Festivaliai

Traibekos filmų festivalis

Šiuolaikinio (ne)priklausomo amerikietiško kino veidrodis?
Amerikiečių aktoriaus ir režisieriaus Roberto De Niro bei televizijos prodiuserės Jane Rosenthal iniciatyva 2001-aisiais Niujorke pradėtas rengti Tarptautinis Traibekos kino festivalis. Jo misija – renginiais pulsuojančio didmiesčio gyventojams pristatyti pirmuosius žingsnius neholivudiniame Amerikos ir kitų pasaulio šalių kine žengiančių kūrėjų filmus.

Statistika teigia, kad jau devynerius metus rengiamas festivalis tapo populiariu ir laukiamu Niujorko kultūrinio pramoginio gyvenimo atributu. Šį pavasarį, gerą mėnesį prieš festivalio pradžią, betoninį miestą pradėjo „puošti“ ne tik sužaliavusi augmenija, bet ir artėjančio Traibekos kino festivalio plakatai, skrajutės bei žodinė reklama gatvėse. Dėl ypač intensyvios viešinimo kampanijos festivaliui dar neprasidėjus jau buvo galima nuspėti, kad šis renginys pritrauks daug dėmesio. Kita vertus, nors festivalio viešųjų ryšių kampanijoje dažnai ir skambiai vartota „nepriklausomo kino“ sąvoka, realus filmų programos turinys iki pat pradžios buvo visiškai nežinomas. Tik prieš prasidedant renginiui pasirodžiusiame festivalio filmų sąraše neaptikau nė vieno žymesnio Amerikos nepriklausomojo pavardės. Todėl smalsumo ir noro pažinti naują neholivudinį Amerikos kiną vedamas nusprendžiau pasižiūrėti kelis festivalyje pristatomus jaunų amerikiečių kino kūrėjų filmus. Deja, jie nenustebino. Kelių paveikių ir džiuginančių akimirkų kino salėje sulaukiau tik pasaulio kino kūrėjų filmų peržiūrose – simbolistiniame Irano režisieriaus Mohammado Rasoulofo filme „Baltos pievos“ („White Meadows“), posmodernistiniam kinui priskirtiname savirefleksiniame meksikiečio režisieriaus Omaro Rodríguezo-Lópezo filme „Sentimentalaus žudiko mašina“ („Sentimental Slayer Engine“) ar absoliučiai geriausiu festivalyje pripažintame jaunos vokiečių režisierės Feo Aladag filme, įspūdingai suregztoje egzistencinėje religingų Vokietijos turkų šeimoje gyvenančios moters istorijoje „Kai mes išeiname“ („When We Leave“). Bet šį kartą pažvelgsiu į amerikiečių kiną.

 

Nuobodulys festivalio peržiūrose

 

Svajonė Traibekos festivalyje susipažinti su savitu dabartinio JAV mažo biudžeto kino braižu neišsipildė. Pamačiau tik pigius (tiesiogine ir perkeltine prasmėmis) didžiųjų kino studijų sistemoje gaminamų filmų protezus. Beveik visi be išimties jaunų amerikiečių filmai buvo homogeniški, stokojantys temų ir stilistinio originalumo, tad pasibaigus festivaliui teko padėti pastangų, kad prisiminčiau skirtumus tarp matytų filmų. Nebijodamas kaltinimų snobizmu, šiuos filmus drįsčiau sudėlioti į žanrinio komercinio kino lentynas: paaugliams skirtos komedijos, veiksmo filmai, šeimyninės dramos ir taip toliau. Nors jaunieji amerikiečių režisieriai, kitaip nei didžiosios studijos, savo mažo biudžeto filmų temas dažnai stengėsi priartinti prie kasdienybės aktualijų, filmai dėl to netapo originalesni ar įdomesni, kartais net atvirkščiai, banalus dramatiškumas neleisdavo atskleisti žanro galimybių.

 

Nicole Holofener filme „Prašau, duok“ („Please Give“) vaizduojama Manhatane gyvenančios poros kasdienybės dilema – kaip išgriaunant sieną praplėsti buto ribas. Pasiekti tikslą trukdo šalia gyvenanti ilgaamžė kaimynė, kurios mirties laukia vidurinės klasės šeimyna. Istoriją (gana dirbtinai ir neįtikinamai) komplikuoja pasirodžiusios valdingos kaimynės anūkės. Dar labiau poros šeimyninį gyvenimą dramatizuoja ir neoriginaliai supančiotą istoriją komplikuoja paaugliškos dukters problemos. Nieko originalaus nepasiūlęs filmas, nepaisant paviršutiniškumo, laikytas vienu iš Traibekos konkurso favoritų. Kitas tradicinio pasakojimo klišes atkartojantis amerikiečių filmas – Gary Winicko „Laiškai Džuljetai“ („Letters to Juliet“). Šiuolaikiška meilės istorija, nufilmuota Italijoje, Veronoje, pasakoja apie netikėtus įvykius per jaunos įsimylėjėlių poros atostogas. Filme pasakojamos istorijos įterpimas į garsiosios Shakespeare’o tragedijos rėmus rinkodaros požiūriu suveikė neabejotinai sėkmingai. Šis filmas buvo ypač populiarus, nors rasti dešimt skirtumų tarp „Laiškų Džuljetai“ ir namų šeimininkėms ypač gerai pažįstamų televizinių dramų būtų nelengva.

 

Į trečiąją festivalio premjerą, Jacobo Tierney filmą „Trockis“ („The Trotsky“) atėjau vedamas noro pamatyti amerikiečių režisieriaus sukurtą rusų revoliucionieriaus paveikslą. Tačiau komedija apie vaikiną, kuris tvirtai tiki esąs Levo Trockio reinkarnacija, nekėlė juoko, greičiau priešingai, priminė vaikystėje matytus infantilius televizijos serialus apie amerikiečių mokyklas... Subanalinant istorinės asmenybės gyvenimo faktus ir stengiantis neapsunkinti potencialaus jaunojo žiūrovo, filme pasakojama apie beviltiškas personažo pastangas įkurti profsąjungą mokykloje, jo kovą su autoritarinę tvarką palaikančiu direktoriumi bei romaną su vyresne mergina Aleksandra. Paviršutiniškos paralelės su Levo Trockio gyvenimu filmui nesuteikė edukacinio potencialo, kaip kad teigta anotacijoje. O režisieriaus žodžiai apie nepriklausomo kino kūrimą „guerilla“ stiliumi ir jo susidomėjimą sovietine istorija nė per nago juodymą neįtikino kūrinio intelektualumu bei originalumu.

 

Po paaugliškai auditorijai pataikaujančio Tierney filmo šiokia tokia atgaiva tapo Kimo Chapirono kalėjimo drama „Šuns gardas“ („Dog Pound“), apdovanota festivalio prizu už geriausiai papasakotą istoriją. „Šuns gardas“ – tai filmas apie tris paauglius, įkalintus išgalvotuose jaunimo pataisos namuose. Kaip buvo galima nuspėti, gatvės žiaurumas ir laukinės kovos už gyvenimą, atvedę tris jaunuolius už grotų, tęsiasi ir pataisos namuose. Nors prancūzų kilmės režisierius ir scenarijaus autorius prieš filmą pasakojo, kad siekdamas autentiškos atmosferos pasirengimo periodu aplankė ne vienus jaunimo pataisos namus, filmas nepasirodė originalus, greičiau tapo gera holivudinės kalėjimo dramos versija. Atviros smurtinės scenos, intensyvus montažas, ekspresyvus filmavimo stilius (stambūs planai derinami su dramatišku apšvietimu), klaustrofobiška erdvė tradiciniais būdais palaiko dramatišką istorijos vyksmą nuo filmo pradžios iki pabaigos. Finale jaunuolių situacija lieka neišspręsta ir nepakitusi, o tai nėra įprasta didžiųjų studijų filmuose. Šiuo sprendimu režisierius emocijas meistriškai perkėlė ir paliko už ekrano ribų. Įdomu ir tai, jog, pasak režisieriaus, nemažai filme suvaidinusių aktorių atrasti pataisos namuose, darbo biržoje ar tiesiog gatvėje. Neprofesionalių aktorių sukurti įtikinantys tipažai – bene įtaigiausias filmo bruožas. „Šuns gardas“ – filmas, vertas pagyrimo tarp savo žanro kūrinių.

 

Deja, to paties negalėčiau pasakyti apie kitą amerikiečių filmą „Monogamija“ („Monogamy“). Į netradicinį istorijos pasakojimą pretenduojantis režisieriaus Danos Adamo Shapiro filmas praskleidžia vujeristinių fantazijų šydą. Atšalus santykiams su sužadėtine bei pabodus samdomo vestuvių fotografo darbui, pusamžis vyras aistringai įsivelia į nuotykį su kliente, paprašiusia slaptai fotografuoti jos ekshibicionistinius pasirodymus viešumoje. Filmo scenos, kuriose ieškodamas savo aistros šaltinio fotografas kompiuteryje didina slaptai nufotografuotas moters nuotraukas, festivalio užkulisiuose ne kartą lygintos su Michelangelo Antonioni „Fotopa didinimu“, tačiau, mano manymu, Shapiro filmui dar toli iki Italijos režisieriui būdingos išskirtinės kino kalbos, laiko perteikimo ir gilios žmogiškųjų silpnybių analizės. Shapiro dramą išsprendžia tradiciškai, o humoristinės klišės neleidžia filmui įdėmiau reflektuoti kasdienybės detalių bei vidinio personažų pasaulio. Tad geriausiu vaidybiniu amerikiečių filmu šių metų Traibekos festivalio žiuri pripažinta „Monogamija“, mano nuomone, tėra dar vienas kokybiškai nufilmuotas, naratyvines klišes kartojantis kūrinys, kuriam istorijos originalumo ir charakterių psichologizmo aspektais tikrai nenusileidžia panašią temą gvildenantis Kristinos Buožytės filmas „Kolekcionierė“.

 

Pažiūrėjęs dar kelis rinkos standartus ir masinės auditorijos lūkesčius bandančius atitikti bei nuo didžiųjų studijų mažai kuo, išskyrus biudžeto dydį, besiskiriančius Traibekos festivalyje pristatytus amerikiečių kino atstovų kūrinius (Roberto Kyrbisono „Sniego žmogų“, Andrew Paquino „Atvirus namus“), susimąsčiau apie tai, ką šiandien galėtų reikšti sąvoka „nepriklausomas amerikiečių kinas“ (American Indie Cinema)? Traibekos festivalio organizatoriai šią sąvoką vartoja itin plačiai, todėl nusprendžiau į jos turinį pažvelgti giliau.

 

JAV nepriklausomas kinas – sąvoka, praradusi reikšminį turinį?

 

Pasak kino rinkoje plačiai paplitusio ekonominio apibrėžimo, nepriklausomam amerikiečių kinui priskiriami visi ne Holivudo kino studijose sukurti filmai. Antra vertus, nepriklausomo kino sąvoka suponuoja kūrybišką kino formos traktavimą ir eksperimentavimą, palyginti su vyraujančiomis komercinio kino konvencijomis. Abu šie aspektai buvo svarbūs XX a. antrosios pusės amerikiečių nepriklausomame kine. Prisimenant JAV nepriklausomo kino istoriją, kalbama ne tik apie pirmuosius eksperimentinio kino kūrėjus, ieškojusius naujų kino medijos galimybių ir jos išskirtinumo (Maya Deren, Naujojo Amerikos kino bei Newsreel judėjimai), bet ir apie vėlesnius komerciškai sėkmingus modernaus vaidybinio kino meistrais dabar jau laikomus amerikiečių režisierius, kūrusius 7-ajame ir 8-ajame XX a. dešimtmečiais. Tuomet režisierių grupė, dabar dažnai vadinama Amerikos naująja banga (jai priskiriami Francis Fordas Coppola, Johnas Cassavetesas, Robertas Altmanas, Martinas Scorcese ir kt.), pasiūlė to meto Holivudo taisykles laužiusį, bet tarp žiūrovų populiarų kiną, ir tapo pavyzdžiu kitai, jau 9-ojo dešimtmečio „nepriklausomųjų“ kartai – Jimui Jarmuschui, Stevenui Soderberghui, Robertui Rodriguezui, Joeliui ir Ethanui Coenams bei Richardui Linklateriui, Andrew Bujalskiui, Harmony Korine’ui ir kt.

 

Kokios priežastys leido 8-ajame dešimtmetyje, Nixono, Carterio ir Reagano prezidentavimo laikais, įsitvirtinti Holivudo kino taisykles kvestionuojančiai naujai amerikiečių kino bangai?

 

Viena vertus, žvelgiant iš ekonominės perspektyvos, galima kalbėti apie palankias sąlygas Amerikos kino rinkoje kurtis nepriklausomoms kino studijoms ir kooperatyvams. Tuomet „mažojo“ JAV kino dar nebuvo suvalgiusios didžiosios Holivudo korporacijos. Iki 9-ojo dešimtmečio vidurio Sandanso festivalio ir nepriklausomos studijos „Miramax“ (dabar jau nupirktos „Disney“ korporacijos) veikla leido kalbėti apie tikrai nepriklausomą amerikiečių kiną, bet jo populiarumas 8-ajame dešimtmetyje pražudė spontaniškai susikūrusią Amerikos nepriklausomo kino sceną, mažasis kinas buvo integruotas į didįjį Amerikos komercinės rinkos žaidimą. Jau gerą dešimtmetį Sandanso kino festivalis tapo Holivudo agentų aukso kasykla, o dauguma mažųjų kino studijų buvo nupirktos didžiųjų rinkos žaidėjų. Šiuo metu visos didžiosios Holivudo studijos turi „nepriklausomo“ kino atšakas. „Sony“ valdo „Sony Pictures Classics“, „Fox“ – „Fox Searchlight“, „Warner“ jau nusipirko „New Line“. Tokiame pasidalintame ir homogenizuotame gamybos ir platinimo kontekste „nepriklausomam“ amerikiečių kino judėjimui išlikti tikrai nepriklausomam yra labai sunku.

 

Negalima pamiršti ir Amerikos kino mokyklų, studentus mokančių išimtinai pagal vyraujančius šablonus, įtakos. Pradedant laiko ir istorijos reikalavimus atitinkančio scenarijaus rašymu ir baigiant griežtomis filmavimo ir montavimo taisyklėmis – visa tai yra didžiųjų kino mokyklų, kurios rengia naujus režisierius esamai rinkai, programose.

 

Istorinis kontekstas ir politinės nuotaikos visuomenėje taip pat neginčytinai veikia kino turtingumo ir kūrybiškumo lygį. Prisimenant prieš kelis dešimtmečius kilusią Amerikos nepriklausomo kino bangą, sunku ar net neįmanoma jos atriboti nuo tuo metu JAV visuomenėje vyravusių pilietinių kontrkultūrinių nuotaikų. Amerikos naujosios bangos filmai, pradėję drąsiai vaizduoti to meto Holivudo kine neatstovaujamą, neišsimokslinusią, gatvės kultūros atributų kupiną Ameriką, pasiekė amerikiečių žiūrovų širdis. Paprastas taksi vairuotojas ar nesėkmingas džiazo muzikantas tada pirmą kartą tapo pagrindiniais (o po kiek laiko ir kultiniais) filmų personažais, Jackas Nicholsonas, Robertas De Niro, Dustinas Hoffmanas ir kiti holivudinių grožio standartų neatitikę aktoriai pakeitė JAV kino aktoriaus įsivaizdavimą. Filmuodami purvinose Amerikos miestų gatvėse, Naujosios bangos režisieriai išreiškė savo pilietinę poziciją, o kartu formos ir turinio požiūriu kokybiškai atnaujino Amerikos kinematografą. Pasak su F. F. Coppola ilgus metus dirbusio montuotojo Walterio Murcho, 7-ajame dešimtmetyje Holivudas buvo išsisėmęs ir visai nepatrauklus naujų, iš Prancūzijos atkeliavusių politinių idėjų kupiniems ir eksperimentuoti kino forma pasiryžusiems amerikiečių kino studentams. Tad šie studentai būrėsi į nepriklausomas studijas, tik vėliau kai kurie iš jų taip ir liko nepriklausomi, o kai kurie į Holivudą įnešė gyvo kraujo.

 

Šie laikai jau praeityje. Dabar JAV nepriklausomas kinas išgyvena tapatybės krizę. Jauni amerikiečių režisieriai nesugeba (o gal ir nenori) įveikti rinkos įtvirtintų kino formos klišių ir net pasakodami savo kasdieniškas istorijas atrodo gana nuobodžiai. Britų kino kritikas Michaelas Atkinsonas yra pašmaikštavęs, kad XXI a. Amerikos nepriklausomuosius labai lengvai galima perkrikštyti priklausomaisiais, besistengiančiais kopijuoti Holivudo produkciją ir gravituoti link didžiųjų studijų sistemos ir jos auditorijos dažniau, nei kurti atsvarą nusistovėjusiai JAV kino rinkos status quo. Atkinsono diagnozuotos JAV nepriklausomųjų tapatybės krizės apraiškos buvo akivaizdžios ir šių metų Traibekos kino festivalyje. Didžiulis festivalio lankomumas atspindi JAV visuomenės kasdienybę, kurioje kino auditorija laukia ir nori tapti rinkos seg-mentu bei džiaugiasi galėdama paviršutiniškai pasilinksminti ir išsiblaškyti. Panašu, kad šiandien statistinis amerikietis pirmiausia yra vartotojas ir tik paskui – kritiškai mąstantis pilietis. Tad vartotojiškos tendencijos lemia ne tik kino festivalio rengimo rinkodaros strategijas, bet keičia ir filmų turinį. Beribis vartojimas skatina priešiškumą „iPhone“ bei „Macintosh“ kompiuterių ekranams svetimoms temoms ir raiškoms. Nepriklausomas kinas tampa dar viena niša aiškios vartojimo schemos ribose. Ir tai negali būti vertinama europietiškų vertybių skalėje. Tai tiesiog šio Amerikos laikotarpio faktas. Galima prisiminti „The Guardian“ išspausdintą Steveno Soderbergho interviu, kuriame jis teigia, kad amerikiečių nepriklausomo kino judėjimas, toks, kokį jis žinojo anksčiau, nebeegzistuoja ir nebeturi sąlygų egzistuoti ateityje.

 

Kita vertus, net jei Soderberghas ir teisus, nereikia pamiršti ne tik JAV, bet ir Europoje gana populiarių savitu keliu žengiančių jaunų amerikiečių režisierių. Net jei jų kūryba tėra išimtis, o ne šiuolaikinio JAV kino nepriklausomėjimo tendencija, klausimų lieka. Kiek ilgai visas amerikiečių kinas galės būti priklausomas? Kokių visuomeninių sąlygų stinga amerikiečių režisieriams, kad jie ir vėl sukurtų atsvarą vyraujančios kino rinkos produkcijai? Ar nebrangios naujųjų medijų technologijos gali suteikti antrą šansą tikrai nepriklausomam amerikiečių kinui? Atsakymus turėtų parodyti netolima ateitis. O tuo tarpu galima tikėti Jono Meko žodžiais, nuskambėjusiais taip pat Traibekos festivalyje pristatytame Chucko Workmano dokumentiniame filme „Vizionieriai“ („Visionaries“). Pasakojimą apie JAV eksperimentinį kiną lietuvių režisierius baigė optimistine gaida. Jis tarė, kad susidomėjusiųjų neholivudiniu kinu skaičius amerikiečių visuomenėje didėja ir kad ant nepriklausomo kino namų – Antologijos filmų archyvo pastato Niujorke – stogo netrukus išaugs dar keli papildomi aukštai.



Publikuota: 2010/2 (310)
 
 

Komentarai (0)

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg