Iš pradžių net herojaus prisiminimų detalės atrodo tarsi dirbtinai smaigstomos į tą niūrių personažų ir niūrių peizažų istoriją. Režisierius užveda ant klaidinančio pėdsako: Martis kariavo, vadavo Dachau koncentracijos stovyklą, matė spygliuotas vielas ir lavonus, todėl spygliuotos beprotnamio vielos jam ir kelia tokias dar netolimas asociacijas. Tada užsimenama ir apie Stalino lagerius, ir apie galimus amerikiečių eksperimentus su ligoniais saloje. Gerai prisimenu tuos šaltojo karo metus, kai sovietų kinas bandė kurti filmus apie grėsmingąjį amerikietišką imperializmą, eksperimentinėse laboratorijose priglaustus bėglius iš fašistinės Vokietijos ir daug visokio kitokio priešiško kliedesio. Pagalvojau, gal režisierius pasidarė politiškas ir atakuoja visas antihumaniškas sistemas vienu ypu? Koks nors dar vienas „Daktaro Absto eksperimentas“? Šiame vaidino ir lietuviai. Scorsese pasirinko daktaro vaidmeniui garsųjį švedą Maxą von Sydową ir ilgai slepia jo veidą ekrane. Dar viena aliuzija, esą ir jis vos ne iš Dachau stovyklos, gavęs Amerikoje užsakymą paeksperimentuoti su žmonėmis.
Juk 1954-aisiais antikomunistinė isterija dar nebuvo nurimusi, nors Holivudas jau „išvalytas“, o Charlesas Chaplinas išvykęs gyventi į Šveicariją. Jeigu sutiksime, kad filme svarbiausia psichiatrai ir psichiatrija, tai kaip tik po metų į panašų kalėjimą-ligoninę buvo įgrūstas garsusis psichoanalitikas Wilhelmas Reichas, mat eksperimentavo su orgazmu ir konstatavo, kad be masturbacijos moteris negali patirti pilnaverčio orgazmo. Tokia teorija anuomet atrodė pavojinga, kaip ir paslaptingos skraidančios lėkštės. Kad toks palyginimas teisingas, įsitikinau antroje filmo pusėje, kai vienas personažų prabilo, jog Hirosima ir Nagasakis ne tokie baisūs, kaip kad vandenilinė bomba žmogaus viduje. Taip, čia jau tikras Scorsese, sukūręs ne tik „Baimės iškyšulį“, bet ir „Įsiutusį bulių“, „Taksistą“ ar „Niujorko gaujas“. Tik šį kartą ilgai buvo mėtomos pėdos, tarpais piktnaudžiaujama dialogu, kol išaiškėjo, kad didžiausia mistifikacija – herojaus pavardė, nes ji sudėta lyg ir iš keturių įsikūnijimų su vyriškais ir moteriškais vardais. Visos tos mistifikacijos nuplėšiamos ir veiksmas įgyja tikrą pagreitį – kas gi yra kas? Labiausiai nustebina meistriškas DiCaprio persikūnijimas. Tai ir režisieriaus meistrystės viršūnė, prisiminus, kaip jis anksčiau dirbo su Robertu De Niro ar Harvey Keiteliu. Finale aktorius iš tikrųjų sukrečia, kai laiko rankose trijų žmonos paskandintų vaikelių kūnus. Jie pabrėžtinai gyvi ir gražūs, rodos, tik įpūsk kvapą ir atgis. Įtari, kad čia sapno tęsinys, jeigu ne keršto šūvis į žmoną ir galutinis klausimas: kas geriau – būti pabaisa ar tapti romiu žmogumi, kaip kad siūlo naujoji psichiatrija. Kažkas panašaus į mūsų Bažnyčios galvų sukurtą dilemą: jeigu gėjus nori gauti išrišimą, turi prisiekti tapsiąs normaliu ir gausinsiąs šeimyną. Būti kuo esi – visada grėsmė, kad vienaip ar kitaip būsi represuotas. Bet čia ne politika, o mūsų žmogiškoji esmė. Scorsese turbūt pasakytų – vyriškumo išbandymas visokiausiais gundymais.
Ar prisimename, už ką buvo puolamas ir kito maskulinisto – Stanley Kubricko filmas „Prisukamas apelsinas“? Ir kaip agresyvų filmo personažą bandė paversti mediciniškai apdorotu geručiu? O kaip gali baigtis šių dienų eksperimentai, siekiant vaikus apsaugoti nuo smurto ir erotikos?
Kinas neišranda nieko naujo, jeigu neprisimena, kas jau buvo padaryta. Ypač tas tinka Scorsese, kuris yra sukūręs ir filmų seriją apie Amerikos kino istoriją. Priekaištai, kad jis kartoja save ar kitus, jam lyg nuo žąsino vanduo. Todėl „Kuždesių salos“ finale susijungia ir laiko skeveldros: salos tvirtovė statyta dar Amerikos pilietinio karo metais, Gustavo Mahlerio muzika žymi grįžimą į kitą amžių, kuris išvengė Dachau tipo lagerių, atominių bombų ir nesenkančio mokslininkų bei politikų entuziazmo, kad tuoj bus sukurtas naujas žmogus ir pati geriausia pasaulyje visuomenė. Arba bent jau robotas ateities darbams ir karams. Kino žinovams naujieji Scorsese šiurpuliukai gal ir nedaro didesnio įspūdžio, todėl jų čia ir neaprašinėju. Tačiau herojaus priekaištai sau, kad laiku nepadarei ar nepastebėjai, kai šalia tavęs vyksta didieji gyvenimo sprogimai, užgauna širdį. O kad Scorsese visą gyvenimą laviravo tarp niujorkietiško kino eksperimentų ir Holivudo konservatyvumo – anokia čia paslaptis. Kai kada pralošė, kai kada išlošė. Kaip šįkart atsitiko su „Kuždesių sala“, parodys ateitis.
Komentarai (0)