Pokalbiai rimtomis temomis | Režisierė ir scenarijaus autorė Giedrė Beinoriūtė | Operatoriai Audrius Kemežys, Eitvydas Doškus | 

Montažo režisieriai Giedrė Beinoriūtė, Danielius Kokanauskis | Garso režisierius Saulius Urbanavičius | Prodiuserė Jurga Gluskinienė |  2012, dokumentinis, 52 min. Monoklis

Nors šis Giedrės Beinoriūtės filmas pirmiausia skirtas vaikų pažiūroms į gyvenimą, apie vai­kus, tiesą pasakius, šį kartą galvo­jau ne per daugiausia. „Pokalbiai rimtomis temomis" mane veikiau pastūmėjo pergalvoti kūrybos ir apskritai suvokimo kelius.

Iš ankstesnių režisierės filmų puikiai žinome, kad vaikystė jai yra ypatingas pasaulis. Dideli da­lykai čia gali atrodyti maži ir ne­rimti, pamatyti stambiu planu. Šis turinio ir formos požiūriu mažasis kinas visad saugus, ramus, šiltas; net ir prastu oru salė bus apypilnė, o žiūrovai juoksis. Todėl tokiame kūrybos kontekste filmo pavadi­nimą „Pokalbiai rimtomis temo­mis" savaime suvoki atvirkščiai. Net neabejoji, kad rimtumas čia garantuotai pavirs nerimtumu. Ir iš tiesų kartais vaikiškas filosofa­vimas pasiūlytomis temomis įgy­ja režisierei reikiamą komiškumo atspalvį, nors daugelio filmo vaikų veidai byloja apie toli gražu ne­linksmą gyvenimą: vieniju palikti tėvų, kiti patys pabėgę iš namų, dar kiti turi negalią.

Atsisakydama aplinkkelių ir meniškų puošmenų, Beinoriūtė eina tiesiai prie esmės, apnuogi­na kūrybos metodą, o gal net rei­kėtų sakyti, kad išvis jo atsisako, kai pati būdama už kadro tiesiog klausinėja vaikų apie laimę, meilę, šeimą ir pan. Klausimai, rodos, turi parodyti maksimalų klausinėtojos nuoširdumą ir paprastumą, bet toks tiesmukumas kartais sunkiai pakeliamas. Pamenu, vaikystėje (o tuo labiau dabar!) tokius pasitei­ravimus apie prasmę ir laimę nu­leisdavau negirdomis. įdomiausia, kad keliose filmo vietose net patys herojai režisierei netiesiogiai pasa­kinėja, kad kažkas čia ne taip. Vie­na mergaitė paaiškina, kad eilėraš­čius ėmė rašyti, kai kartą suvokė esminį dalyką: nors poezija gimsta iš stiprių išgyvenimų, eilėraštyje išgyvenimai turi būti, jos žodžiais tariant, „giliai pakasti". Tačiau Bei­noriūtė atkakliai bando viską iškel­ti į paviršių tarsi manydama, kad vaikas, gatvės išminčius, dar koks nors kitas įprastas dokumentikos personažas ims ir pasakys, kaip viskas yra iš tikrųjų. Tarsi užten­ka panorėti, nukreipti kamerą, ir tik valios pastangomis gims mintis. Kaip čia neprisiminsi Mallarmė pa­sakymo, kad eilėraščiai yra rašomi žodžiais, o ne idėjomis.

O štai berniukas, pasisakęs, kad dabar skaito Castanedos knygą, kiek nuščiuvusiai klausinėtojai dėsto, kad yra kitoks, tikresnis pasaulis. Šiuo atveju galėtume pri­durti, kad tas tikresnis pasaulis tu­rėtų gimti kūrinyje, tiksliau, filme. Kitaip tariant, atsakymus nebūti­nai turi duoti herojai - juos gali ir turi skleisti pats kūrinys, tapęs ta vieta, kur apmąstytos patirtys su­renkamos į vieną visumą. Šį darbą atlikti - jau autoriaus užduotis.

„Pokalbiuose rimtomis temomis" režisierė ėjo tiesiu keliu, veikiau­siai - iš kilnių paskatų. Formos požiūriu tai asketiškas kūrinys, sudėliotas vengiant bereikalingų apnašų. Vis dėlto kadrai dvelkia nerimastimi, kai gan įsitempę vai­kai stovi priešais kamerą tuščiame kambarėlyje, o atsakymai vis dėlto savotiškai iškvočiami, kad ir švelniu balsu. Tačiau tai ir lengviausias kelias -tiesiog paimti vaikų pasakojimus ir sujungti juos muzikiniais intarpais.Tik kas kitas, jei ne pati Gied­rė, nesyk pademonstravusi mažų detalių pojūtį, žino, kad gyvenimo tiesų dažnai geriau sekasi ieškoti einant aplinkiniais keliais, o ne bandant atsimušti į jas kaktomuša.

Taigi, užuot patekę į kitonišką pasaulį, kuriame gal būtume galėję permąstyti savojo gyvenimo atramas, liekame psichologijos lygmeny, kur kiek­vienas filmo herojus tiesiog yra savaip žavus, jaudinantis, žadinantis žiūrovų atjautą. Tiesa, ir pasilikę čia sužinome nemažai svarbių dalykų. Kad ir tai, jog, kitaip negu dabartiniai suaugusieji, vaikai yra visiški tradicionalistai; jiems, net ir vis­ko mačiusiems ir patyrusiems, tebereikia įpras­tos tradicinės šeimos. Kita vertus, vaikams, visai kaip suaugusiesiems, būdinga banalybė: jie taip pat mėgsta vandens pramogų parkus ir serialus.

Tik įdomu, ar vaikai prisimokė iš vyresniųjų, ar atvirkščiai-banalumas slypi žmogaus gyvenimo pradžių pradžioje ir ilgainiui iš jo reikia išaugti.

Kitokio - sukaupto - gyvenimo kraštelis, ko gero, šmėkšteli epizode su berniuku, kuriam, beje, taip ir nepavyksta suregzti jokio atsakymo. Tačiau kai matai, kaip jis, visas nutviekstas saulės (tai vie­nintelis filmo veikėjas, nufilmuotas ne uždaroje patalpoje), bergždžiai mėgina kažką ištraukti iš savo mielos tuščios galvelės, ima atrodyti, kad kar­tu su juo prikelsi iš atminties kai ką labai seno ir svarbaus - kaip tas vaikas, kuriam Sokratas padėjo prisiminti teoremą, visuomet glūdėjusią jo sieloje.