Vilniuje spaudžiant beveik laplandiškam –30 °C laipsnių šalčiui, o dar įnirtingiau – Mariaus Ivaškevičiaus darbų grafikui, laimė, prie karštos arbatos puodelio spėjame pasikalbėti apie kino magiją, lietuviško kino viltis ir Kalėdų Senius jo kuriamame filme „Santa“.

Debiutavote kaip prozininkas, vėliau sekė dramaturgija. Kaip Jūsų gyvenime atsirado kinas, nuo ko viskas prasidėjo?

Netyčia atsirado. Turbūt viskas prasidėjo nuo svajonių. Aišku, jos atrodė nerealios: rašytojui svajoti apie kiną. Bet paskui atėjo siūlymų rašyti scenarijus, kurti dokumentinius filmus. Žingsnis po žingsnio – iki vaidybinių trumpametražių filmų. Ir dabar rimčiausias – pilno metražo filmas.

Ką turi kinas, ko neturi literatūra, teatras? Kas labiausiai vilioja?

Sunku pasakyti. Iš tikrųjų kinas labai daug perėmė iš literatūros, iš teatro. Tai tas pats pasakojimas, tik naujomis, šiek tiek daugiau kaip prieš šimtą metų atsiradusiomis priemonėmis. Tačiau tas priemones reikia įvaldyti. Turėdamas literatūros įgūdžių, netapsi iškart kino meistru. Ką kinas turi? Jis turi daugiau netikėtumų nei literatūra – rašydamas tu sėdi, meistrauji pats sau vienas. Jei kažkas nepavyko, perrašai. Nesuserga aktoriai, nekrenta sniegas iš dangaus ir t. t. Kinas turi komandinio darbo žavesio, jei kalbėsime apie gamybą. Jei kalbėsime apie žiūrovo požiūrį, turbūt nė vienas menas neleidžia patirti tiek emocijų per tokį trumpą laiką, kaip kinas. Jei jis geras. Tuo kinas ir užburia. Per dvi valandas gali labai pasikrauti ir išsikrauti. Literatūroje tai užtrunka daug ilgiau. Teatras turi kitų savybių. Pastaruoju metu tą katarsį, kurį dažnai patiriu kine, tiesą sakant, retai patiriu teatre.

O kas Jums yra geras kinas? Kokiais kriterijais vertinate?

Nesu specifinio kino mėgėjas. Esu atviras absoliučiai visoms kino formoms. Esu už tą kiną, kuris sukrečia, pakeičia žmogų, kad ir kaip skambiai pasakyta, koreguoja įprastą gyvenimo tėkmę. Aišku, taip būna labai retai ir dažniausiai jaunystėje, kai tikrai supurto tave iš pamatų. Atsimenu, man taip buvo, kai pasižiūrėjau „Mirusių poetų draugiją“. Jį žiūrėjau būdamas labai jaunas, dvidešimties ar dvidešimt vienų. Po jo reikėjo eiti tiesiai į barą, gerti, pergalvoti visą savo gyvenimą. Aišku, nebūtinai turi būti toks stiprus sukrėtimas. Kartais šiek tiek stebina ir erzina Europoje tvyrantis priešiškumas Holivudui. Manau, ten iš tikrųjų pagaminama ir daug labai gerų filmų. Taip, ten gaminama daug komercinio šlamšto, bet laikyti Holivudą blogo kino simboliu... Na, aš nesutinku. Kino amplitudė didžiulė – nuo Tarkovskio iki Tarantino, ir viskas, kas per vidurį.

O lietuvių kine kas Jums yra nekintami dydžiai, kokie režisieriai?

Tiesą sakant, iš senųjų režisierių tikrai labai mėgau ir mėgstu Arūno Žebriūno filmus. Taip atsitiko, kad nesu tradiciškas Vytauto Žalakevičiaus gerbėjas. Man Žalakevičiaus filmai dažnai pernelyg patetiški, pernelyg moralizuojantys. Tai mane erzina ne tik kine, bet ir literatūroje, teatre. O Žebriūnas turi ir man artimą humorą, ir kai kurių filmų stipriai „sukaltą“ dramaturgiją. Yra kitų režisierių filmų, kurie patinka. Iš šios kartos ar naujų filmų tikrai sužavėjo Kristinos Buožytės „Kolekcionierė“, naujausias Šarūno Barto filmas „Eurazijos aborigenas“.

Kaip vertinate šiandieninio lietuviško kino situaciją?

Paskutinių kelerių metų situacija, sakyčiau, teikia vilčių. Atsiranda nauja intonacija. Man atrodo, truputį buvom užstrigę poetiniame kine. Valstybė, tauta negali gaminti tik vienos rūšies kino – turi būti platesnė amplitudė. Galbūt kyla ir natūralus jaunos kartos maištas prieš tai, kas vadinama lietuvišku kinu. Kad tos viltys išsipildytų, reikia pinigų. Jeigu ateityje jų bus daugiau nei dabar, mūsų kinas turi vilčių.

Vieną problemą įvardinote – pinigai. Tačiau kino kritikai ir žiūrovai dažnai kalba ir apie kitą silpnąją lietuviško kino vietą – dramaturgiją, scenarijų.

Žinot, čia taip pat pinigai, kurių, tiesą sakant, Lietuvoje niekas nėra linkęs leisti... Kol nebus supratimo, kad scenarijus – viena pamatinių gero filmo dalių, nebus gerų scenarijų. Tiesiog pas mus niekada nebuvo ruošiami šitos profesijos žmonės. Režisieriai ruošiami, aktoriai ruošiami, garso operatoriai, operatoriai ir t. t. ruošiami, o scenaristai – ne. Natūralu, kad šita grandis, jei ir egzistuoja, yra labai mėgėjiško lygio. Ačiū Dievui, dabar Muzikos ir teatro akademijoje yra scenaristo specialybė. Tikiuosi, kad tai taps tradicija – kas kelerius metus surinkti būsimus scenaristus, dramaturgus ir auginti. Nemanau, kad lietuviai a priori negabūs dramaturgijai. Reikia ieškoti žmonių, o radus – branginti, ir vėl auginti. Tą galima daryti ne tik čia, bet ir ten, kur yra mokyklos su senomis tradicijomis.

Neturime ir žanrinio kino.

Na, kodėl? Atsiranda. Emilio Vėlyvio „Zero“, „Zero 2“. Manau, kad jis labai talentingai, profesionaliai sukurtas. Gal vienintelis jo trūkumas – režisierius neturi ko papasakoti. Bet tuštuma papasakota, sakyčiau, meistriškai. Vėl, reikia gero dramaturgo, ir viskas pataisoma. Matot, per mažai kuriama filmų, kad atsirastų žanrai – komedija, drama, romantinė komedija, siaubo filmai. Turėtų būti dešimt filmų per metus. Pavyzdžiui, norvegai – mūsų dydžio tauta, aišku, tik su nafta ir lašiša nepalyginti turtingesnė, – kasmet sukuria 25 vaidybinius filmus. Ten gali atsirasti visko...

Tiesiog natūrali stilių, idėjų kaita...

Taip. Bet kai pas mus kuriamas vienas, du filmai, jie net negali būti žanriniai, nes turi pateisinti visų metų Lietuvos kino viltis. O kokia nors komedija jau iš anksto bus pasmerkta, tai žanras, kuris nėra pagrindinis žanrų lentelėje...

O Jūs ar priskiriate save kuriai nors lietuvių režisierių kartai, ar jaučiate bendrystę – stilių, temų?

Žinot, apie tai niekada nesvarstau. Dirbdamas savo darbus esu vienišas vilkas. Mėgstu plaukioti vienas. Su tuo, kas dabar vyksta už mane šiek tiek vyresnių ar šiek tiek jaunesnių režisierių darbuose, randu daugiau bendra nei su vyresniąja karta. Savęs dar nevadinu režisieriumi. Kadaise buvo sunku priprasti prie žodžio „rašytojas“ – nekaip jausdavausi. Kol kas save laikau režisuojančiu rašytoju. Paskui, kai jau viskas išsikristalizuos, kai žmonės pasens, juos bus galima dėlioti į lentynas ir daryti iš jų kokias nors kartas. Kol kas, manau, dar per anksti.

Papasakokite, kaip gimė filmo „Santa“ idėja?

Kaip gimsta idėjos, paskui dažnai neatsimeni. 2004 m. gavau pasiūlymą pakeliauti po Skandinaviją ir grįžęs parašyti esė ciklą „Skandinavija rytų europiečio akimis“. Jau buvau joje buvęs, bet daugiausia Švedijoje. Tuomet išsiruošiau į mėnesio kelionę: pradėjau nuo Helsinkio, kilau visą kelią į viršų iki Nordkapo – šiauriausio Europos taško, paskui leidausi per visą Norvegiją žemyn iki Danijos. Mane Šiaurė pakerėjo. Į kelionę išvažiavau vasario pabaigoje, kovo pradžioje ten buvo nepaprastai gražu. Bet nežinau, ar tai iš tikrųjų lėmė filmo sumanymą. Važiavau ir per Rovaniemį, kur filmuosime ir kur vyksta didžioji veiksmo dalis. Vėliau taip atsitiko, kad su suomiais užsimezgė kūrybiniai santykiai, daugiausia teatriniai, ir pamažu pradėjo bręsti mintis apie gyvenimą tarp Suomijos ir Lietuvos. Kai nutariau, kad jau laikas sėsti rašyti pilnametražio filmo scenarijaus, buvo kelios idėjos. Gerokai pasukęs galvą, nutariau, kad plėtosiu šią. Aišku, tada neįvertinau projekto brangumo ir sudėtingumo. Dabar tenka visa tai patirti. Turbūt išbandysime viską, kas kine ekstremaliausia. Po šio filmo bus labai sunku kuo nors nustebinti. Nufilmavome Lietuvos žiemą, bet tai įprasta. Dabar tris savaites dirbsime Laplandijos žiemos sąlygomis. Tai gana ekstremalu. Filmavimo grupė vieni kitus konsultuoja, kiek sluoksnių apatinių turi būti, kokios kaukės ant veidų, kokios striukės, kremai ir t. t. Vienas pagrindinių herojų filme yra dvikalbis vaikas, reikėjo rasti angliškai ir lietuviškai kalbantį berniuką – dar vienas iššūkis. Bus elniai, prigalvojau jiems vos ne aktorinių scenų, jie turi vaidinti. Pasirodo, tai vieni prasčiausiai dresūrai pasiduodančių gyvūnų, jų beveik neįmanoma kontroliuoti. Bet kažką reikės „išspausti“ ir iš jų. Dar yra vilkai ir t. t. Žodžiu, gana plati paletė.

Apie ką istorija?

Visą istoriją esu linkęs nutylėti. Bet filmo pradžia lengva ir romantiška. Lietuvė skrenda į Rovaniemį, neoficialią Laplandijos sostinę. Ten yra kelios Kalėdų Senelio rezidencijos, į jas plaukia turistai iš viso pasaulio – Rusijos, Azijos, Pietų Europos, jas britai labai mėgsta... Tokia šiaurės Jeruzalė, tik viskas sukasi ne aplink Kristų, o apie Santą Klausą. Moteris ten nuvažiuoja, aplanko Kalėdų Senį, o vėliau, tos pačios dienos vakarą, bare susipažįsta su vyru, kaip vėliau pasirodo, vietiniu Rovaniemio aktoriumi, kuris „prisiduria“ dirbdamas Santa Klausu. Vėliau jų istorija ima plėtotis...

Koks filmo žanras?

Čia tas atvejis, kai filmo žanras keičiasi: jis prasideda kaip romantinė komedija, baigiasi kaip drama. Dar spręsime, kaip tai pavadinti. Gal vadinsime romantine drama, gal melodrama, gal drama. Reikia pasitarti su žanrų specialistais.

Papasakokite apie aktorius: kas vaidina, kaip vyko jų atranka?

Atranka vyko įvairiai. Berniuko, pavyzdžiui, ieškojome Vilniuje po visokias amerikiečių mokyklas. Vaikas mūsų filme yra gimęs ir augęs Londone. Pagrindinė herojė išsiskyrė su vyru ir gyvena Lietuvoje, bet vaikas dvikalbis – kalba lietuviškai ir angliškai. Darėme atranką net Londone tarp mūsų emigrantų vaikų. Buvo daug (50–60) dvikalbių vaikų, iš jų atrinktas berniukas iš Baptų, kuris augo Vokietijoje, dabar gyvena čia. Pagrindiniam moters vaidmeniui planavome Ingą Jankauskaitę. Bet taip sutapo: mes gavome pinigus, ji pagimdė dvynukus. Teko labai ilgai ieškoti aktorės. Darėme didžiulę atranką, kol gana netyčia suradome Sandrą Daukšaitę-Petrulėnę. Ji mane nustebino. Buvau matęs ją keliuose serialuose, nepatiko, ką ji ten daro. Bet kai ji atėjo į atranką, laimėjo beveik iškart. Dar sunkiau buvo rasti suomių aktorių. Lietuvoje, tarkim, žinai aktorius – kas ką gali, kas ko vertas. O čia lendi į šalį, kurios konteksto nežinai. Pirmiausia reikėjo pasižiūrėti begalę suomiškų filmų, suprasti, kas yra kas. Dabar jau esu šioks toks suomių kino specialistas, galėčiau konsultuoti. Paskui pasitelkėme vietines aktorių agentūras, jos pradėjo ieškoti. Lyg ir atsirinkau tris trisdešimtmečius aktorius, gana garsius Suomijoje, tačiau per atranką nutariau, jog jie tiesiog per jauni tam vaidmeniui. Vaidmuo parašytas vyresniam vyrui, nei įsivaizdavau. Tuomet pradėjo suktis galvoje Tommi Korpelos kandidatūra. Iš filmų jį gana gerai žinojau, bet iš pradžių maniau, kad jis vaidmeniui kiek per senas. Tada vėl išskridau į Suomiją jau kartu su Sandra. Pabandžiau su vienu iš tų trijų atrinktų ir su Tommi Korpela. Ir supratau – tai Tommi vaidmuo. Savo charizma ir net amžiumi jis – mano herojus. Tada jau liko suderinti su juo filmavimų grafikus.

Lengva buvo suderinti?

Ne, jis filmuojasi ir Estijoje, ir Briuselyje, ir Kopenhagoje. Tenka koreguoti. Vasario filmavimą teko vėlinti: jis tiesiai atskrenda pas mus iš filmavimo Briuselyje. Tommi – profesionalus aktorius, o kartu labai draugiškas, mielas ir atviras žmogus. Jis, man atrodo, įsimylėjęs mūsų filmą. O tai jau palengvina darbą, kai pats žmogus dėl to „serga“. Taip pat pas mus vaidins beveik pusė Rovaniemio teatro. Dalį atsirinkau vasarą, kitą dalį net per „Skype“ – bendravau, prašiau atlikti tam tikras užduotis. Žinoma, atstumai pridaro sunkumų, bet šiais laikais viskas yra įmanoma.

Ankstesnių dviejų Jūsų filmų siužetų geografiją ir laiką sunku apibrėžti. Kas lėmė, kad šį kartą pasirinkote dvi konkrečias vietas – Lietuvą ir Suomiją, ir konkretų laiką – dabartį?

Taip, bus rodomas XXI amžius. Žinot, tie du trumpametražiai filmai neatspindi manęs kaip menininko. Jie buvo labiau kino įgūdžių mokykla. Aš rašau apie viską – dabartį, ateitį, praeitį. Bet kaskart pasakojama istorija reikalauja vienokio ar kitokio sprendimo. Šiame filme yra pasaka, kurią pagrindinis herojus pradeda netyčia pasakoti berniukui. Ir mes ją rodome. Ta pasaka pusiau konkreti, pusiau abstrakti: santų būrio ėjimas link priešo sienos. Nors šiaip tai yra Žiemos karas, karas su SSRS, bet, antra vertus, tai visiškai pasakiška erdvė, pasakiški personažai – per Šiaurę keliaujantys ginkluoti Kalėdų Seniai. Bet kiekvienu atveju istorija pasirenka laiką ir vietą. Šioje istorijoje galėjau pakeisti Lietuvą į kitą Rytų Europos šalį, bet negalėjau pakeisti Suomijos. Rovaniemis buvo duotybė.

Jūsų filmų kertinė figūra – Tėvas. Tai sufleruoja ir pavadinimai – „Mano tėvas“, „Tėve mūsų“. O šiame?

Taip, net pirminis filmo sumanymas vadinosi „Mano tėvas – Kalėdų Senis“. Norėjau toliau žaisti – „Mano tėvas“, „Tėve mūsų“... Taip, ši istorija apie tai, kaip žmogus, neturintis vaikų, staiga netyčia prisiima tėvo vaidmenį. Ši tema ne svarbiausia, bet ji yra filme. Tai nereiškia jokios mano vaikystės traumos. Su tėvu mano santykiai geri, normalūs. Tiesiog taip susiklostė, kad filmų temos sukasi apie tėvystę.

Tai bendros Lietuvos ir Suomijos gamybos filmas?

... ir galbūt Lenkijos. Bet pagrindiniai lietuviai.

Kada numatoma filmo premjera?

Buvo numatyta kitų metų sausį. Tačiau reikėtų klausti prodiuserių, nes, kaip supratau, kilo bėdų dėl pinigų baigiamiesiems darbams. Greičiausiai juos gausime pavėluotai. Tada premjera nusikeltų dar pusmečiui. Tačiau dabar planuojame po metų.

Kalbėjosi Gediminas Kukta