Knygos

Standartai ir nykstantis kino dialektas

Nauja knyga
Rūta Oginskaitė. Nuo pradžios pasaulio. Apie dokumentininką Robertą Verbą. Vilnius: „Aidai“, 2010, 397 p.

Paprastai kino kritikai bara režisierius už susmulkėjimą ir išsibarstymą. Tačiau teisybės dėlei reikia pripažinti, kad kritikų cechas irgi nelabai turi kuo pasipuikuoti. Aišku, kritikus maitina greiti smulkūs darbai, tad jų aruode – staigiai parašytos recenzijos ir keli stambesni straipsneliai. Kino istorijos veikalų, teorinių tyrinėjimų, eseistikos tomelių nematyti turbūt dėl tų pačių priežasčių, kurios kamuoja režisierius: nėra laiko, sąlygų, pinigų, sveikatos. Todėl tais atvejais, kai kažkam šitie dėsniai negalioja, tenka tik stebėtis ir pavydėti.

 

Nors Rūtos Oginskaitės knyga apie Robertą Verbą solidžia išvaizda ir primena rimtą monografi ją, tai nėra grynai akademinė studija. Knyga parašyta lengva ranka ir sumaketuota paliekant plačias paraštes. Ji prieinama paprastiems skaitytojams, bet labai pravarti ir kultūros tyrinėtojams. Apskritai leidinys išėjo mišrus: čia įtraukti atsiminimai ir interviu, autorės parašyta režisieriaus gyvenimo ir kūrybos istorija, paskutiniai pokalbiai su Verba, išsami filmografija ir bibliografija.

 

Knygos pavadinimas „Nuo pradžios pasaulio“ skamba lyg įvadas į sakmę ar mitą apie kilmę. Verbos vardas iš tiesų žymi lietuvių dokumentikos pasaulio pradžią. Tačiau mitai – tai ir visokie nebūti dalykai ar nepatikrinti duomenys. Kaip ir visi ryškūs kultūros personažai, Verba turi ne tik savo istoriją, bet ir kultūrinę mitologiją – įvaizdį, nebūtinai pagrįstą faktais. Įvairenybės ir legendos dažnai atsiduria leidinių gale, o šios knygos struktūra atvirkštinė – pati pirmoji dalis yra „mitinė“. Į ją pateko amžininkų prisiminimų nuotrupos, skirtos įvairiems Verbos gyvenimo aspektams – nuo požiūrio į darbą ir moteris iki ligos istorijos. Atrodo, tų mitų sklandė tiek, kad ši dalis galėtų būti išplėsta net iki ištisos biografi nės knygos, tokio kolektyvinio Verbos portreto. Tačiau šiuo atveju tai tarsi išplėtotas epigrafas. Jis duoda knygai graudžiai komišką toną ir primena, kad kiekvienas žmogus tėra kitų žmonių susikurtų metaforų rinkinys, neretai pasmerktas vienatvei ir nepažinumui.

 

Knygos autorė yra iš tų tyrinėtojų, kurių pranašumas – faktinės informacijos, istorinio fono elementų išmanymas. „Istorinėje“ knygos dalyje užtenka kelių štrichų, kad įžengtų spalvingų veikėjų kompanija: kino genijai ir vidutinybės, valdininkai ir pagalbiniai darbininkai. Iš esmės ši knyga yra apie juos visus, jų gyventą erdvę ir laiką. Tai mažoji istorija, perteikianti epochos ženklus per Verbos likimą ir vienos tuometinio gyvenimo srities – kinematografi ninkų cecho – kasdienį gyvenimą, jo didžiuosius įvykius ir rutiną. Tad tekste vietos randa ir gremėzdiškos kino aparatūros, ir sunkiasvorio biurokratinio aparato aprašymai.

 

Skaitant dokumentinę medžiagą didžiausią įspūdį padarė sovietinė medinė kalba, savo dirbtinėmis konstrukcijomis slopinanti unikalų balsą. Meninės, techninės, ideologinės kontrolės komisijų raštai mirgėte mirga tokiais išvedžiojimais kaip „atsižvelgdami į Jūsų prašymą leidžiame rezervo sąskaita įtraukti į 1965 metų dokumentinių fi lmų teminį planą tokias temas“. Režisieriai ir jų užtarėjai neatsilieka atremdami priekaištus absurdiškais atsirašinėjimais ar dangstydami fi lmų esmę frazėmis žaibolaidžiais. Staiga supratau, kaip vaiskiai tokių griozdų fone turėjo skambėti „gamybos vienetais“ vadintų Verbos fi lmų tarmiška tartis, sutrikusių nuotakų nusišnekėjimai ir senovinės šimtamečių dainos; kaip gyvastingai atrodė juoko ar nuostabos akimirką pagauti veidai, apgaubti mirguliuojančių šešėlių.

 

Pati knygos autorė brangina unikalią kalbėjimo manierą ir nesistengia būti visažine naratore. Tad citatos, prisiminimai, pokalbiai smarkiai persveria jos pasakojimą ir netrukdomai jungiasi į daugiabriaunį asmenybės vaizdą. Vieni pasakotojai paradoksaliai išryškina Verbos asmenybės neryškumą, kitiems įstrigęs jo smalsumas žmonėms ir mokėjimas patraukti moterų dėmesį. Saulius Macaitis stebisi, kad Verba viešumoje niekad nekalbėjo, ko nereikia, o kine buvo laisvas kaip niekas kitas. Vieni jį vadina korifėjumi (šiaip ar taip – LTSR premijos laureatas), kiti pabrėžia jį visiškai nesirūpinus šlove. Grigorijus Kanovičius pasakoja apie Verbos svajas kurti vaidybinį kiną, nes dokumentika laikyta antrarūše kino atmaina. Jonas Gricius pritaria, kad Verba ėmėsi dokumentinio kino, nes „visos „kėdės“ buvo užimtos“. Pagrindinė asmenybės mįslė – kas nulėmė, kad po kurio laiko Verba tartum užgniaužė savo unikalią stilistiką – nėra tiesmukai įmenama. Užsimenama ir apie savotišką paklusimą kitokios sanklodos žmonai kinematografi ninkei, ir apie nuovargį ar išsieikvojimą. Daugybė istorijų ir istorijėlių veda skirtingais takeliais, tad ilgainiui asmenybės paslaptis tik gilėja.

 

Nors tokia pasakojimo strategija man labai prie širdies, vis dėlto skaitant panašaus pobūdžio tekstus įdomiausia būna, kai istorinio fono konkretybės apibendrinamos ir kai iš jų išrutuliojamos tam tikros idėjos. Biografi nėje knygos dalyje gausu įdomių faktų, tik neretai jie lieka neišplėtoti. Būtų gaila, jei beskaitant jie praslystų nepastebėti. Iš dalies tai lemia savitas rašymo stilius, kai analitinis mąstymas jungiasi su kiek impresionistine maniera. (Šita jungtis matyti net iš dalies pavadinimo, plg.: „Posmai iš nugrimzdusios epochos. Dokumentai“.) Neretai vyrauja tik aprašymas, o autoriniai komentarai pateikiami atsargiai ir su klaustukais. Dalis daugtaškiais padalyta į fragmentus, nors, manau, suskirstymas į aiškius skyrius leistų geriau struktūruoti ir suvokti režisieriaus gyvenimo ir kūrybos epizodus. Turiu nuojautą, kad visas šias teksto ypatybes iš dalies lėmė ir autorės etinė nuostata. Vienoje knygos vietoje taip rašoma: „Kiekvienas garantuotas atsakymas būtų vienpusis ir neteisingas. Ir neįmanomas.“ Ir vis dėlto norėtųsi tam tikro avantiūrizmo – ne, ne vertinti, o pasitelkus įžvalgą interpretuoti. Kita vertus, pasinaudojant nuveiktu darbu, surinkta gausia medžiaga galės būti parašyta dar ne viena studija.

 

Verbos kino interpretacija nėra šios knygos uždavinys; teisingiau, fi lmai yra refl ektuojami, bet ne tiesiogiai, o pasitelkus jų kūrimo foną. Beje, iš knygoje pateiktų įvairių citatų susidaro įspūdis, kad rašiusiesiems apie Verbos fi lmus gan sunkiai sekdavosi prasimušti pro tokių pasakymų kaip „tikroviškas ir gilus žmogaus paveikslas“ luobą. Verbos kinas vis išsprūsta, ir atrodo, kad be galo sunku nusakyti tai, ką Leonidas Gurevičius rašydamas apie fi lmą „Paskutinė vienkiemio vasara“ pavadino „kilniu liūdesiu“. Gal ir ne veltui prisiminimų dalyje Saulius Macaitis autoironiškai sako, kad jo ir kitų jaunystėje rašyti tekstai apie Verbą tebuvo „aprašomieji rašinėliai“. Šiaip ar taip, prie knygos yra pridėtas diskelis su geriausiais režisieriaus filmais, tad pabūti interpretatoriais turės progą ir patys skaitytojai.

 

Vis dėlto apie kai kuriuos Verbos kino poetikos „įrankius“ sužinome. Pavyzdžiui, apie režisieriaus susižavėjimą sinchronine kamera, kuria filmuojant įrašomas ir garsas. Tuo metu ji daugiausiai naudota tik vaidybiniame kine. Būtent taip Verba išsaugojo personažų balsus, nors įprastai dokumentiniai filmai būdavo įgarsinami standartiniu diktoriaus balsu.

 

Režisierius garsėjo ir tuo, kad amžinai pereikvodavo juostą ir vėluodavo atiduoti filmus, mat „mėgo ilgai montuoti ir permontuoti“. Taigi jam buvo reikalingas vaizdų srautas, iš kurio paskui išgriebdavo trumpam sužvilgančius dalykus – netikėtą balso intonaciją, muzikos užsiklausiusį veidą. Vėliau šis pomėgis atsigręžia tamsesne puse – Atgimimo laikais režisierius videokamera ima filmuoti viską be atrankos, kaupti begalinius chaotiškus archyvus, kurių niekam nereikia.

 

Dar knygoje yra, sakyčiau, užslėpta kino poetikos refleksija. Verbos filmų jauseną tarytum pakartoja išsaugotas pasakotojų būrio kalbos gyvumas, kadrų montažą vietomis primenanti sintaksė, pro prieštaringą ir skausmingą gyvenimo liniją prasimušanti šviesa.

 

Knyga apie Verbą išėjo visomis prasmėmis svari ir brangi. Regis, ji įtvirtina režisieriaus vietą ir svorį kultūroje net ir savo formatu. Dabar, kai neretai atrodo, kad čia kino nėra, knyga primena, kad kinas buvo.


Publikuota: 2010/3 (311)
 

Komentarai (0)

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg