Vienos iš pirmųjų į lietuvių kalbą išverstų kino teorijos knygų – Michailo Jampolskio „Kalba – kūnas – įvykis: kinas ir prasmės paieškos“ – apžvalgą galima pradėti kino literatūros leidybos aktualijų aptarimu. Bendradarbiaujant su „Minties“ leidykla Natalijos Arlauskaitės inicijuotos serijos „Kino raštai“ atsiradimas džiugina, tačiau žinant mūsų leidybos specifiką – diskusijos apie lietuviškos kinui skirtos literatūros trūkumą įprastai baigiasi nuobodžiais leidyklų pasiteisinimais, esą knygos skirtos siauram skaitytojų būriui, – manau, kad pirmoji serijoje pasirodžiusi filosofo ir kino teoretiko, Niujorko universiteto profesoriaus Michailo Jampolskio knyga nusipelnė būti apžvelgta ne tik vietos kontekste. Tad pradedu iš naujo.

Perskaičius knygą, naujai kilo amžini klausimai apie kino teoriją. Tradicinė kino istorija objektą apsibrėžia gana lengvai, o kino teorija susiduria su sudėtingesniu uždaviniu. Kas sudaro jos ašį? Kino pasakojimo analizė? Montažo ar aktoriaus vaidybos studijos? Estetiniai ar technologiniai sprendimai? Kino percepcija? Viename interviu Jampolskis yra sakęs, kad universali kino teorija tiesiog neegzistuoja, o akademiniai bandymai sukurti vieną kino teoriją tėra bandymas atskirti kiną nuo spontaniško žiūrovo patyrimo. Antra vertus, nuolatinis siekis rasti prasmę skatina vis naujų kino teorijų atsiradimą. Kodėl teoretikai ieško kino prasmės (o kai kurie ir prasmės kine)? Ar egzistuoja vienas arba keli išskirtinę kino prasmę atsekti leidžiantys būdai? Pagaliau ar ypač daugiaprasmiškame nūdienos pasaulyje vis dar verta bandyti įžvelgti kino prasmę? Atsakymus į šiuos klausimus Jampolskis pateikia ne remdamasis grynosiomis filosofinėmis teorijomis, bet analizuodamas konkrečius filmus ir minčių pagrindimo ieškodamas kino materijoje. Priešistorinio bei ankstyvojo kino kūrėjai, rusų kino avangardistai, Aleksandras Sokurovas, Aleksejus Germanas, Andrejus Tarkovskis, Jeanas-Lucas Godard’as – tik keli autoriai, kurių filmų aptarimas leidžia kurti kino teoriją ir kūrybiškai bei savitai interpretuoti oficialiąją kino istoriją.

Trijose Jampolskio minties ir akademinių interesų etapus žyminčiose knygos dalyse pateikiami dvidešimt trys tekstai, parašyti 1982–2002 metais. Kiekvieną tekstą verta atskirai aptarti ir išanalizuoti. Visas išdėstytas Jampolskio mintis apibendrinti ar vienareikšmiškai įvertinti neįmanoma dar ir todėl, kad knyga neperteikia vientisos ar universalios „Jampolskio kino teorijos“, greičiau atvirkščiai: ji žymi prieš trisdešimt metų prasidėjusius, bet nepasibaigusius filosofo apmąstymus apie kiną. Knygą galima skaityti ne tik kaip išsamų teorinių straipsnių rinkinį, bet ir kaip vieno garsiausių pastarųjų metų rusų mąstytojų biografinių motyvų ir apmąstymų prisotintos kelionės akademiniu labirintu aprašymą. Mano manymu, Jampolskio knygos aptarimas neatsiejamas nuo kintančių kontekstų ir juose kintančios knygos autoriaus pozicijos. Prieš kiekvieną straipsnį pateiktose pastabose (jos tokios pat įdomios kaip ir originalūs tekstai) filosofas įveda skaitytoją į straipsnio kontekstą bei reflektuoja savo ankstesnes mintis iš dabarties perspektyvos.

Jampolskio knygos turinį apibūdina pavadinimas, kuriame apibrėžiama jos struktūra. Pratarmėje autorius teigia, kad knyga iliustruoja sumanymą: „Nuo kalbos prie kūno, atsitiktinumo link.“ Jampolskis aptaria kiną kaip kalbą (lingvistinis semiotinis požiūris), kiną kaip kūną (fenomenologinis, fiziogeninis požiūris) ir kiną kaip įvykį (temporalinis požiūris). Šios trys mąstymo apie kiną perspektyvos ir autoriaus judėjimas nuo vienos prie kitos sudaro knygos ašį. Žvelgdamas į kino elementus iš semiotikos mokslų perspektyvos, pirmosios knygos dalies „Kalba ir erdvė“ tekstuose Jampolskis aptaria kiną kaip kalbinę sistemą. Tokios teorinės prieigos susiformavimą nulėmė autoriaus akademinės karjeros pradžioje vyravęs susidomėjimas semiotika ir lingvistikos studijomis bei aktyvūs ryšiai su Tartu ir Maskvos semiotikos mokyklos atstovais. Supratimas, kad kinas pirmiausia susideda iš regimų daiktų ir kūnų ir tik paskui yra iš ženklų sudarytas kultūrinių kodų bei reprezentacijų analizei pasiduodantis tekstas, atėjo vėliau. Susidomėjimas fenomenologija lėmė antro skyriaus „Veidas ir kūnas“ tekstų atsiradimą: straipsniuose autorius į kiną žvelgia ne iš semiotinės ar lingvistinės, bet iš fenomenologinės perspektyvos. Aktorius, daiktų ir paviršių montažą, Vladislovo Starevičiaus animuotų vabzdžių mimiką, kūniškumą bei kitus aspektus aptarinėjančiuose straipsniuose Jampolskis akcentuoja kino perteikiamus daiktus ir kūnus bei jų suvokimą. Trečiame knygos skyriuje „Kairas“ pateikiami straipsniai, rodantys Jampolskio susidomėjimą kino laiku, istorinio ir trukminio kino laiko skirtumais bei laiko nesutapimo kine fenomenu.

Knygos vertėja Natalija Arlauskaitė patarimuose būsimajam skaitytojui taikliai sako, jog knyga gali įtikti ir struktūralistinės tradicijos sekėjams, ir kino laiko problemomis besidomintiems filosofams, ir postruktūralizmo bei kultūros studijų lauke dirbantiems kino tyrinėtojams. Reikėtų nepamiršti, kad leidinio įžangoje bei pastabose Jampolskis ne kartą pabrėžia, kad apmąstymų apie kiną kelias jį atvedė prie kino laiko klausimo, kuris dabar jam yra svarbiausia kino suvokimo prieiga. Iliustruodamas savo minties posūkį, knygos autorius teigia, kad aiškus suvokimas, jog „neturėdama filosofinių pamatų semiotika užtroško savo pačios scientizmu“, lėmė jo minties raidą ir posūkį nuo lingvistinio kino prasmės prie fenomenologinio ir laikiško modelių. Nors klausimas, ar kinas gali būti struktūrinė priemonė priešintis „amorfinei, klampiai kultūrinei aplinkai“ (N. Arlauskaitė), taip pat kaip ir priešingas klausimas, ar kūnai ir daiktai kine gali turėti autonominį, kalbiniais principais nepaaiškinamą egzistavimą, jau ne kartą keltas Gilles’io Deleuze’o filosofijos kontekste, Jampolskis teigia, kad kino laikų nesutapimai ir iš skirtingų laikų susidūrimo gimstanti prasmė jam yra įdomiausias ir šiuo metu unikaliausias kino bruožas. Paradoksalu, bet būtent toks požiūris akivaizdžiai nukrypsta nuo dabar Vakarų akademiniame pasaulyje vyraujančių kino teorijos krypčių, kurias formuoja socialiniuose moksluose taikomi kultūros studijų, postruktūralizmo bei psichoanalizės metodai. Savo periferiškumą pripažįsta ir knygos autorius, teigdamas, kad jo darbų klaidos priklausys tik jam.

Užvertęs knygą, siūlyčiau prisiminti 1999 m. „Iskusstvo kino“ žurnalo redaktorei Irinai Šilovai rašytame ir žurnale paskelbtame laiške Jampolskio minimas problemas, su kuriomis jis susiduria dėstydamas. Pasak Jampolskio, didžiausia mįslė jam vis dar yra kino prasmės klausimas, nes visi atsakymai į klausimą, kodėl kinas egzistuoja, nėra galutiniai. Teoretikas negali suformuluoti kino prasmės, todėl mokymas apie kiną yra disciplina, kurioje kalbama apie antrinius dalykus ir tylima apie pagrindinius. Jampolskis skundžiasi negalįs paaiškinti, kodėl vieną ar kitą filmo sceną ar kadrą jis laiko nuostabiu. Pasak jo, tai neapibūdinama. Kino teoretikas gali kalbėti apie apšvietimą, kameros rakursus, montažą, pasakojimo konstravimą ar kultūrinius kodus, tačiau tai klausimo apie kiną neišsemia. Kaip galima kalbėti apie gestą ar mizansceną, kurie neatitinka kalbinių struktūrų? Pasak Jampolskio, mokymas apie kiną tampa kalbėjimu apie aspektus, kurie nepriklauso kalbinei sferai, todėl skirdamas užduotis savo studentams filosofas skatina juos atsisakyti akademizmo ir rašyti apie kiną analizuojant asmeninius patyrimus. Jampolskiui svarbiausia ne perteikti jau suformuotą instrumentą ar kino suvokimo schemą, bet išmokyti susikurti savo požiūrį į kiną, paremtą asmeniška patirtimi. Todėl viena Jampolskio studentams siūlomų užduočių yra filmo scenos aprašymas nenaudojant akademinio kino žodyno. Taip jis skatina suvokti ne tik estetinius, bet ir techninius bei erdvinius filmuojant vykstančius procesus, išgyventi filmą ir susikurti savąją jo prasmę.