„Česlovo Milošo amžius”

„Česlovo Milošo amžius”

Galerija (1)

Lietuvių filmoteka

Žemyno ribos

Filmas „Česlovo Milošo amžius”
Režisierius ir scenarijaus autorius Juozas Javaitis | Scenarijaus autorius Pranas Morkus | Operatorius Donatas Buklys | Prodiuserė Teresė Zibolienė 2011, dokumentinis, 104 min. Studija Ketvirta versija

Filmo pabaigoje Czesławo Miłoszo kūrybos leidėjas ir bičiulis Jerzy Illgas visą jo palikimą pavadina „Miłoszo žemynu“. Toks apibūdinimas žada sudėtingą kelią žmonėms, norintiems tą žemyną bei jo „šeimininką“ išžvalgyti, nubrėžti konkretesnius jo kontūrus ir išvengti, matyt, didžiausio pavojaus: kad visa tai neprislėgtų savo dydžiu. Kūrybinė grupė ryžosi nelengvai užduočiai, ir žinant, per kokį trumpą laiką – pusmetį – buvo sukurtas „Česlovo Milošo amžius“, ji verta pagyrimo. Tiesa, gruodžio pabaigoje Nacionalinėje dailės galerijoje žiūrovams pristatyta filmo versija – dar tik darbinė. Apie ją toliau ir bus kalbama. Todėl neminėsiu grynai techninių trūkumų – pavyzdžiui, kad nėra pašnekovus pristatančių titrų. Autoriai vis dar montuoja medžiagą ir galutiniame variante netruks ne tik minėtų elementų, bet keisis ir trukmė – filmas bus kur kas ilgesnis. Tačiau režisieriaus koncepcija matyti jau dabar.

 

Nei dvi, trys ar daugiau valandų juostos negali perteikti visos menininko biografijos. Ne vieną rodomą jo gyvenimo epizodą būtų galima išauginti iki atskiro pilnametražio filmo. Iškyla natūralus atrankos bei pasakojimo būdo klausimas. Viename interviu režisierius prasitarė, jog kurdamas susidūrė su iššūkiu: kas turėtų pasakoti šią istoriją, kokią naratyvo strategiją pasirinkti. Sprendimas akivaizdus – filme derinama objektyvi ir subjektyvi intonacija. Biografijos atramos – gimimas, kelionė į Sibirą vaikystėje, pirmoji meilė Jadwigai, pažintis su Oskaru Milašiumi, pasitraukimas į Prancūziją, vėliau – JAV, ryšių su komunistiniu režimu nutraukimas, dėstytojavimas Berklyje, grįžimas į Lenkiją – pakaitomis nužymimi dviem balsais: užkadriniu faktinius įvykius pasakojančiu trečiojo asmens ir paties poeto kūrybą, prisiminimus įgarsinančiu pirmojo asmens. Taip išvengiama panašiems filmams dažnai būdingo vieno komentuojančio balso ir sukuriamas artimesnis santykis su pačia asmenybe. Intymesnį požiūrį atveria ir filmo autorių kalbinamų pašnekovų – poeto asmeninės asistentės Agnieszkos Kosiñskos, amerikiečių poeto ir vertėjo Roberto Hasso, poeto sūnaus Antonio, literatūrologo Mindaugo Kvietkausko, poeto Tomo Venclovos, amerikiečių žurnalisto Marko Dannerio ir kt. – liudijimai. Jų pastabos, prisiminimai gyvina vietomis dalykišką pasakojimą. Matyt, dalykiškumo išvengti gana sunku. Juolab kad neslepiama – filmo tikslas yra edukacinis. Todėl beveik po lygiai atseikėta ir biografinių faktų, ir balsu skaitomų eilėraščių ištraukų, ir labai asmeniškų menininko gyvenimo detalių, ir atvirkščiai, to, kas buvo matyti, apie ką buvo kalbama, aptarinėjama viešojoje erdvėje.

 

Pernelyg akcentuota ir sutirštinta man pasirodė dviejų pasaulių – vaikystės Lietuvos ir Vakarų – opozicija. Idiliški arkadiškos Lietuvos peizažai su šimtamečiais medžiais, pilnomis gėlių pievomis montuojami su JAV miestų stikliniais dangoraižiais, šiukšlinomis gatvėmis ir beprotybės ribą pasiekusiais jų keistuoliais. Šiuos kadrus lydi ekspresyvi ir šiek tiek iliustratyvų įspūdį kurianti muzika. Toks pasirinkimas gali būti pateisinamas – masinių beprotybių ir nusikaltimų amžius pasiekė apogėjų. Autoriai akivaizdžiai pasidavė ar, tiksliau, „įvaizdino“ pesimistines paties Czesławo Miłoszo mintis apie prabėgusį ir mūsų dabar gyvenamą dvasinės krizės amžių. Galima tik svarstyti, ar nebuvo kiek per sentimentalu, kai kontrastą tarp dviejų laiko polių įžangoje ir filmo finale „stebi“ „pakelės arklio“ akis. Kalbėjimo stipriais vizualiniais pranešimais filme yra, bet jie, laimė, nedominuoja. Nenuklystama ir į politikavimą, nors tolerancijos, lietuvių ir lenkų sutarimo tema netiesiogiai paliečiama. Pačiam Miłoszui šis tautų ryšio klausimas buvo tas atviras nervas. Jo žodžiai apie Vilnių – vietą, kurioje žmogaus visuomet nepatikliai klausiama, kas tu esi, kokios tautybės, kur nuolat sureikšminama tautinė (ir ne tik) diferenciacija, nuskamba aktualiai.

 

Kaip minėjau, filme galimų pasakojimo kelių ir temų daug. Apsiribojama chronologišku žvilgsniu, svarbiausiais Czesławo Miłoszo gyvenimo tarpsniais. Tačiau pavadinime minimas žodis „amžius“ skleidžia ir kitą filmo lygmenį – kalbama ne tik apie poeto asmeninę istoriją, bet ir apie nuo jos neatskiriamą Miłoszo gyventą laiką. Neatsitiktinai režisierius visą filmą kartoja laikrodžio krumpliaračių kadrą. Laiko metafora tampa visą medžiagą laikančiu „stuburu“, neleidžia medžiagai išsisklaidyti, išdrikti. Apmąstomas ir prabėgęs šimtmetis, ir juntamas susirūpinimas šia diena. Vienas įrodymų – finaliniai juodame kadre pasirodantys Miłoszo žodžiai apie televizijos, kompiuterių ir kino galią, apie poetinio žodžio likimą jų akivaizdoje.

 

Norėtųsi tikėti optimistiniu likimu. Svarbiausia, kad istorinė, kultūrinė (poetinė) atmintis pakliūtų į profesionalų rankas. Kaip šį kartą. 


Publikuota: KINAS 2012 m. Nr. 1 (317)
 
 

Komentarai (0)

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg