Variacijos kaukių tema |  Režisierė ir scenarijaus autorė Goda Rupeikaitė | Operatorius Audrius Kemežys |  2012, dokumentinis, 30 min., Studija 2

Atrodytų, varijuoti galima bet kuo, bet kaip ir iki begalybės. Šis veiksmas apima žaidybiš-kumą ir improvizaciją, kurie iš pirmo žvilgsnio mažai priklau­so nuo varijuojančio asmens: interpretacijos įrankiai įduoda­mi stebėtojams / klausytojams. Tačiau variacija - ne tik atsi­tiktinis elementų maišymas ar automatiškas jų pakartojimas. Ji numato pokytį ir naujų prasmių atsiradimą būtent nežymiai kei­čiant dalykus. Vadinasi, prasmės atsiradimą lemia ne tik adresa­tas, savo sąmonėje asociatyviai jungiantis elementus, bet ir tas, kuris jais varijuoja. Goda Rupei­kaitė debiutiniame filme „Vari­acijos kaukių tema" pasirinko varijuoti vaizdais, kuriuos jungia kaukės - ir tiesiogine, ir perkel­tine prasme - motyvas.

Lengviausiai filme pastebi­mas ir įvardijamas etnologinis kaukės aspektas. Matome, kaip vaikai gamina popierines kau­kes, medžio drožėjas pasakoja su raganų ir velnių kaukėmis susijusius prietarus, galiausiai matome Užgavėnių šventimo epizodus (archyvinę medžiagą ir filmuotus šiomis dienomis). Ar­chyvinių mėgėjiškų kadrų naudo­jimas filme leido prisiminti kelis Audriaus Stonio dokumentinius filmus - „Griuvėsių apaštalą", „Varpą", „Keturis žingsnius", net pagalvoti apie savotišką tradicijos tąsą. Stonio kine jie funkcionuoja kaip (istorinės) tiesos, kuri tokia svarbi autoriui, paieškų ženklas. Rupeikaitė elgiasi kiek kitaip. Ji nesigilina į etnografinį kaukės fenomeną. Filmas - ne studija apie lietuviškų kaukių gamybos tradicijas ar jų nešiojimo papro­čius. Ir tai jokiu būdu nėra blogai. Šie epizodai - vienas iš elementų bendroje asociatyvioje variacijoje, kur kaukė pasirodo ne tik kaip apčiuopiamas daiktas, kurį nulip-džius iš popieriaus ar išdrožus iš medžio galima užsidėti ant veido, bet ir kaip žmogaus tapatybės, jo savasties sinonimas.

Pastarasis motyvas skleidžiasi jau filmo pradžioje, kai rodomi mėgėjiški kino juostoje užfik­suoti vaizdai - vienišos mergi­nos pasivaikščiojimas tuščiuose apleistuose pastatuose. Kamera seka jos žvilgsnio trajektorijas, įsižiūri į veidą, judesius, o kitos filmo herojės, būrėjos, balsas už kadro kalba apie vienišumą, vaizduotės vibracijas, minčių ga­lią („Kokios mūsų mintys, toks ir gyvenimas") bei visko pradėjimą nuo nulio. Kitaip tariant, apie tai, jog žmogaus asmenybė kinta ir transformuojasi. Kad galima „nulipdyti" save, sukurti ir per­kurti kaip kaukę. Šis ekskursas filme įdomiausias, nors kartu ir sukelia didžiausių abejonių dėl pasirinktos meninės išraiškos -užkadrinio balso.

Šie „namų kino" intarpai ir bal­sas, postringaujantis apie kosmi­nes antenas, kosmines dovanas ir žmogų-paslaptį, pasikartos filme dar kelis kartus. Tačiau ne­trukus tas užkadrinis balsas virs elementu, kuris trikdo išties gra­žius ir paveikius archyvinius vaiz­dus ir kartais skamba komiškai. Trikdo ne tik todėl, kad tekstas skamba kaip nevykęs „gyvenimo filosofijos" terapinis seansas, bet ir todėl, kad vaizdai filmo audiny ­je kalba patys už save, be jokio komentuojančio ar papildančio balso.

Beje, su vaizdus lydinčiu užkadriniu balsu (fil­mo herojų ar paties autoriaus) susidūriau dar ke­liuose naujuose lietuviškuose dokumentiniuose filmuose. Ne visiems jų kūrėjams pavyko išlai­kyti balansą: noras iš(si)sakyti, žodžiu paaiškinti vaizdą ar paryškinti atmosferą neretai baigiasi fiasko. Tarytum autoriai nebūtų užtikrinti vaiz­do galia ar žiūrovo sugebėjimais jį perskaityti. Naujausias pavyzdys - „Scanoramoje" rodytas Jokūbo Viliaus Tūro „Sapnuoju, kad einu", kur paties režisieriaus komentaras, gyvenimo išpa­žintis, švelniai tariant, „sugromuliavo" visą filmą, nepalikdamas erdvės nei žiūrovo apmąstymams, nei interpretacijos galimybei.

Taigi, ar pavyko Godai Rupeikaitei varijuoti? Ir taip, ir ne. Asociatyvus ir prieštaraujantis li­nijiniam pasakojimui žaismas filmo pradžioje atrodo originalus, netikėtas ir daug žadantis. Tačiau iš viso filmo lauki galutinio variacijos rezultato ar bent idėjinės ašies, ant kurios suver-tum pabirus epizodus. Bet viena kitą keičiančios scenos nesusidėlioja į užbaigtą kūrinį. Įspūdis, lyg būtų galima tęsti toliau, randant vis naujų rakursų kalbėjimui apie kaukes. Ir taip iki bega­lybės. Žinoma, žodis „variacija" sufleruoja tam tikrą nesuinteresuotumą ir lengvą toną. Maža to - tokiu pavadinimu lengva apsidrausti nuo tokių recenzijų kaip ši. Bandančių prisikasti prie esmės, kai režisierius tik pavarijavo.