Ką labiau mylėjo prisiminimų autorius, ką nelabai – susigaudysite iš teksto. Su tais televizininkais irgi visko būta. Knygos gale, kur viskas subyra į mažyčius skyrelius, yra pasakojimas, kaip operatorius Audrius Kemežys, paminėjęs Griciaus vardą, išsigelbėjo nuo bado Vokietijoje. Dabar jis bene kūrybingiausias kino operatorius Lietuvoje. Visaip būna su obuoliais, net ir tais, kurie nuo obels toli nurieda. Dėl ko labiausiai autoriui skauda širdį? Dėl Kino studijos likimo. Juk čia buvo vienos kartos viso gyvenimo planas. Pradėjo nuo bažnyčių. Įsikūrė mažytėje sinagogoje Neries krantinėje, kur dabar universalinė parduotuvė. Paskui kraustėsi į Šv. Ignoto bažnyčią. Vėliau joje buvo įkurdintas ir žurnaliukas „Ekrano naujienos“, kurį retas beprisimena, o būdavo malonu ką nors jame atspausdinti, nors mažytę žinutę apie „Tarybų Lietuvos“ kino kroniką. Didžiosios statybos Antakalnio gale sutapo su didžiųjų mūsų režisierių ir iškiliųjų filmų pasirodymu. Šiandien didingai kabo tik užrašas „LKS“, bet ar ilgam?

Jonas Gricius knygoje nesileidžia į ilgas ir painias kino studijos vidinio gyvenimo peripetijas, nors abejingas nebuvo ir turėjo svarų balsą dėl mūsų kino ateities. Bet apie kino studijos griūtį nepriklausomoje Lietuvoje jis sako tai, ką žino daugelis: „Lietuvos kino studija buvo įrašyta į neprivatizuojamų objektų sąrašą. Bet netrukus įvyko tai, kas įvyko su daugeliu neprivatizuojamų objektų – jei negalima, bet labai norisi, vadinasi, galima.“ Gaila, bet visų nelaimių ir į jaučio odą nesurašysi. Jonui Griciui jau buvo pavykę suprojektuoti ir gauti iš Maskvos pinigų naujiems kinematografininkų sąjungos rūmams už Žaliojo tilto. Prasidėjo Atgimimas, ir visi planai sugriuvo. Buvo dar ir pastatas Birutės gatvėje, kuris apdainuotas eilėmis: „Lapatai lapatai į kalniuką, lapatai lapatai atgalios...“ Pagaliau ir čia dar ne visos patalpos, kuriose teko glaustis kinui.

Svarbiausia, kokie žmonės buvo, o jeigu tebėra, tai beveik visi aštuoniasdešimtmečiai. „Aštuoniasdešimtmetį atšventusi mano sesuo Aldona susiruošė pėsčiomis pereiti senamiestį. „Nei namų, nei žmonių nebeatpažinau. Visai nauji tipažai“, – pasakė man. Jonas Gricius labai silpnai bemato, tačiau prisiminimai užfiksuoti visu objektyvo ryškumu. Viską paskanina juoko pipirais. Ir apie kauniškį restoraną „Božegraiką“, ir apie studijas Maskvoje, ir apie velionius kino dailininkus rašo su graudžiu komizmu. Gal iš tėvo paveldėta, o gal – iš Ilfo ir Petrovo, kuriuos ir dabar mėgstame pacituoti. Būta ir pavojingų aniems laikams pajuokavimų, kad ir per bendrabučio radiją. „Kolia Rybnikovas (...) Levitano balsu ir intonacijomis iškilmingai pranešė, kad Komunistų partijos vadovybė ir Sąjungos Ministrų Taryba nuo rytojaus nukainoja visas prekes. Teksto autoriai nesismulkino – rėžė kainas per pusę, o šnapsą nukainojo beveik iki kapeikų.“ Nesunku įsivaizduoti gyventojų ir valdžios reakciją.

Paties autoriaus ir jo šeimos biografija, nors išsimėčiusi po įvairius knygos puslapius, gale susimezga į vieną mazgą. Knygos sudarytoja ir redaktorė Živilė Pilipavičienė, pati kine praleidusi gražiausius gyvenimo metus, gerai jaučia kino specifiką ir autoriaus kalbėsenos ypatumus, todėl palieka ir „barbariškų“ žodelių. Netikėčiausia – pasakojimas, kaip Maskvoje sutiko Joną Meką, o Vilniuje mokėsi suprasti jo kiną, sukurtą nesilaikant jokių taisyklių. Kartą ir parodė J. Mekui kitoj gatvės pusėj stovintį savo tėvą. O tas: „Maniau, Pivoša seniai miręs...“ Kažin ar kitaip bus visiems mums, seniams?