Prieš keliaujant į Kanų kino festivalį kamavo keistas nenoras į jį vykti, nors visi aplinkui sakė: „O, Kanai...“. Niekaip nesupratau kodėl. Nesuprantu ir dabar. Ar dėl gero kino, ar visa užgožiančio blizgesio (gal ir diskurso), ar Viduržemio jūros, ar šiaip – dėl pavadinimo. O gal dėl to, kad į Kanus patekti taip sudėtinga? Ne tik į kino sales, bet ir ten nuvykti. Tarptautinis Vilniaus oro uostas ne itin džiugina maršrutais. Ką ten Kanai, į Nicą taip pat tiesiogiai nenusigausi.

Šįmet jubiliejinis 65-asis Kanų kino festivalis tikrai išskirtinis – konkursinėje programoje tarp dvidešimt dviejų filmų neatsirado vietos nė vienai moteriai. Tad prancūzių feminisčių grupė „La Barbe“ (pranc. barzda) nepraleido progos pasikandžioti ir paviešino savo kreipimąsi-laišką didžiuosiuose Europos dienraščiuose. Jame užsimenama, kad, be abejonės, pernai keturių moterų režisierių filmai į konkursinę programą praslydo netyčia. Iš širdies dėkojama vyriškiams, kad šįmet atsipeikėjo, nes moterų vieta tik plakatuose. Organizatoriai atkirto, jog pagrindinis filmų atrankos kriterijus – aukšta meninė kokybė, o ne politkorektiškumas. Ką gi, gal ir per daug sutirštino spalvas tos amžinai besikabinėjančios feministės.

Bet Kanuose sutirštinta viskas. Ne tik žmonių eilės prie kino teatrų ar viešbučių, bet ir reakcijos žiūrint filmus, kurie vėliau gali būti apibūdinami tiesiog kaip tie, kurie buvo nušvilpti salėje, arba tie, kurie daugiausiai sulaukė aplodismentų ar per kuriuos labiausiai susigraudino net garsiausi režisieriai. Pavyzdžiui, kad ir Pedro Almodóvaras (kažkodėl nuojauta kužda, kad jis galėtų apsiverkti žiūrėdamas bet ką...).

Klegesio banga lydėjo ir pasirinktą atidarymui pagrindinės konkursinės programos filmą – Weso Anderseno „Mėnesienos karalystė“ („Moonrise Kingdom“, JAV). Andersonas išsiskiria savo stiliumi, ir jau po pirmo filmo „Petarda“ („Bottle Rocket“, 1996) į režisierių buvo dedama daug vilčių. Vienas kritikas taip jį liaupsino, jog net palygino Andersoną su Michelangelo Antonioni ar Jeanu- Lucu Godard’u. Pasidarė įdomu, ar tas kritikas girdėjo daugiau pavardžių nei šias dvi. Taip, Wesas Andersonas turi savo stilių, sakyčiau, net fetišistinį potraukį spalvai. Jo filmų pasaulis egzistuoja kažkur už realybės ribų, jis mėgsta filmuose paslėpti užuominų į kitų režisierių darbus, kartais nustebina ir netikėtais dialogų posūkiais. Tačiau žiūrint „Mėnesienos karalystę“ kažkas erzina. Gal tas pabrėžtinas, besikartojantis infantilumas, o gal perdėtas kičas, su kuriuo režisierius iki galo nesusitvarkė. Šįkart istorija nukelia į 1965-uosius, į vaikišką pasaulį, kuriame gyvena jau ne tik suaugę, bet ir vaikai. Du dvylikamečiai atsiskyrėliai Semas bei Siuzė ir yra šio pasaulio herojai, apsupti nelaimingų suaugusiųjų: tai – į vaikiškus skauto šortus įsispraudęs Edwardas Nortonas, tik dėl jam vienam žinomų priežasčių depresijos liūne besikapstantis Bruce’as Willisas, santuokos krizę išgyvenantys Siuzės tėvai, kuriuos suvaidino Billas Murray’us bei Frances McDormand. Gal juokas salėje, kai Williso personažas, rodės, kalba visai nejuokingai, gal Andersonas, kažką sugebėjęs (o gal nesugebėjęs) pasakyti apie meilę, ir erzino visą filmą. Nenurašau jo tikrai puikių filmų „Rašmoro akademija“ (1998) ar „Karališkieji Tenenbaumai“ (2001), tačiau, rodos, režisierius ne bręsta, o darosi vis panašesnis į didesnį vaiką. Vaikiškai ir į kino kritiką reaguoja: jei filmą įvertina gerai – puiku tokią recenziją paskaityti, jei prastai – geriau jos nematyti. Toks požiūris nori nenori įrėmina režisierių jo filmų pasaulyje. Gal reikėtų vėl pasikviesti bendradarbiauti studijų draugą Oweną Wilsoną, su kuriuo, beje, ir buvo įgyvendintas pirmasis projektas „Petarda“.

Kitas labai nuvylęs konkursinės programos ir „aukšta menine kokybe“ privertęs suabejoti filmas – Yousry Nasrallaho „Po mūšio“ („Baad El Mawkeaa“, Egiptas). Konjunktūrinės temos bus pastebėtos visada. Galima kad ir „Arabų pavasarį“ paversti pigia melodrama. Taip pat galima turėti daug filmuotos medžiagos, tačiau dėlionės taip ir nesudėti. Tai įvyko ir su šio veterano režisieriaus filmu. Filmas paliečia įvairias temas – ir klasių, ir moterų vietos Egipto visuomenėje, tačiau nė viena tema neišvystoma. Pasirodo, dabar madinga imti į Kanų festivalį filmus, kurių režisieriams grasinama ar kaip kitaip bandoma su jais susidoroti. Ir nesvarbu kokybė, svarbiausia faktas. Prie Irano režisierių „juodojo sąrašo“ šįkart neva prisidėjo ir egiptietis Yousry Nasrallahas.

Pamačiusi du konkursinės programos filmus – Michaelio Haneke’s „Meilė“ („Amour“, Austrija, Prancūzija) bei Cristiano Mungiu „Už kalvų“ („Dupã Dealuri“, Rumunija) – net neabejojau, jog vienas jų bus apdovanotas „Auksine palmės šakele“. Taip ir atsitiko, bet, mano nuomone, šių metų gana tradicinis žiuri (vadovaujamas italų režisieriaus Nanni Moretti) pasirinko tradiciškesnį kelią ir apdovanojo Michaelį Haneke, nes žinojo, jog neprašaus. Apie šį filmą nesinori daug kalbėti, nes, manau, Lietuvos žiūrovai jį greit pamatys. Tačiau jei taip pat „Auksine palmės šakele“ apdovanotas „Baltas kaspinas“ kažkam atrodė režisieriaus šedevras, šis filmas jo neaplenks. Kad ir kokie skirtingi jie būtų, tiesiog nepavyksta nelyginti. Haneke’s „Meilė“ turi viską, ko iš jo ir buvo galima tikėtis. Universalią ir jautrią temą, nuostabių aktorių duetą – Emmanuelle Riva ir Jeaną-Louis Trintignant’ą. Jie vaidina aštuoniasdešimtmečių pensininkų porą, kurie gyvenime jau lyg ir nuveikė viską – padarė karjerą, užaugino dukterį, tiek laiko pakentė vienas kitą. Tačiau jų meilę ar tik jau pripratimą išbandys moters liga. Pirma filmo scena be užuominų rodo, kad Ana mirs ir kad nuo to nepabėgsime nė vienas iš mūsų.

Cristiano Mungiu „Už kalvų“ buvo apdovanotas už scenarijų. Šis filmas visiškai kitoks nei „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“, net jų filmavimo stilius visai skirtingas. Panašumas tik tas, kad režisierių vėl domina dviejų draugių santykiai ir moteriško solidarumo ribos. Filmas paremtas BBC žurnalistės Tatianos Niculescu Bran knyga „Mirtina išpažintis“. Joje rašoma apie 2005 m. viename Rumunijos vienuolyne įvykusią istoriją, sukrėtusią visą šalį. Ten atliekant egzorcizmo apeigas buvo numarinta jauna mergina. Mungiu istorijoje Alina (Cristina Flutur) grįžta iš Vokietijos, kad kartu išsivežtų artimiausią žmogų Voičitą (Cosmina Stratan, abi aktorės apdovanotos už geriausią moters vaidmenį). Tačiau pastaroji, kol laukė grįžtančios Alinos, atsidavė į Dievo rankas, o tokio mylimojo nelabai gali pavydėti. Nors Alina visiškai netikinti, dėl mylimos draugės gali padaryti bet ką – net bandyti apsivalyti nuo keturi šimtai šešiasdešimt keturių nuodėmių, kad tik būtų drauge su Voičita. Režisieriui taip pat svarbus gėrio ir blogio sąvokų reliatyvumas ir kiek daug blogio pasaulyje buvo įvykdyta prisidengiant religija. Juk niekas nesitikėjo ir ispanų inkvizicijos. Mungiu pabrėžia, kad į tą nuodėmių sąrašą nepatenka abejingumas, tad gal tai visai ne nuodėmė? Tačiau stebint tobulą filmo pabaigą, artimą Cristi Puiu filmo „Pono Lazaresku mirtis“ nuotaikai, imi suvokti savo gyvenimo trapumą ir absurdiškumą bažnyčios, ligoninės ar policijos, kuriems tai tėra rutina, akimis.

Naujasis Thomaso Vinterbergo filmas „Medžioklė“ („Jagten“, Danija) dėmesio Danijoje sulaukė dar prieš Kanus. Dėl kontroversiškos temos viena platinimo kompanija atsisakė jį pirkti, nes neva provincijoje į tokį filmą būtų reaguojama skaudžiai. Tema išties aktuali, o gal geriau sakyti populiari. Ypač šių dienų Lietuvoje, besivaikančioje pedofilijos šmėklų. Vinterbergas sukūrė tradicinį psichologinį trilerį, pagrindinį vaidmenį jame suvaidino Madsas Mikkelsenas, Kanuose išrinktas geriausiu aktoriumi. Jo personažas – darželio auklėtojas, kurį viena užsidariusi ir fantazijos nestokojanti mergaitė apkaltina ją išnaudojus. Įdomiausia, kaip režisierius sugeba perteikti masinę visuomenės psichozę, kai staiga po mergaitės pareiškimų pasipila kitų vaikų tėvų kaltinimai. Ši isterija ir poelgių logikos stoka primena Larso von Triero „Dogvilį“. Kai galiausiai vaikas atsisako kaltinimų, darželio auklėtojo gyvenimas turėtų lyg ir susitvarkyti, tačiau paskutinis epizodas priverčia krūptelėti ir pasąmonėje ima skambėti vienos pakaunės teisėjos žodžiai: „Čia taip viskas nesibaigs“ bei atsigamina Michailo Bulgakovo aprašyto piliečio Šarikovo nuotykiai. Vinterbergas be užuolankų parodo, kad kiekvienai, kad ir mažai, bendruomenei reikalingas savas Jėzus, kurį ji galėtų nukryžiuoti.

Didysis Kanų žiuri prizas atiteko Matteo Garrone’s filmui „Realybė“ („Reality“, Italija). Tai dar vienas konjunktūrinis projektas. Tema – realybės šou ir visas gyvenimas kaip šou, į kurį nori patekti vidutinybės. Jos pasiryžtų kvailiausiam poelgiui, kad tik taptų matomos, vietinio lygio „žvaigždės“. Déjà vu? Tokių projektų pilnos televizijos, tad neaišku, kam kurti filmą, jei režisierius tenori pasismaginti, nuslysdamas paviršiumi ir tapdamas tik dar vieno realybės šou kūrėju. Neaišku ir kodėl filmą apdovanojo žiuri. Gal jiems, tikrai matomoms žvaigždėms, patinka pasijusti pranašesniems? Juk kiekvienas esame narcizas.

Balasto buvo ir „Ypatingo žvilgsnio“ programoje. Kad ir Davido Cronenbergo sūnaus Brandono filmas „Antivirusas“ („Antiviral“, Kanada). Niekam net nekilo abejonių, kodėl šis prisvilęs ir trūkčiojantis (lyg ištiktas konvulsijų) mokslinės fantastikos darbelis atsidūrė Kanuose. Prieš mane stovėjo jaunų amerikiečių à la kritikų porelė ir diskutavo su brite, kodėl į šį filmą eiti būtina. Pionieriški argumentai taip ir neįtikino, kad jie eina ne todėl, jog režisieriaus tėvas Davidas Cronenbergas. Reikėjo susiprasti prieš filmą. Bet ar ne tokių pačių paskatų vedama ir pati valandą stovėjau eilėje, kad patekčiau į salę? Gal šioje postfeministinėje epochoje ir senamadiškai nuskambėsiu, tačiau šiųmetinė Kanų programa vis dėlto seksistiška. Ne lytis svarbiausia, tačiau tikrai manau, kad būtų atsiradę gerų režisierių filmų, galėjusių pakeisti programose esamą balastą, ir festivalis tikrai nebūtų nukentėjęs, o gal net tapęs spalvingesnis. Deja, teko praleisti antrą festivalio pusę, tačiau tikiuosi atsigriebti Karlovy Varuose.