaidinti jaunam aktoriui padėjo reikli ir panašiai kaip ortodoksų izoliuota mormoniškoji jo vaikystės aplinka. Balintas iki šiol yra vienas iš stipriausių Goslingo vaidmenų.

Po metų pasirodė net du filmai, kuriuose vaidina Goslingas. Žinomo režisieriaus Barbéto Schroederio trileryje „Apgalvota žmogžudystė" („Murder by Numbers") jis suvaidino tikrą plevėsą iš pasiturinčios šeimos Ričardą, kuris su draugu kruopščiai suplanuoja ir įvykdo idealią žmogžudystę. Jų sumanymą suardo policininkė, kurią vaidino Sandra Bullock. Pasak bulvarinės spaudos, filmuodamasis Goslingas užmezgė romaną su daug vyresne partnere.

Režisieriaus Matthew Ryano Hogo dramoje „Jungtinės Filando Valstijos" („The United States of Leland") Ryanas Goslingas vėl vaidino blogą berniuką. Kaltinamas nužudymu Lilandas atsiduria nelaisvėje. Ten jis sutinka psichologą, bandantį išsiaiškinti, kaip mąsto baisų nusikaltimą įvykdęs vaikinas. Tačiau vengiantis tiesių atsakymų, greitai perprantantis kitų mintis Lilandas nėra banalus žudikas.

Šie vaidmenys - nevienareikšmių Goslingo suvaidintų žudikų ir psichopatų pradžia. Tokių aktoriaus filmografijoje nemažai: tai ir nevengiantis prievartos, grėsmingas Deividas Marksas iš 2012 m. Andrew Jareckio trilerio „Visi geri dalykai" („All Good Things"), ir psichiškai nestabilus, pavojingas manipuliatorius Henris Letamas talentingo režisieriaus Marco Forsterio filme „Pasilik" („Stay", 2005). Vaidinant šiuos personažus dingsta žavi šypsena, prigęsta vaiskios akys. Kiekvienam iš jų aktorius nori sukurti savitą mimiką, ypatingus gestus, eiseną. Goslingas tiesiog įsiskverbia į personažą. Daug prievartos, beprotybė akyse, tačiau aktorius visada palieka erdvės niuansams ir dviprasmiškumui.

Goslingo gerbėjų būrį pagausino 2004 m. pasirodžiusi ašaringa, bet nebanali Nieko Cassaveteso melodrama „Užrašų knygelė" („The Notebook"). Žavaus atviro veido, darbštus, kiek šiurkštokas darbo klasės vaikinas Nojus Kalhounas kreipiasi į jam patikusią merginą Ali (Rachel McAdams netrukus tapo Ryano mergina ir gyvenime) žodžiais: „Tik pasakyk, ko nori, ir aš tuo tapsiu tau." Romantiškas įsimylėjėlis stengiasi nepraleisti nė vieno jos žodžio, leidžiasi pristatomas šeimai, vedžioja merginą po romantiškus kampelius, daro staigmenas. Meilė tampa viso Nojaus gyvenimo prasme. Tačiau likimas jam negailestingas. Mergina išteka už kito, o jis išeina kariauti ir kasdien rašo laiškus.

Aktorius prisipažįsta, kad „Užrašų knygelės" herojus jam svetimas: „Net iki galo nesuprantu jo atkaklumo - kaip galima moteriai parašyti 365 laiškus ir ilgus metus laukti atsakymo? Neištverčiau šito." Bet būtent šis vaidmuo iki šiol lieka bene populiariausias. Jis atvėrė ir Holivudo duris. Tik Goslingas pasirinko nepriklausomų kūrėjų filmus: „Nesu nusistatęs prieš didelio biudžeto filmus, tačiau manau, kad nepriklausomųjų filmams būdinga užduoti daugiau klausimų, neapsimetant, kad žino atsakymus, kitaip nei brangiuose filmuose, kurių autoriai mano viską išmanantys."

2006 m. Goslingas buvo nominuotas „Oskarui" už jauno mokytojo narkomano Deno Dano vaidmenį Ryano Flecko dramoje „Pusė Nelsono" („Half Nelson"). Geras, tačiau nuo narkotinės priklausomybės kenčiantis Bruklino vidurinės mokyklos mokytojas praranda ryšį su šeima, mylima mergina, o mėgstamas darbas tampa prievarta. Tarp jo ir afroamerikietės mokinės Drei užsimezga keista ir nesuprantama draugystė. Du tokie nepanašūs žmonės jaučiasi niekam nereikalingi. Bet jie ir gali išgelbėti vienas kitą. Ryano Goslingo herojus nevienareikšmis. Aktorius, pasirinkęs prigesintas spalvas, atskleidė šio prieštaringo žmogaus charakterį, rodydamas ir teigiamus, ir neigiamus jo bruožus. Denis be galo nuoširdus, gal todėl ir nelaimingas.

Po metų režisieriaus Gregory Hoblito kriminalinėje dramoje „Lūžis" („Fracture") Goslingas filmavimo aikštelėje susitiko su talentinguoju britų veteranu Anthony Hopkinsu. Ryano vaidinamas apygardos prokuroro padėjėjas karjeristas Vilis Byčamas susidomi iš pirmo žvilgsnio aiškia turtuolio Kroufordo žmonos nužudymo byla. Senas lapinas Kroufordas įtraukia Vilį į intelektualią kovą, kurioje du ambicingi ir stiprūs priešininkai suvokia, kad visada galima rasti silpnų vietų...

Tais pačiais 2007 m. pasirodė bene mažiausiai žinomas Ryano Goslingo filmas - ekscentriška Craigo Gillespie'o tragikomedija „Larsas ir jo tikroji mergina" („Lars and the Real Girl") apie keistą, drovų ir vienišą intravertą Larsą Lindstromą, kuris nepakenčia svetimo prisilietimo ir todėl negali užmegzti ryšio su gyva mergina. Taip jis įsimyli pripučiamą lėlę iš sekso reikmenų parduotuvės.

Absurdiškas ir neįtikinamas siužetas, matyt, sudomino Goslingą tik galimybe suvaidinti dar vieną kitokį vaidmenį. Kvailoka drovi šypsenėlė, kiek išpūsti skruostai, naivus vaiko žvilgsnis. Nors Larsas - iš tų aktoriaus dažnai kuriamų švelnių įsimylėjėlių, šiam personažui simpatijas pajusti sunku. Tačiau Goslingas įrodė, kad gali vaidinti ir taip. Šiam filmui aktorius dar sukūrė garso takelį ir net trejiems metams paliko kiną.

2008 m. kartu su draugu jis įkūrė muzikos grupę „Dead Man's Bones", kur groja bosine gitara ir dainuoja. Kartu su vaikų choru jie įrašė plokštelę, sudominusią klausytojus ir puikiai įvertintą kritikų. Neseniai pasirodė ir antras šios grupės albumas.

Į kiną Goslingas grįžo vos per metus sukūręs skirtingus vaidmenis net keturiuose filmuose. Pirmiausia pasirodė Dereko Cianf-rance'o šeimyninė drama „Mano liūdna meilės istorija" („Blue Valentine", 2010) - savotiška dviejų istorijų sandūra: meilės gimimas ir skyrybomis besibaigianti santuoka. Goslingo Dinas - vėl jausmų vedamas vaikinas, kuriam rūpi tik dėmesys mylimai moteriai ir buvimas šalia. Jis subtilus ir jautrus idealistas, kuriam nesvarbi karjera, geras darbas, o Michele Williams kuriama jo išrinktoji yra visiška priešingybė - niūroka ir susikaupusi medicinos mokykloje besimokanti gražutė mergina. Dinui reikia labai stengtis, kol mergina pagaliau nusileidžia. Įdomi scena, kai ji atsipalaiduoja ir pradeda šokti pagal jo birzginimą ukulėlę - tiesiog gatvėje, nusimetusi kuprinę, nelabai grakščiai su netinkamais šokiams aulinukais.

Susituokus iš pradžių viskas nuostabu, praėjus keleriems metams, Dinas vis dar nori būti viskuo Sintijai ir jos dukrai. Tačiau buitis žiauri. Iš daug žadančio, talentingo vaikino Dinas tampa apsileidusiu, pavydžiu, sunkiai pakenčiamu tinginiu, kuris verčiasi atsitiktiniais darbais. Keičiasi net aktoriaus išorė: jo personažas apdribęs, praplikęs, apsileidęs. Prarasta meilė paverčia jį agresyviu ir nenusakomu žmogumi. Jis ir vėl klausia Sintijos, ką daryti, kad santykiai taptų idealūs. Bet nėra idealių žmonių. Viename interviu Goslingas prisipažino: „Man patinka, kad klausimas, kas atsitiko jų meilei, lieka be atsakymo. Nes juk niekas niekada jo nežino." Filmuodamiesi Goslingas ir jo partnerė Michelle Williams režisieriaus buvo apgyvendinti viename name lyg išgyvenanti krizę sutuoktinių pora - po vienu stogu, beveik be pinigų. Už šį vaidmenį aktorius buvo nominuotas „Auksiniam gaubliui".

Goslingas sakė, kad „...po liūdnos meilės istorijos man teko nueiti pas gydytoją. Ir jis išrašė man komediją! Štai ir nusifilmavau komedijoje." Nerimtoje romantinėje Glenno Ficarros ir Johno Requa komedijoje apie išsiskyrusio vyriškio meilės peripetijas „Kvaila, beprotiška meilė" („Crazy, Stupid, Love", 2011) Goslingas suvaidino žavų mergišių Džeikobą Palmerį. Kartą bare jis susitinka su nelaimingu išsiskyrėliu Keilu. Neprilygstamas gražuolis Džei-kobas pradeda nevykėlį mokyti mėgautis viengungiško gyvenimo malonumais. Flirtai su moterimis, išgertuvės ir linksmas naktinis gyvenimas. Šioje komedijoje Goslingas trykšta energija ir humoru, negaili saviironijos moterų numylėtinio įvaizdžiui.

Jau kultiniu tapo pernai pasirodęs danų režisieriaus Nicolaso Windingo Refno filmas „Važiuok" („Drive"), Kanų kino festivalyje apdovanotas už geriausią režisūrą. Refnas padovanojo Goslingui puikų vaidmenį. „Važiuok" jis tylenis vairuotojas virtuozas, įsimylintis kaimynę ir bandantis išgelbėti jos šeimą nuo gangsterių persekiojimo.

Po pirmo filmavimo grupės susitikimo režisierius įsiprašė Ryano pavėžėti jį iki namų. Aktorius įjungė radiją ir jie tylomis klausė muzikos. Pasirodo, jų skoniai sutapo: „Mes sukursime filmą apie žmogų, kuris vairuoja automobilį naktį ir klausosi muzikos." Žavėdamasis režisieriumi, Goslingas teigia, kad šis sugeba užmegzti su aktoriais telepatinį ryšį. Scenos kartais buvo perrašomos prieš pat filmavimą, o taip rizikuoti galima tik tada, kai visiškai pasitiki režisieriumi. Iki šio filmo Goslingas nelabai mėgo vairuoti, bet netrukus paaiškėjo, „kad automobilis gali veikti magiškai". Pasak jo, filme reali tik paskutinė scena, o visa kita - tarsi sapnas: „Klejonės sužeistojo, kurį jo nuosavas automobilis veža, gina ir kuriuo gali rūpintis amžinai. Ir regis, veš jį dar daug kilometrų."

Jau filmo pradžios kadruose, virtuoziškai pabėgęs nuo policijos, vairuotojas palieka nusikaltėlių mašiną ir staiga keičia išorę. Lyg jis čia niekuo dėtas. Pakėlęs striukės apykaklę, užsimaukšlinęs kepuraitę, jis iriasi tarp mitinguojančiųjų minios. Mielas, mandagus, atsidavęs savo vienintelei ir jos sūnui, jau kitoje scenoje vairuotojas ima į rankas plaktuką ir, perpildytas emocijų, gindamas Airiną ir jos sūnų, žiauriai užmuša priešininką. Ar kaskadininkas iš Holivudo iš tikrųjų žiaurus, ar tik kraštutinybės verčia jį imtis prievartos? Pasak Goslingo, jokio skirtumo, kokius blogus ar gerus darbus jo herojus nuveikia, svarbiausia, kad jis genialus lenktynininkas: „Matyt, norėjau suvaidinti superdidvyrį, bet jeigu jau jie visi išgraibstyti, teko sugalvoti savo."

Trečioji savotiškos George'o Clooney trilogijos dalis „Purvini žaidimai" (mūsų kino platintojai negalėjo banaliau pakeisti „Kovo idų" pavadinimo) pasakoja apie politikoje gana paplitusį fenomeną - kaip aplinkybių spaudžiamas idealistas tampa demonu.

Svarbiausias kandidato į prezidentus rinkiminės kampanijos sraigtelis, viešųjų ryšių specialistas Stivenas yra talentingas ir sąžiningas. Jis nuoširdžiai tiki sąvokomis „teisinga-neteisinga", „tiesa-melas", „gėris-blogis", nenujausdamas, kad politikoje jos seniai nebereikalingos. Netrukus šis Goslingo herojus gaus žiaurią pamoką - jis bus apgautas ir įpainiotas į nešvarų žaidimą. Stivenas pradeda ryžtingai veikti: nebūna didesnio ciniko už nusivylusį idealistą. Goslingas bematant persikūnija į grėsmingą priešininką. Kilus pavojui jo gyvenimo siekiams, Stivas šantažu priverčia anksčiau idealizuotą bosą eiti į kompromisą ir laimi. Gal kiek schematiškas personažas, greičiau tipažas, kokių gausu tokio pobūdžio amerikiečių filmuose.

Netrukus aktorių pamatysime „Gangsterių medžiotojuose" („Gangster Squad", 2012). Tai veiksmo filmas apie realiai egzistavusį slaptą Los Andželo policijos būrį, žiauriais būdais kovojusį su mafijos vadeivomis. Didžiausias priešas - gangsteris Mikis, policininkai daro viską, kad pasibaigtų jo viešpatavimas mieste. Goslingas vaidina slaptojo būrio narį Džerį Vutersą. Jis ne toks idealistas, kaip kiti šio būrio nariai. Pasak filmo režisieriaus Rubeno Fleischerio, „jis taip pat kariavo, tačiau iš karo grįžo be jokių iliuzijų. Jis bando sėdėti ant dviejų kėdžių - vaikšto į naktinius klubus, bendrauja su įtartinais tipais, kurie gali būti gangsteriai. Jis nelabai supranta, kaip reikia kovoti su Mikiu Koenu ir kodėl reikia su juo kovoti. Galų gale jis įsimyli Mikio mylimą moterį."

Režisierius mano, kad šlovė visai nepakeitė Goslingo: „Jis galvoja tik apie savo herojų, apie darbą."

Dabar Ryanas Goslingas filmuojasi daug - dirba naujame Terrence'o Malicko filme, tęsia bendradarbiavimą su „Mano liūdnos meilės istorijos" ir „Važiuok" režisieriais. Aktorius sako: „Iš tikrųjų esu labai užsiėmęs. Dabar jaučiuosi kažkaip naujai: aš visą laiką noriu kurti, vaidinti. Kartais man atrodo, kad esu pasmerktas gyventi dvigubą gyvenimą. Tai visiškai skirtingi dalykai: kokį mane mato pasaulis ir koks esu iš tikrųjų. Štai kodėl noriu vaidinti du skirtingus personažus vienu metu."

Viename interviu jis prisipažino: „Aktorystės trauka neįveikiama. Aktoriai yra kaip ėdrūnai, kurie patys nesuvokia, kodėl negali nustoti valgyti, nors tunka. Kine panašiai - vieną akimirką suvoki, kad būdamas filmavimo aikštelėje esi pasiruošęs nušokti nuo tilto. Kam? Neįsivaizduoju."

Neseniai Goslingas debiutavo režisūroje. Jis pats parašė scenarijų filmui „Kaip sugauti pabaisą" („How to Catch a Monster"), kuriame pagrindinį vaidmenį kuria Christina Hendricks. Tai šiuolaikinė siurrealistinė fantastinė pasaka apie vienišą motiną, auginančią du vaikus. Moteris patenka j stebuklingą makabrišką pasaulį, kai jos sūnus atranda įėjimą į povandeninį miestą. Viename interviu aktorius prasitarė, kad norėtų sukurti filmą apie Afriką, apie Ugandoje vykstančius pilietinius karus ir kaip jie veikia vaikų likimus.

Goslingas turi vieną puikią savybę - jis moka pasirinkti filmus. Net Bradas Pittas yra sakęs, kad Goslingo filmografija yra idealios kino karjeros pavyzdys. Goslingas - aktorius, kuris nedaug improvizuoja. Ne intuicija, o apgalvotas, apmąstytas personažas, gerai atlikti namų darbai padeda aktoriui likti įtikinamam pačiose absurdiškiausiose ir banaliausiose scenose. Bet vis dėlto sunku iki galo suvokti jo beprotiško populiarumo fenomeną. Gal jis populiarus dėl to neįprasto gražių akių žvilgsnio, kuris tinka ir įsimylėjėliui, ir psichopatui? Gal dėl magnetizmo ir subtilios kerinčios šypsenos?

Ryanas Goslingas - tiesiog naujos kartos žvaigždė. Iš tų, kurie gyvena Los Andželo priemiesčiuose, beveik neteikia skandalingų sensacijų, retai lankosi Holivudo vakarėliuose ir laisvalaikį leidžia kitaip nei garsūs jų kolegos. Visą dėmesį jis skiria karjerai: „Aš gerokai pavargau nuo šurmulio. Kai pradėjau aktoriaus karjerą, man atrodė, kad būtina dirbti be paliovos, jei nori pasiekti sėkmę. Dabar man jau virš trisdešimties ir kruopščiau renkuosi projektus. Noriu išbandyti save kitame amplua."