Žalakevičius tikrai yra lietuvių kino klasikas. Jis, matyt, yra ir sovietų kino klasikas. Bet pasaulinio – ne. Kalbu ne apie tai, ar lietuvių režisierius vertas tokio vardo, ar ne. Pasaulinio kino klasikas yra tas, kurį žino visi, kurio filmai analizuojami kino mokyklose, nes jie paveikė kino raidą, patobulino kino kalbą ir įvardijo kažką nauja, originalaus. Kino klasiko filmai aprašomi kino istorijose, patenka į dabar tarsi epidemija plintančius įvairiausių geriausių ir pan. filmų šimtukus, dešimtukus ir kitokius sinefiliškus žaidimus. Kartais jie visai naudingi, nes priverčia susidomėti negirdėta pavarde ar nematytu filmu. Žalakevičiaus pavardės ar filmų tuose sąrašuose nerasite. Garsiausią Žalakevičiaus filmą „Niekas nenorėjo mirti“ dar prisimena buvusios Sovietų Sąjungos gyventojai, filmą matė arba bent apie jį girdėjo tie Vakarų istorikai, kurie domisi rusų arba sovietų kinu. Bet tai ir viskas. Skambūs teiginiai per „Svoboda“ čia nepadės, nes patys kalti. Nemačiau nė vieno režisieriaus DVD su padoriais angliškais subtitrais. Įtariu, kad net Lietuvoje surengtoje režisieriaus retrospektyvoje negalėtume iš kino juostos parodyti visų Žalakevičiaus filmų. Kad ir koks nevykęs būtų politinis filmas „Kentaurai“, kas turi jo tinkamą viešai rodyti kino kopiją? Tą patį galima pasakyti apie visus lietuvių kino klasikus. Kas apskritai rūpinasi senojo lietuvių kino sklaida?

Tai – tik viena lietuvių kino kultūros problema. Tačiau su ja siejasi ir kita, daug visuotinesnė. Mažos kinematografijos iki šiol egzistuoja tarsi pasaulinio kino paraštėse. Galiu spėti, kad artimiausiu metu padėtis nepa sikeis. Net atvirkščiai. Užaugo nauja kino žiūrovų karta, kuri į kino teatrą eina žiūrėti tik amerikietiškų animacinių filmų „visai šeimai“. Į jos skonį, mentalitetą ir nuomonę „demokratiški“ kino platintojai atsižvelgia vis labiau. Todėl tokia svarbi tampa kino edukacija. Kad ir sąvokos „kino klasika“ paaiškinimas.

Pasiimu solidžiosios prancūzų leidyklos „Larousse“ 2008 m. išleistą populiarią kino istoriją „Kinas. Didžioji 7-ojo meno istorija“ („Cinéma. La grande histoire du 7e art“). Daugiau kaip trys šimtai didelio formato puslapių, šimtai nuotraukų, patikimi autoriai – kino žinovai. Visa kino istorija suskirstyta laiko tarpsniais, žyminčiais svarbiausius jos etapus: 1895–1929 (nebylusis kinas); 1930–1944 (didžiųjų Holivudo studijų aukso amžius); 1945–1958 (skyrius pavadintas „Tarp svajonių ir realybės“, jame – Holivudas, italų neorealizmas, pokario prancūzai, dokumentinis kinas, japonai ir dar daug svarbių vardų, pavyzdžiui, Orsonas Wellesas ir Marilyn Monroe); 1959–1975 (žinoma, tai naujosios bangos, Bergmano, Fellini, katastrofų filmai, čia pirmąkart paminėtas ir Rytų Europos šalių kinas – Lenkija, Čekija ir Andrejus Tarkovskis); 1976–2004. Ši paskutinė knygos dalis skirta viso pasaulio kinematografijoms. Bet apie Rytų ir Vidurio Europos kiną parašyta itin mažai, nepalyginti su Azijos ar kitų žemynų kinematografijomis. Vengrų, jugoslavų, rumunų ir lenkų kinui skirtas vienas atvartas, kiekvienai šaliai maždaug po šešis–septynis sakinius. Beje, po atvartą skirta Afrikos, Taivano ar Korėjos kinui. Lietuvių kinas pateko į skirsnį „rusų kinematografijos“, jame tarp dėmesio vertų filmų rasime ir gruzinų, kazachų, tadžikų, kirgizų filmų bei pavardžių ir vienintelį visoje knygoje sakinį, skirtą lietuvių kinui: „Lietuvoje atsirado keistas ir poetiškas Šarūno Barto universumas („Koridorius“, 1994).“

Suprantama, knyga skirta ne specialistams, o plačiai auditorijai. Ji parašyta prieinamai, bet ne primityviai, paminėti svarbiausi kino istorijos įvykiai, sudėti būtini akcentai. Jos edukacinė vertė – didžiulė. Bet ji atskleidžia ne tik sinefiliškiausios kultūros požiūrį į kino istoriją ir kitas kino kultūras. Prancūzai vis dėlto rado vietos viso pasaulio kinematografijoms, kurios anksčiau paprasčiausiai buvo apeinamos. Juolab kad XX a. pabaigoje, atsiradus naujoms technologijoms, kinas išties tapo globalus. Bet knyga atspindi ir informacijos apie nacionalines kinematografijas prieinamumą. Lietuviai, žinoma, mėgsta skambias deklaracijas, pabrėžiančias mūsų išskirtinumą. Bet dabar labiausiai pasaulyje žinomo lietuvių kino režisieriaus Šarūno Barto filmų oficialių DVD kopijų Lietuvoje nerasite net užsimušdami.