Kai upė buvo žmogus (Der Fluss war einst ein Mensch)

Kai upė buvo žmogus (Der Fluss war einst ein Mensch)

Kino teatras

Kai fantazija buvo kinas

Kai upė buvo žmogus (Der Fluss war einst ein Mensch)
Jano Zabeilo debiutinis ilgametražis filmas „Kai upė buvo žmogus" jau spėjo pakeliauti po tarptautinius kino festivalius, o San Sebastiane laimėjo „Naujojo režisieriaus" ap­dovanojimą.

Režisierius Jan Zabeil | Scenarijaus autoriai Jan Zabeil, Alexander Fehlig | Operatorius Jakub Bejnarowicz Vaidina Alexander Fehlig, Alexander Fehling, Sariąo Sakega, Obusentswe Dreamar manysima | 2011, Vokietija, 80 min.


 

Kiekviename festivalyje pasitai­ko filmų staigmenų, kurių iš anks­to nesiruošei žiūrėti, apie kuriuos mažai ką girdėjai, kurie, manei, tik užpildys „langą" tarp kitų seansų. Filmai, po kurių lieki maloniai nu­stebintas. Tokiu lapkritį pasibai­gusioje „Scanoramoje" man tapo vokiečių režisieriaus Jano Zabeilo debiutinis ilgametražis filmas „Kai upė buvo žmogus". Juosta jau spėjo pakeliauti po tarptautinius kino festivalius, o San Sebastiane laimėjo „Naujojo režisieriaus" ap­dovanojimą.

 

Filmo fabula remiasi minima­liais, nesunkiai nupasakojamais veiksmais. Keliaudamas džipu po Afriką, vokietis turistas - nesuži­nome jo vardo ir tai savaip pras­minga - sutinka vietinį juodaodį žvejį. Šis pasiūlo pasiirstyti kanoja ir kartu patikrinti upėje užmestus tinklus. Vyrai išplaukia į vandens augalais užžėlusias platybes, vis toliau nuo kranto, gilyn į laukinę gamtą. Keliautojas akivaizdžiai mėgaujasi ramiu pasiirstymu, gai­viu vandeniu ir saulės voniomis, tačiau kai artėja vakaras, o senolis žvejys net nesirengia sukti kano­jos atgal, kiek sunerimsta. Nuta­rę palaukti ryto, vyrai džiunglėse įsirengia stovyklavietę ir susėda prie laužo. Skurdžia anglų kalba, gestais ir garsais vokietis bando paaiškinti, jog jo profesija - akto­rius (ir tai nuskamba paradokumentiškai), o žvejys mįslingai nu­tęsia - gamta aplinkui priklauso ne žmonėms, o gyvūnams, tai jų teritorija. Tave pastebėjęs dram­blys būtinai ateis tavęs nužudyti, priduria pabrėždamas paskutinį žodį. Šios naktinės istorijos tam­pa realybe ryte, kai turistas randa senolį mirusį. Nuo šiol jis vienas nepažįstamame krašte, tarp brūz­gynų, neaprėpiamų vandens plotų, meldų ir laukinių žvėrių.

 

Ir kai susitaikai su mintimi, jog matysi dar vieną robinzoniško li­kimo variaciją, po truputį supran­ti - režisierius nesiruošia pasakoti tradicinės išlikimo istorijos. Taip, vyras visomis išgalėmis bando rasti kelią į civilizaciją, senolio kūną susukęs į brezentą ir pagul­dęs kanojos dugne, sunkiai išlai­kydamas pusiausvyrą iriasi upe, ieško žmogiškos gyvybės ženklų, tačiau jo pastangos bergždžios. Vilties išsigelbėti ne tiek daug. Pelkynai nesibaigia, o žvejo kūnas trukdo lengvai judėti. Nuspren­dęs palikti numirėlį vandenyje ir praradęs viltį, atsigula kanojoje ir leidžiasi plukdomas menkutės srovės. Per tankius meldynus ir vandens properšas. Nežinoma kryptimi. Šioje vietoje operato­riaus Jakubo Bejnarowicziaus ka­mera subtiliai pagauna šviesos ir tamsos kaitą: kanoja plaukia siau­romis protakomis, per žoles, kol prieblanda po truputį apgaubia vyro veidą ir stoja visiška tamsa, girdėti tik tylus vandens pliuške­nimas į kanojos šoną ir cikados.

 

Atrodytų, čia filmas galėtų baig­tis, tačiau pasakojime įvyksta kiek netikėtas posūkis. Nustembi staiga pamatęs mažame afrikie­čių kaimelyje klaidžiojantį ir ieš­kantį angliškai kalbančių žmonių pagrindinį herojų. Supranti, kad galiausiai srovė nuplukdė prie artimiausios gyvenvietės. Melsvus vyro marškinėlius keičia rausvi, nors logiško paaiškinimo tam nėra. Šį faktą priimi kaip paslap­ties ženklą, nes tolesni įvykiai vis labiau primena fantasmagoriją.

 

Vyras patenka į keistą, nepažįs­tamą erdvę, kur galioja visai kiti dėsniai. Norėdamas išsigelbėti, jis trumpam priima vietinių papročių ir tradicijų diktuojamas taisykles. Kaimelyje paklydėlis sutinka mi­rusio žvejo sūnų, leidžiasi kartu ieškoti jo tėvo. Vėliau, neradę jo kūno, jie traukia medžioti kroko­dilo, kuris, anot kaimelio šamano, prarijo žvejį. Tikima, kad numirėlį būtina deramai palaidoti, kitaip jis grįš nužudyti savo šeimos narių. Vokiečio turisto - taip pat. Jis ir senolio sūnus paauglys blaškosi pelkėje, stengiasi rasti ir nudobti krokodilą, bet veltui. Erdvė prisipildo nerimo, pa­slapties ir dvasių. Kadre trumpam šmėkšteli miręs žvejys kanojoje ir dingsta tarp meldų. Staiga dings­ta ir jo sūnus. Vokietis vėl lieka vienas labirintiš-kame, sapniškame pasaulyje, iš kurio išsigelbėti, rodos, neliko jokių šansų. Jis dar kartą leidžiasi plukdomas upės. Šį kartą šniokščiančio krioklio, mirties link...

 

Taip detaliai perpasakoti siužetą, atrodytų, nėra reikalo. Tačiau nežinant šių minimalių veikėjų po­elgių, būtų sunku suprasti, kokią atmosferą režisie­riui pavyksta pasiekti ir kokias prasmes „Kai upė buvo žmogus" atveria. Besiužetiškumas Zabeilo filme nevirsta neturėjimu ką pasakyti ar nevykusiu pseudofilosofavimu, kuriuos dažnai galima paste­bėti šiandieniniame, vis labiau vaizdų kalba pa­grįstame kine. Autorius meistriškai suvaldo filmo ritmą, sukuria interpretavimui ir klausimams pa­lankią erdvę, leidžiančią prisiminti net antikinius mitus apie Charoną, Stikso upę ir mirusiųjų pasaulį.

 

„Kai upė buvo žmogus" galima žiūrėti kaip dviejų visiškai skirtingų pasaulių, „baltojo" ir „juodojo", susidūrimo istoriją (pagrindinis aktorius atrodo kaip tipiškas vokietis arijas - griežtų veido bruožų blondinas). Tačiau suskliausti filmo ištarmę į va­karietiškojo ir Trečiojo pasaulio ar dviejų kultūrų opoziciją būtų per paprasta. Empirikai ir antropo­loginiams potyriams čia nėra vietos. Režisierius kuria universalią parabolę apie žmogaus vienišu­mą, gyvenimo ir mirties dualumą bei nuolatinį jų egzistavimą šalia. Dviprasmiškas finalinis kadras -pagrindinis herojus pro iliuminatorių žvelgia iš aukštybių į deltos platybes - puikiai tai perteikia. Kokia išsigelbėjimo vertė, kai herojui jau išprana­šauta bloga lemtis? O gal tai pomirtinis, dangiškas žvilgsnis?..

Publikuota: KINAS 2012 m. Nr. 4 (320)
 

Komentarai (0)

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg