Pradžia [Inception]

Pradžia [Inception]

Galerija (4)

Kino teatras

148 min. Nolano atrakcionų parke

Pradžia [Inception]
Režisierius ir scenarijaus autorius Christopher Nolan | Operatorius Wally Pfister Vaidina Leonardo DiCaprio, Ken Watanabe, Joseph Gordon-Levitt, Ellen Page, Marion Cotillard, Cillian Murphy, Michael Caine, Tom Berenger, Lukas Haas 2010, JAV, D. Britanija, 148 min. Platintojas Lietuvoje „Garsų pasaulio įrašai”

Pasirodžius pirmiems filmo „Pradžia“ pabaigos titrams jaunimas kumščiuosis ir salėje girdėsis pasigėrėjimo šnabždesiai, taip ir neperaugsią į riksmą. Iš salės grūsdamiesi paaugliai kartos žodį „geras“, prisimindami vis naują sceną, pokalbių dalyvių vadinama „ta vieta“. Visiems, kas dar darbo dienomis vaikšto į paskaitas ar pamokas, tos dvi su puse valandos prabėgs greičiau nei „Baltas kaspinas“.

 

Tik nė vienas jų nebus nustebintas, jei nuostaba laikysime tą emocijų pliūpsnį, kai išvystame kažką netikėto. Jokiu būdu tai nereiškia, kad tas miškas akių bus jau matęs kažką panašaus ir liks abejingas vaizdams ekrane. Ne, tiesiog dauguma žiūrovų eis masinami Christopherio Nolano prekės ženklo ir jiems bus pasiūlytas dar vienas puikiai pasiūtas ir supakuotas pasakojimas.

 

Tiesa, dalis žiūrovų privalės pamiršti spragėsius ar kitas dėmesį atitraukiančias pagundas, nes filmo pradžia gali ir įklampinti. Daug visokių keistų žodžių, vaizdų jūra, realybės ir sapno samplaikos, žodžiu, teks susikaupti, kad atsakytum sau į klausimą – kas čia vyksta, iš pradžių nė nesvarstant, ką tai reiškia. Reikės atidžiau paklausyti dialogų ir jų nuotrupų, iš kurių aiškės, kad pagrindinis veikėjas Kobas kažkokių aparatų ir savo sugebėjimų padedamas gali dalyvauti kitų žmonių sapnuose ir ten, įsiskverbęs į giliausius žmogaus sąmonės ir pasąmonės klodus, rasti informacijos ar idėjų ir taip jas vogti. Po vienos tokios nepavykusios operacijos Kobo komandai pasiūloma kita – tik šį kartą ne pavogti idėją, o ją „pasodinti“, tai yra įsiskverbti į turtingo verslininko sūnaus Roberto Fišerio galvą ir ten netiesioginiais būdais įkalbėti jį parduoti visą mirusio tėvo verslą.

 

Savo fabula „Pradžia“ primena galingą, labai sunkią gelžbetoninę konstrukciją. Tarsi vaikščiotum didžiuliame atrakcionų parke, kur labai daug žaidimų aikštelių ir įvairiausių pramogų, akys raibsta nuo spalvų ir vaizdų, o kartu supranti, kad darosi vis sunkiau surasti ramesnę vietelę ir pažvelgti į viską iš šalies, dydis po truputį ima slėgti, metalinės konstrukcijos – skleisti žvarbią vėsą. Tokiose vietose (ir filmuose) pasiklysti visai nesunku, bet jei viską stebi mikli, visoms technikos pasaulio naujovėms neabejinga, išugdyta, prie vaizdų gausos pratusi akis, viskas virsta gilia žydra malonumų jūra. Tuomet galima viduje kone žviegti dėl idėjų gausos ir imliai ryti bendro sapno, idėjų vagystės, sapnų pragaro sąvokas, džiaugtis iš karto penkiomis veiksmo vietomis, akimis fotografuoti urbanistinius, čia pat ekrane radikaliai besikeičiančius peizažus.

 

Tačiau akimirką gali pasijusti tarsi žaistumei šachmatais su kompiuteriu: labai smagu, bet stinga žmogaus rankos, to patapšnojimo per petį po pergalės ar pralaimėjimo. Seansas nepadovanoja nieko išsinešimui ir ne todėl, kad lyg po kvailos komedijos išeini tuščia galva. „Pradžia“ įgali suteikti impulsų įvairiausiems apmąstymams apie sapnus, psichologiją,  minties ir idėjos raidą mūsų galvose, net būti platforma filosofiniams apmąstymams apie tikrovės sampratą, bet lieka visiškai bejėgė kovos lauke už poveikį žiūrovo emocinei būsenai.

 

Tikras ir gyvas filme tik Leonardo DiCaprio suvaidintas komandos lyderis Kobas. Kiti personažai – nesvarbu, suvaidinti Ellen Page ar Gordono-Levitto, – lieka šešėlyje, o dažnai ir apskritai skendi tamsoje. Žiūrovas neturi galimybės jų pamilti ar nekęsti. Jie – tik paprasti amatininkai, gerai atliekantys savo darbą. Auditorijai neužtenka duomenų dėl jų jaudintis. Džokeris („Tamsos riteris“) nesušvokščia why so serious, negirdime Bordeno („Prestižas“) tyliai tariamo are you watching closely?

 

Kobas, galima sakyti, tai tas pats DiCaprio Tedis Danielsas iš „Kuždesių salos“, tik naujesniais laikais ir kitokiomis aplinkybėmis. Abiejų manieros ir polinkis suprasti realybę dvejopai labai panašus, o degantis žvilgsnis bėgant tikslo link – identiškas. Tiek Tedis, tiek Kobas pasiklydę tarp dviejų pasaulių, iš kurių tik vienas yra tikras. Abu mylėjo žmoną, vaikus, abu nori susigrąžinti šeimos teikiamą ramybę. Kobas iš dalies panašus ir į Nolano filmo „Memento“ Leonardą – abu neteko beprotiškai mylėtos žmonos, abu, regis, dėl savo pačių kaltės. Tik Leonardas, nė nežinodamas, kad yra kaltas dėl žmonos mirties, karštligiškai ieško žudiko, o Kobas negali išsivaduoti nuo kaltės jausmo ir be atodairos ieško galimybės vėl pamatyti savo vaikus. Abu tikslai kilnūs, bet Leonardas regisi kaip nekalta ir tragiškam likimui pasmerkta būtybė, radikaliai įkūnijanti žmogiškumą, o Kobas – mašina, kuri ieško savo vaikų taip, kaip piratai aukso.

 

Tad jei nesimezga ryšys su veikėjais, teks rankomis griebtis už istorijos ir dialogo su vaizdais. Didžioji dalis veiksmo vyksta sapnų pasaulyje (o ten juk viskas įmanoma), tad žiūrovas automatiškai lieka prikaustytas prie peizažų ir gali stebėti režisieriaus fantazijos pavasarį, kuris tarsi žiemkenčiai dygo „Tamsos riteryje“. Nolano sapnų pasaulis urbanistinis ir dinamiškas, ne toks chaotiškas ir, svarbiausia, – ne toks baisus, kaip kad vaizduoja dauguma menininkų. Kubu virstantis miestas, nulinės gravitacijos viešbutis, tamsūs didmiesčio dangoraižiai pajūryje – visa tai gražu ir ekrane išlieka trumpiau, nei kartais norėtųsi, vadinasi, negali ir įkyrėti. Kamera nešoka valso su horizontais ir detalėmis, o preciziškai seka istorijos keliu, aplinkui apsižvalgydama tik tiek, kad žiūrovas susigaudytų, kur esąs.

 

Neišklysti iš pasakojimo kelio leidžia ir tai, kad jis tėra vienas. Nematyti jokių istorijos atšakų, pasakojimui vykstant nepražysta joks naujas meilės romanas. Penkių žmonių komanda įsiveržia į minėto Roberto Fišerio sapną, pasirodo, kad jo prigimties būta agresyvios, tad verslininko sūnelio pasąmonė prikuria daug spintos dydžio vyrukų, kurie naudodami ginklus persekioja įsibrovėlius. Nuo tada, galima sakyti, šūviai taip ir nenutyla. Todėl filmas kartkartėmis primena „Matricą“ – ir čia matyti subtilūs sulėtinimai, plastiškos scenos, veiksmas keliuose pasauliuose iš karto. Atgyja čia ir „Prestižo“ skrybėlės, tik sukamo vilkelio pavidalu.

 

Tačiau, priešingai nei Nolano filme apie magiją, kur „visą“ tiesą sužinome tik juostos pabaigoje, čia paslaptys atskleidžiamos nuosekliai, natūraliai vystantis veiksmui. Kiekvienu žingsniu sužinome ne tik kažką nauja apie pačią intervenciją į sapnus, bet ir apie pagrindinį veikėją Kobą, gyvenime patirtus smūgius ir dabartį siekiančius jų aidus. „Pradžia“ – ne tas filmas, kurio pabaigoje aiktelime sužinoję kažką visiškai nenuspėjamo.

 

Vis dėlto tas žinojimas negriauna lyg smėlio pilies kuriamos įtampos, ji tolygiai auga ir kausto akis sekti įvykių eigą. Lyg mokslinę tiesą priimi teorijas apie sapnų pasaulį ir nejučia įsitrauki į režisieriaus pasiūlytą žaidimą. Tam užtenka vos kelių visiems žinomų tiesų apie tai, ką mes veikiame miegodami, ir poros papildomų faktų (ar prasimanymų), pagardintų sentencinėmis frazėmis, po kurių dažnas pritariamai linksi galvą. Ir jeigu paklūsti Nolanui lyg psichologui gulėdamas ant kušetės, tos dvi su puse valandos bus malonumų turtinga sesija, kuri taip ir nenuves iki hipnozės, kad patys suabejotume realybe, pasimestume tarp sapno ir tikrovės, neatskirtume vieno nuo kito.

 

Pasak filmo herojų, idant „idėjos pasodinimo“ operacija pavyktų, mintį reikia įskiepyti trečiajame sapno lygyje. Tai reiškia, auką reikia užmigdyti sapne, tame sapne vėl užmigdyti ir taip nukeliauti iki trečiojo sapno lygio. O jau ten, pasirinkus gana subtilią formą, pasėti idėją. Tik tuomet ši mintis objektui gims tarsi savaime, tiesiog šaus į galvą. Nežinia, kaip giliai ir kokią mintį Nolanas sėja žiūrovų galvose. Gal ji taip giliai, jog manome kažką sugalvoję patys?


Publikuota: 2010/2 (310)
 
 

Komentarai (0)

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg