Filmuojant antrąją „Oušeno vienuoliktuko“ dalį, Matas Dammonas piktinosi, jog jam tenka kostiumai, kurių atsisakė Bradas Pittas, o pastarajam lieka neįtikę George’ui Clooney. Michaelas Fasbbenderis tarp jų stovėtų susivėlęs, apžėlęs ir nuogas. Primintų neandertalietį: juosmenį dengtų jo paties nudobto vilko oda, gaivališka šypsena simbolizuotų akimirką, kai žmogus pirmą kartą paragavo mėsos, ryškios blauzdų linijos bylotų, jog raumenys sustiprėjo vaikantis antilopę, o ne treniruoklių salėje. Stovėtų tarsi gyvas Darwino teorijos įrodymas.

Nepanašu, kad jis buvo sukurtas pozuojant tobulybei, pagal Kažkieno atvaizdą. Jame per daug klaidų, nesusipratimų, chaoso. Būdamas gyvuliškos aistros kūrinys, jis prieš akis stoja nuogas, neišdailintas primestų įvaizdžių ir stereotipų, nenušlifuotas išankstinių nuostatų, išgalvotos moralės ar taisyklių.

Jo akyse negalime įžvelgti ir jokios filosofinės gelmės. Nei graikai, nei viduramžius nukankinusios doktrinos, nei Atgimimo minties šviesa neapakino šio aktoriaus gyvybingumo, to gaivalo, kurį besivystanti visuomenė dengė vis šiltesniu ir malonesniu akiai drabužiu. Fassbenderis ekrane tą drabužį drasko nuo kūno, kad pamatytume jame dar pulsuojantį homo sapiens pradą, šiuolaikinės žmogaus sąmonės ir jausmų pasaulio šaknį.

Todėl Fassbendris yra tai, kas daugumai aktorių tėra siekiamybė, – žmogus. Kino istorijoje gausu juostų, kuriose nuostabiai, beveik tobulai analizuojamas žmogiškumas, tai, kas būdinga žmonėms apskritai. Rečiau režisierius drįsta išrengti, o aktorius išsirengti ir parodyti tai, kas būdinga žmogui. Retai pasitaiko ir aktorius, kurį išrengę pamatytume tai, kas iš tiesų žmogiška, taip žmogiška, kad net gyvuliška.

Filme „Gėda“ (2011) Fassbenderio suvaidintas pagrindinis veikėjas Brandonas yra ne dramaturginė funkcija, veikėjas, kuris tik lemia įvykius ir katalizuoja istoriją: jis pats yra tekstas, jausminių žmogaus būsenų išrašas. Režisieriaus Steve’o McQueeno pasakojimas – tik raktas į aktoriaus sielą, sakytum, jos vertimas į žmogui suvokiamą ar, veikiau, įmanomą patirti kalbą. Jei režisierių laikysime tapytoju, tai Fassbenderis nėra paveikslo kompozicijos dalis, bet dažai, kurie, susilieję su drobe, atsiskleidžia spalvomis, kurių paletėje neįžvelgėme. „Gėdoje“ Fassbenderis nėra baigtinis, formą jis įgauna esamajame laike. Jis nėra chameleoniškas (taip dažnai pagiriami aktoriai), o vis iš naujo gimstantis, reinkarnuojantis. Filme, už kurį aktorius apdovanotas Tarptautiniame Venecijos kino festivalyje, jis iškyla kaip gyva amerikiečių humanistinės psichologijos atstovo Abrahamo Maslow tezės – „Kai klausiame, ko žmogus nori iš savo gyvenimo, žvelgiame į pačią jo esmę“ – iliustracija. Brandono veide ir veiksmuose galime įžvelgti kovą tarp patologijos ir meilės poreikio, neurozės ir troškimo „sunorminti“ savo gyvenimą. Į tokią terpę patekę „šilkiniai“ aktoriai nejučia iškeltų problemą iki visuomeninio lygmens, pakabintų ją ore apžiūrėjimui. Fassbenderis problemos neteorizuoja, nevelka į apibendrinimus, kalba prisilietimais, žmogiškai. Taip vaikas jau verkdamas bando išspręsti sudėtingą matematikos uždavinį. Filme vaizduojama situacija dažnam žiūrovui nėra tiksliai žinoma ir patirta, tačiau, pasak McQueeno, „atpažįstama“. Fassbenderio dėka žiūrovas (jei tik sugebės „išsirengti“ tiek pat) gali saugiai patirti neviltį, nerimą ir skausmą, patekti į tą siaurutį aistros kalėjimą, kuriame potraukis neleidžia nei visiškai atsigulti, nei atsistoti.

Bandymai atskleisti šiuos sunkiai apčiuopiamus jausmus vyksta „pavojingoje“ erdvėje. Riba tarp kalbėjimo ir svaičiojimo, bereikšmio sutelktumo ir gelmės – labai siaura. Fassbenderiui pavyksta nenuklysti į pseudolygmenį. Galbūt todėl, jog už rankos jį meistriškai veda empatijos kupinu žvilgsniu į problemą žvelgiantis McQueenas. Vos pradėjęs aktoriaus karjerą, Fassbenderis svajojo užmegzti stiprų ir ilgalaikį ryšį su kokiu nors režisieriumi, pakartoti Roberto De Niro ir Martino Scorsese’s kino romaną. Galima sakyti, jo svajonė išsipildė. Vizija surado kūną, o kūnas – sąmonę.

Ši sąmonė Fassbenderį vedė ir mirties akimirką filme „Alkis“ (2008). McQueenas iš bado akyse nykstantį žmogų filmuoja su užuojauta, jautriai, bet ne sentimentaliai. Kiekvienas kadras rodo pagarbą ir empatiją. Regis, kad skauda ir kamerai. Tokį stilių, pasak režisieriaus, padiktavo pats Fassbenderis, „jis ir jo kūnas“. Ir „Alkis“, ir „Gėda“ – tai filmai, kuriuose aktoriaus kūnas tam tikra prasme yra pasakojimo objektas ir ašis. „Alkyje“ kūnas nyksta, jis yra sąmoningo žmogaus apsisprendimo ir užsispyrimo auka, „Gėdoje“, priešingai – kūnas valdo sąmonę, įkalina meilės trokštančią širdį. Kūnas šiuose filmuose nėra tik vaidybos priemonė. Galbūt todėl neįmanoma įsivaizduoti „Alkio“ be Fassbenderio, kaip neįmanoma įsivaizduoti ir Fassbenderio be McQueeno.

Antrame dueto filme „Gėda“ režisierius ir aktorius taip iškristalizavo tekstą, kad filmas net nepanašus į bendraminčių darbo rezultatą. „Gėda“ – autorinis, spontaniškai išlietas gyvenimo epizodas. Būtent tai leido net pačias „pavojingiausias“ filmo scenas išgelbėti nuo hiperbolizuotų metaforų. Vizualinis Brandono monologas „Gėdos“ kulminacijoje atrodo realistiškas tiek pat, kiek sąlygiškas. Lietui lyjant ant žemės klūpantis ir verkiantis žmogus – tai scena, kuri gali visą filmą paversti farsu, superlatyviniu monumentu, menančiu Oliverio Stone’o „Būrį“. Pavadintas tekstu šis vaizdas gali tapti pernelyg prikišamas arba, mažų mažiausiai, deklaratyvus, tačiau „Gėdoje“ jis virsta iš sielos gilumos trykštančiu eilėraščiu. Fassbenderis neapčiuopiamus išgyvenimų syvus transformuoja savo kūne taip, jog vidinis skausmas įgauna materiją.

„Pavojingos“ scenos aktorių lydėjo ir n-tąjį kartą ekranizuotoje dramoje „Džeinė Eir“ (rež. Cary Fukunaga, 2011). Meilės prisipažinimai visad vyksta ant plono ledo: pernelyg dramatiškai intonuojamas tekstas gali užkrauti tiek svorio, kad veikėjai nugarmės į banalius melodramos vandenis. Fassbenderio ponas Ročesteris dramatiškas tiksliai tiek, kiek reikalauja kostiuminės dramos žanras. Kad ir koks genialus buvo Orsonas Wellesas, teatrinė jo prigimtis jaudulio scenose 1943 m. sukurtame filme skamba teatrališkai ir literatūriškai, Fassbenderio – natūraliai, sukaustytai jausmingai. Matyt, neatsitiktinai jis metė dramos mokyklą, nes joje, pasak aktoriaus, „niekas kino nelaiko gryna meno forma, priešingai nei teatro“.

Dėsninga, regis, ir tai, kad Fassbenderis pirmą rimtą, pagrindinį vaidmenį gavo būdamas jau gana solidaus amžiaus – trisdešimt vienų. Jaunas žmogus apie tai, apie ką kalba aktorius filme „Alkis“, mažai gali pasakyti.

Ruošdamasis šiam vaidmeniui Fassbenderis dešimt savaičių badavo ir numetė 16 kilogramų. Maksimaliai tiek, kiek leido medikai. Tačiau tai – tik fizinis pasirengimas. Fassbenderis ilgai skaito scenarijų, pirmiausia siekia susilieti su istorija, o vėliau – su savo personažu. „Gėdos“ sceną, kai juodu su seserimi (Michelle Williams) barasi ant sofos, prieš įžengdamas į filmavimo aikštelę aktorius kartojo 60 kartų. Kad įkūnytų nuo sekso priklausomą Brandoną, susitikęs šios ligos kamuojamus vyrus, jis nebandė iš jų išpešti gryno jausmo, bet prašė istorijų. „Man patinka istorijos, man patinka jų klausytis ir pasakoti“, – sako Fassbenderis, kartu pabrėždamas, jog vienas svarbiausių aktoriaus uždavinių – pagarba. Jis prisipažįsta: „Bandau suprasti kiekvieną veikėją ir jo neteisti.“ Personažą į save jis įsileidžia visą, neištrindamas to, kas galbūt jam pačiam nepriimtina ir nepatogu. Palieka net tai, kas istorijai tiesiogiai nereikalinga, tačiau jam pačiam svarbu. Ruošdamasis „Gėdai“ aktorius susikūrė Brandono priešistorę, žiūrovui tik nuspėjamą. Tai, kad jo veide įžvelgiame praeities tragedijos aidą, yra skrupulingo aktoriaus darbo rezultatas.

Pagarbos jausmo Fassbenderis nepamiršta ir filmavimo aikštelėje. Pasakodamas apie sudėtingą sekso sceną su penkiolikmete Andrea Arnold filme „Akvariumas“ (2009) ar „Gėdos“ filmavimą jis pabrėžia, jog svarbiausias uždavinys – pasirūpinti, kad filmavimo metu kolegos jaustųsi saugiai, atsipalaidavę. Būtent tai, o ne savo kompleksus išsirengti, akcentuoja aktorius.

Šiuo požiūriu „Akvariumas“ Fassbenderiui buvo iššūkis. Intymios scenos su perpus jaunesne nepilnamete reikalauja atsakingo ir profesionalaus požiūrio. Tačiau filme tų pastangų nesimato. Bent jau pradžioje. Jo personažo paprastumas ir šelmiškumas juntamas it tyli, neperspausta įgimtų savybių manifestacija. Fassbenderio Konoras – apžėlęs, eilinis, tiesa, labai žavus, iš pradžių užkrečiančiai „fainas“ vyras, gyvenantis skurdžiame D. Britanijos miestelyje. Jis – tik dar viena akvariumo žuvis, kuri blaškosi pirminių instinktų, bevališkumo ir beprasmybės vandenyse.

Konoro šokis skambant „California Dreamin“, padrąsinantys žodžiai paauglei Mijai, tėviška draugystė su jaunesniąja meilužės dukra aiškėja natūraliai ir nesiveržia į istorijos centro – pagrindinės herojės dramos lauką. Tik priartėjus kulminacijai, Fassbenderis pateikia glaustą vyriškos logikos peizažą. Konoro veide galime įžvelgti tai, ką dalis vyrų patiria prieš kiekvieną neištikimybės bučinį – abejonę. Stebime, kaip jis žingsnis po žingsnio trina uždraustą ribą. Ir štai, nedrebančiomis rankomis, lėtais, vis dar abejojančiais judesiais, jis glosto penkiolikmetės plaukus, romantiškai pabučiuoja, lyg nežinodamas ką darąs, o po to jau... nebėra kur trauktis. „To buvo galima išvengti“, – sumurma segdamasis kelnes, sumišusiu veidu, konvulsyviais rankų judesiais įrodydamas, jog nesugebėjo sau to pasakyti anksčiau.

Kitas Fassbenderio personažas – Carlas Gustavas Jungas Davido Cronenbergo filme „Pavojingas metodas“ (2011) – iš pirmo žvilgsnio visai kitoks. Jis švarus, nugrimuotas, sušukuotas, taisyklingų formų ūsais. Tačiau tai tik fasadas. Viskas, ką, regis, „žinojome“ apie Fassbenderį, čia kruopščiai paslėpta po juodu švarku ir liemene. Režisierius įkalino gyvulį kostiume ir privertė elgtis civilizuotai. Fassbenderio veidas sukaustytas, emocijų raiška – minimali, kiekvienas judesys kupinas baimės atsiskleisti, mandagumas nugali nuoširdumą, pareigos – aistrą ir atvirkščiai. Tik jo herojaus veide galime išskaityti amžiną kovą tarp id ir superego, trumpam prisiminti lemtingą Konoro sprendimą.

Kai Jungas iš pradžių ranka, o paskui ir rykšte plaka mazochistę Sabiną Spielrein (Keira Knightley), jo mechaniški veiksmai tarsi klausia: „Ką aš čia darau?“ ir iškart atsako: „Gydau“, o paskui, netikėtai sau pačiam: „Myliu.“ Pastaroji mintis, gniaužiama vestuvinio žiedo, galų gale išsitrina, akyse palikdama gilų randą, kurio vingius, nors ir trumpai, galime apžiūrėti Jungo veide paskutiniame filmo kadre.

Fassbenderio suvaidintas psichoanalitikas gniaužė savyje aistrą ir nežabojamą meilę, o Holivudo „blokbasteryje“ „Iksmenai: pirma klasė“ (rež. Matthew Vaughn, 2011) stebime, kaip aktoriaus personažas kovoja su neapykanta, keršto troškimu. Metalą valdantis mutantas Magnetas – koncentracijos stovykloje mamą praradęs berniukas, jau suaugęs, keršija iš pradžių tiesioginiam mirties kaltininkui Sebastianui (Kevin Bacon), o paskui ir visai žmonijai. Fassbenderis net šio vaidmens imasi rimtai, be ironijos, užsidegęs ir pagarbiai.

Gal todėl scena, kai Fassbenderis bando pajudinti didžiulę, už kelių kilometrų esančią palydovinę lėkštę, nepriverčia suprunkšti. Jis iš tiesų stengiasi tai padaryti. Veiksmo filmuose retai randame iš esmės kvailą personažą (koks yra kiekvienas „iksmenas“), kuris dar turėtų jausmų ir bent iš tolo primintų žmogų.

Su ugnele Fassbenderis ėmėsi vaidmens ir Antrojo pasaulinio karo „epe“ – „Negarbingi šunsnukiai“ (2009). Quentino Tarantino filmas – žavus kino žaidimas, ir Fassbenderio natūra meistriškai prie to prisitaiko. Jo veidas ironiškas, kalba (kai kalba angliškai) – tvarkinga, manieringa, pabrėžtinai skambi, o plati ir neatremiama britiška šypsena pranyksta personažui apsivilkus nacių karininko uniformą. Lieka tik vokiškai šaltas, priverstinis dantų rodymas. Gal aktoriui šiame filme padėjo ir tai, kad jis gimė airio ir vokietės šeimoje, tačiau susidaro įspūdis, jog Fassbenderis paprasčiausiai puikiai išmano šio žaidimo (t. y. kino) taisykles, kad į Quentino filmavimo aikštelę užsuko grynai iš smalsumo ir be didesnių pastangų sulošė partiją kitą.

Todėl nekeista, kad po „Alkio“ sėkmės aktorius griebė vieną vaidmenį po kito. 2010–2011 m., per dvidešimt mėnesių, jis nusifilmavo net šešiuose filmuose. Du iš jų tik dabar pasiekė Lietuvos ekranus – Ridley Scotto fantastinis trileris „Prometėjas“ ir Steveno Soderbergho mažiau fantastinė „Prarasta kontrolė“.

„Prometėjyje“ Fassbenderis suvaidino robotą, kuris supranta žmonių jausmus, bet pats jų nejaučia, antrajame – slaptąjį agentą. Fassbenderiui tai paprasti, nesudėtingi vaidmenys, kuriuose jis, nepaisydamas nerealistinių siužeto prielaidų, pateikia tai, kas liko nuo „Alkio“ ir „Gėdos“ stalo, – akimirką niekuo neapsimetančio veido, sekundę nerimo akyse, kažką nesumeluota.

Žiniasklaidoje Fassbenderis jau sulaukė „geidžiamiausio“ aktoriaus titulo. Gerbėjų vaizduotę audrina gandai apie jo pokalbius su Martinu Scorsese, Fernandu Meirellesu ar pasiruošimą naujam Scotto projektui. Kol kas Fassbenderis dar nesiejamas su pinigų kalykla, jis nėra iš tų aktorių, kurie užtikrina filmui pajamas. Galbūt todėl, kad jo talentui ir vidiniam žavesiui atsiskleisti reikia gilesnės, į žmogaus vidų tekančios upės, o ne paviršutiniškos Holivudo brastos. Tiesa, Holivude Fassbenderis jaučiasi kaip žuvis, kuri, pasinaudojusi sekluma, trumpam pasidžiaugia šiltesniu vandeniu, kad paskui drąsiau nertų į tamsias, sraunias ir nenuspėjamas žmogaus išgyvenimų gelmes. Panašu, kad jau dabar aktorius ten merkia kojas – liepą prasideda trečiojo McQueeno filmo „Vergas dvylika metų“ („Twelve Years a Slave“) filmavimas.

Regis, kad filmai „Alkis“ ir „Gėda“ mums leido su Fassbenderiu artimai susipažinti, net susidraugauti. Jam įvardinti ranka nekyla rašyti „žvaigždė“ ar „numylėtinis“. Sutikę bare Clooney ar Pittą, pultume su jais fotografuotis, klausinėtume visokių smulkmenų. O su Fassbenderiu galėtume nesidrovėdami išlenkti bokalą alaus ir nuoširdžiai pasikalbėti.

Tad „Prometėjo“ ar „Prarastos kontrolės“ atveju jaučiamės lyg žiūrėdami artimo žmogaus elektroniniu paštu atsiųstas kelionių nuotraukas. Jos apie tikrą gyvenimą nepasako nieko, yra tik kūno judėjimo metrika. Ją stebėti taip pat įdomu, tačiau kaskart laukiame nuoširdaus ir gyvo pokalbio. Tokio, kokį pamatėme žiūrėdami „Alkį“ ir „Gėdą“. Jei Michaelas Fassbenderis nepasiduos Holivudo evoliucijos teorijos dėsniams, tokių pokalbių dar laukia ne vienas.