Kai Hirokazu Kore-edos filme „Pripučiama lėlė“ (2009) į videoteką užeina sumišęs jaunuolis ir pasiteirauja Erice ir Angelopouloso filmų, savininkas jį pasiunčia į parduotuvę kažkur už upės. Ten, kitoje nežinomos upės pusėje, mums tektų ieškoti ir paties Kore-edos filmų. Šis mūsų dienų japonų režisierius (gimęs 1962 m.) yra sukūręs neabejotinai pasaulinio lygio filmų, tačiau čia, šioje upės pusėje, jo kūryba vis dar menkai žinoma. Tiesa, šiemet ir pernai „Kino pavasaryje“ matėme du jo naujus darbus, tai šiais laikais yra labai daug. Tačiau Koreeda nekuria hermetiškų filmų, kuriuos tegalima parodyti vieną kartą išimties tvarka. Taip, tai gelminis, bet kartu nesunkiasvoris, grakštus kinas, o toks derinys nedažnas. Kore- eda yra vienas tų autorių, kurių šiandien taip trūksta. Jo unikalus braižas, didis universalumas ir kino meistrystės išmanymas.

Kore-edos kinas išsyk tampa artimas dėl filmuose tvyrančios kamerinės atmosferos. Režisierius nukelia į uždaras erdves, žibintų nušviestomis siauromis gatvėmis atveda į kuklius būstus su tatamiais ir lengvomis stumdomomis durimis. Kai erdvė prasiplečia iki panoramos, atsiveria kiek apšepę, bet savaip jaukūs naujausių laikų vidurinės klasės rajonai. Dažniausiai filmo pradžioje herojai vyksta namo ar šiaip susirenka į krūvą. Tarpduryje vienas po kito pasirodo neaiškūs siluetai; vaikas su mama įneša lagaminą į naują butą; laukdamos kitų namiškių virtuvėje šeimininkauja motina ir dukra; stotyje susitinka ketvertas pažįstamų ir patraukia į miško proskyną; vyras vakariniu traukiniu grįžta į namus. Visai nepastebimai ima tirštėti prietema, aiškėti herojų padėtis, santykiai ir susitikimo priežastys. Vieniša mama lagamine slepia vaikus nuo skirtingų tėvų; šeima rengia iškilmingą vakarienę sūnaus mirties metinių proga; į žygį išsirengęs ketvertas yra nusižudžiusių sektantų artimieji; į namus grįžtančio vyro laukia tik pripučiama lėlė. O neaiškūs siluetai tarpduryje – tai ką tik mirę žmonės, žengiantys per pomirtinės buveinės slenkstį. Netrukus pasirodys, kad nelegaliai apgyvendintiems vaikams draudžiama kur nors išeiti. Dingus automobiliui, grupelė įstrigs apleistame sektantų namuke. Kartais erdvė dar labiau susitraukia ir tampa kapu. Tame pačiame lagamine bus išnešta mirusi mergaitė, o netyčia nužudytas vaikinas supakuotas į plastikinį maišą su kaspinu ir padėtas prie kitų šiukšlių.

Mažoje erdvėje dominuoja artimojo nuotolio santykiai. Nepaisant visų japoniškų realijų, Kore-edos filmai neretai primena prancūzų kiną apie šeimas ir namus ne be dūmų (nenuostabu, kad Kore-edai patinka Arnaud Desplechinas). Ypač tas pasakytina apie filmą „Vis einu, einu“ (2008). Čia pinasi kvaili kaprizai ir nuoširdi meilė, gudrios užmačios ir senos paslaptys, išsakytos ir nuslėptos nuoskaudos. Filme be perstojo keičiasi skirtingų personažų perspektyvos, negana to, veikėjai amžinai patys save paneigia ir stulbina spontanišku, nemotyvuotu elgesiu. Motina gali parodyti prielankumo ženklą marčiai – antrąkart ištekėjusiai našlei – ir čia pat jos akivaizdoje pareikšti:

„Geriau vesti išsiskyrusią, negu našlę.“ Išgelbėjęs svetimą vaiką, tėvas dabar jo nekenčia, nes pats neteko sūnaus. Filme „Atstumas“ (2001) sektantų artimieji, atsidūrę viename namuke ir pasinėrę į bendrus apmąstymus, akimoju pabyra į skirtingas puses, vos tik pavyksta išsigauti iš miško ir ima veikti ryšio zonon patekę mobilieji. Jie ištirpsta skaidrių spalvų pasaulyje ir nepalieka aiškaus atsakymo, ar ta naktis kaip nors juos paveikė, ar ne. Kituose filmuose taip pat nepaaiškinama, kodėl mylinti mama palieka vaikus likimo valiai („Niekas nesužinos“, 2004), kodėl nusižudo mylimas vyras („Iliuzinė šviesa“, 1995). Galime nujausti, kad iš šitos linksmos vėjavaikės ar tylaus melancholiko reikėjo tikėtis ko nors panašaus. Kaip sakoma „Iliuzinės šviesos“ finale, „visiems taip gali nutikti“. Kore-edos kine nėra žmogaus kaip stabilaus atspirties taško. Jis nuolat kinta ir svyruoja kaip švytuoklė į priešingas puses.

Vis dėlto esminiai Kore-edos personažai – tie, kurių nebėra, o svarbiausia tema – mirtis. Ji dažnai jau yra įvykusi, ir didžiojoje dalyje filmų visuomet veikia personažai našliai. Net ir samurajiškų istorijų parodijoje „Gėlelė“ (2006) yra populiarūs charakiriai ir komiškai šlovinama garbinga mirtis (savižudybė Kore-edos kine taip pat dažna). Pasirodo, šitas jaukus ir iš pažiūros tvirtas pasaulis yra vos palaikomas kažkokių atsitiktinumų ir gali bet kada pradėti irti. Filme „Niekas nesužinos“ be mamos likę keturi vaikai kurį laiką gyvena taip idiliškai, kad tiesiog nesuvokiama, iš kur įsėlina nuosmukis ir švariame būste ima nesulaikomai kauptis šiukšlės ir purvas. Filmo „Pripučiama lėlė“ herojė renka jai mielų daikčiukų kolekciją ir darosi vis panašesnė į spalvotais niekniekiais apkibusius didmiesčių bepročius, kol galiausiai atsisveikina su gyvenimu šiukšlyne. Apskritai „Pripučiama lėlė“ – dailiausias Kore-edos filmas, įkvėptas pasakų apie Pinokį, undinėlę ir žavųjį princą. Čia taip pat įvyksta kiek ciniškas atgijimas, mat atgyja lėlė iš sekso reikmenų parduotuvės. Lėlė, kaip dažnai kiti atgiję kūriniai, atneša nelaimę – padaro mylimam vaikinui skylę, bet nebeįpučia jam gyvybės.

Šis efemeriškas gyvenimo akimirkas iškeliantis filmas yra ir negailestingiausias režisieriaus kūrinys, nes kai kurie personažai turi dirbtinių būtybių savybių (veidą kauke susiveržusi moteris, paniškai besirūpinanti praeinančiu grožiu) ar slepia savyje ertmę (būste užsibarikadavusi bulimijos auka). Taigi lėlė ne sykį išgirsta paguodos žodžius, kad ji nedaug kuo skiriasi nuo žmonių, kurie taip pat yra tušti. Sutiktas senukas jai sako, kad jis visada buvo tik pakaitalas, o buvęs savininkas paprašo vėl atvirsti į lėlę, nes jį erzina žmonės. Filme yra ir Kūrėjo pakaitalas – liūdno veido lėlių meistras. Jis neturi didelių vilčių ir atsargiai teiraujasi lėlės, ar viskas žmonių pasaulyje jai kelia tik liūdesį. Kaip paaiškina meistras, vienintelis skirtumas tarp žmonių ir lėlės yra tas, kad žmonės yra degios atliekos, o lėlė priklauso prie nedegiųjų. Beje, vienas pirmų ir paskutinių dalykų, kuriuos lėlė išvysta pasaulyje, kaip tik ir yra šiukšlės.

Be mirties, Kore-edos filmai mus nuolat suveda su atmintimi, nes tas jo kintantis žmogus nuaustas iš prisiminimų. Paties Kore-edos filmų laiko skalė apima nuo XVIII amžiaus pradžios Japonijos iki meto (jei tik tas žodis čia tinka) po mirties. Tačiau požiūris į atmintį taip pat nevienalytis. Vienai veikėjai atrodo, kad labai gerai, jei vaikas neatsimena mirusio tėvo, nes jam mirus buvo dar kūdikis. Tačiau kito filmo personažas teigia turįs prisiminimų iš tų laikų, kai buvo gal trijų mėnesių. O kiek galima ir reikia saugoti prisiminimą? „Ji ištekėjo praėjus trejiems metams po mirties – per greitai“, – sūnaus žmoną apkalba motina. Tik ką daryti „Iliuzinės šviesos“ herojei, kuri pradėjusi galvoti apie mirusį vyrą nebegali sustoti?

Būtent prisiminimams dedikuotas legendinis filmas „Po mirties“ (1998). Režisierius sukuria naivią ir pragmatišką pomirtinio gyvenimo hipotezę. Po mirties reikia pasirinkti tik vieną prisiminimą iš viso gyvenimo. Prisiminimas nufilmuojamas, o tada lieka jis, ir nieko daugiau. Vienas personažas sako, kad tokiu atveju, jei visa kita galima užmiršti, rojus iš tiesų egzistuoja. O man tokia pomirtinio būvio idėja primena Peterio Kubelkos, žiūrinčio, kaip Mekas savo dukrai atsargiai šaukšteliu kabina jogurtą ir sluoksnis po sluoksnio deda ant atšaldytos baltos lėkštės, žodžius: „Kad ir koks tas rojus yra, jis turi būti čia ir dabar.“

Visas tas pomirtinis reikalas nufilmuotas dokumentine maniera ir neilgai trukus perauga į kino meno refleksiją. Filme „Po mirties“ panaudoti tikri žmonių prisiminimai, vaidina daug neprofesionalių aktorių. Tačiau, atsižvelgiant į filmo tematiką, dokumentinė stilistika atrodo tiesiog stebuklinga ir žavi. Mūsų dokumentinis kinas moka gyvenimą parodyti kaip mirties karaliją, o čia – viskas atvirkščiai. Pavyzdžiui, pomirtinio gyvenimo kontorėlėje dirbanti mergina gali išeiti į miestą ieškoti filmavimo vietų. Daug vietos skiriama linksmiems darbo filmavimo aikštelėje rūpesčiams: kaip perduoti oro temperatūrą vaizdinėmis priemonėmis, kokį rekvizitą panaudoti ir panašiai. Aišku, neprilygstami čia ant vielyčių sukabinti vatiniai debesėliai. Kai pagalvoji, šita vieta iš tiesų idealiai atspindi kino ir realybės santykį. Kas žino, ar tai bus realu, ar kažkas visiškai išgalvota?

Tikras dokumentinio stiliaus šedevras yra ir „Iliuzinė šviesa“. Režisierius nė neketina gvildenti vyro netekusios herojės išgyvenimų, rodyti kokių nors įvykių ir pinti istorijų. Jis tiesiog įžūliai pameta heroję, visokius pasakojimus ir tik fiksuoja neva atsitiktinius dalykus: vaikų žaidimą, namų ruošą ar tiesiog nieko neveikimą. Tai tik herojės žvilgsnis į aplinką, ir nieko daugiau, bet jautiesi paniręs į kiekvieno efemeriško fragmento sietuvą.

Tiesą sakant, Kore-edos stilius slepia nemažai pavojų. Juk nesunku nuslysti į mielą, saldų kiną, kuriame gyvenimas yra gražus ir tęsiasi toliau. Tačiau Kore-edos filmų grožis visada šiek tiek užnuodytas. Kai maisto atliekomis užsivertusi mergina pro langą išvysta lėlę šiukšlyne ir ištaria „gražu“, tokio vaizdo niekaip nepavadinsi mielu. Režisierius visada išlaiko optimalų atstumą, nepasiduoda nei sentimentalumui, nei šaltam estetizmui. Be to, turbūt niekas taip nemoka filmuoti vaikų kaip Kore-eda – be jokio graudulio, lipšnumo ir piktnaudžiavimo žiūrovų jausmais.

Kiekvienam savo filmui Kore-eda išmoningai pasitelkia įvairiausias išraiškos priemones. Santūriajame filme „Iliuzinė šviesa“ vyrauja vidutinis planas, herojė vilki juodai, lyg vien tam, kad finale nusileistų laiptais šviesdama balta palaidine. Filme „Niekas nesužinos“ netrūksta stambių planų, ryškių detalių, pamatytų tarsi vaiko akimis. „Atstumas“ turi Naujosios bangos dvasios. Jis nufilmuotas rankine kamera ir kapotai sumontuotas. Filme „Po mirties“ išnaudotos net pačios kino juostos savybės. Didžioji dalis filmo mirguliuoja 16 milimetrų, o atgaivinti intensyvūs prisiminimai – ant ryškiau ir spalvingiau vaizdą atkuriančios 35 milimetrų juostos. Ištobulinti „Pripučiamos lėlės“ kadrai prijaukina populiariąją kultūrą. Net ir vietomis kvailoka „Gėlelė“ nufilmuota lengva ranka, o stačiokiškus juokus ir karikatūriškus personažus sutaurina minkšta šviesa.

Visuose Kore-edos filmuose dominuoja švelni vakaro ar ankstaus ryto prietema. Tylus mėlis, „silent blue, mano mėgstamas filmavimo laikas“, – sakoma filme „Atstumas“. Tai melancholijos, laukimo ir nesulaukimo metas. Vieną vakarą pas vaikus taip ir nebegrįžta mama. Senelė iškeliauja mirti į gimtinę. Nulytomis vakarinėmis gatvėmis vyras mina dviratį, paskui sustoja pasižiūrėti į pralekiantį šviesomis žiburiuojantį traukinį ir galbūt tada nusprendžia pasitraukti iš gyvenimo. Sulaukęs prieblandos meto, brolis išveda sesę pasivaikščioti, ir ji apsiauna cypsinčius batelius. Vėliau, apsuptas to tylaus mėlio, ją ir palaidoja. Tačiau būtent tokiu metu iš audringos jūros grįžta bebaimė sena žvejė su krabų laimikiu. Nuo šilumos aprasoja langai ir šauniai rūksta arbatinukai.

Kore-eda eina plačiu humanizmo tradicijos keliu, bet kelionę pradeda lyg ir iš kito galo. Ko gero, būtų banaloka, jei jis rodytų tragiškus vaizdus, o paskui juos įdėtų į gėlėtus rėmelius. O čia, sakytum, – keista atvirkštinė harmonija. Šis režisierius taip atsargiai ir lyg tarp kitko į savo vaiskius filmus įpina sunkius, sudėtingus ir svarbius dalykus, kad nė nepajunti, kaip atsiduri jų gelmėje.