Režisierius Gytis Lukšas | Scenarijaus autorius Gytis Lukšas (pagal Romualdo Granausko romaną) | Operatorius Viktoras Radzevičius. Vaidina Giedrius Kiela, Oksana Borbat, Jevgenija Varenica, Diana Anevičiūtė, Jūratė Onaitytė, Valentinas Masalskis, Vladimiras Jefremovas, Eglė Mikulionytė, Darius Meškauskas. 2009, Lietuva, „Studija 2“, 140 min. Prodiuseriai Arūnas Stoškus, Kęstutis Petrulis. Platintojas Lietuvoje Forum Cinemas.

Gyčio Lukšo filmas „Duburys“ ir prasideda nuo kunkuliuojančio upės duburio. Tamsi gelmė ir šaižus garsas nuteikia šiurpuliams. Tačiau gelmės paslaptis greit paaiškėja: upė atplukdė medį, ant kurio šakos ir pasimovė Vidas, pirmąkart ryžęsis šuoliui nuo geležinkelio tilto. Filmo pabaigoj lyg norėtų nerti į verdenę ir Vido draugas Juozas Gaučys, tačiau režisierius ir vėl sujaukia mūsų lūkesčius, ekrane užrašydamas: „Taip galėjo baigtis Gaučio gyvenimas ir filmas.“ Skirtumas yra – tarp gyvenimo ir filmo. Gal čia pastaba tiems, kurie vis rašo, kaip nuoširdžiai ir jaudinančiai filmas atspindi sovietmečio gyvenimą. Apgauna tiksliai atkuriamos laiko detalės? Kai kurios iš tikrųjų stebina tikslumu. Juzikas iš kariuomenės į kaimą grįžta nešinas lagaminuku su metaliniais kampais. Tokį radau ir mirusio brolio sandėliuke, kai po Stalino mirties grįžo iš armijos. Vykdamas į plėšinius užsidirbti švarko ir laikrodžio, visai kaip Juzikas prie kelnaičių prisisiuvo kišenėlę pinigams. Ir aš tą patį padariau, važiuodamas į Vilnių studijuoti. Nepaklausiau brolio, pirmąją stipendiją perkėliau į kišenę. Jau pirmą naktį bendrabutyje ji paslaptingai išgaravo. Galima sakyti, kad toks buvo laikas, kai visi vogė ir visi gėrė. Tačiau laikas nepripažįsta ribų. Šią vasarą du vyriškiai netoli mano namų pievelėje išsirengė iki „triusikų“, o ant šakos pakabino lapą: „Pigiai parduodam – tik už pusę litro.“ O jau apie gėrimą geriau ir nekalbėkim, pasikeitė tik geriančiųjų skoniai ir piniginės storis. Tad į „Duburį“ esu priverstas žiūrėti ne tik kaip į nutolstantį metą, bet ir kaip į gyvenimą šalia mūsų. Žinoma, jeigu jį matome, o dar svarbiau – norime matyti. Vadinasi, ne čia yra „Duburio“ paslaptis. Pamėginkime jos ieškoti pačiame filme.

Iš pirmo žvilgsnio tai pats paprasčiausias G. Lukšo filmas. Paprastesnis net už ankstesnį „Vasara baigiasi rudenį“ pagal Romualdo Granausko scenarijų, kuris irgi buvo premijuotas už aktorių vaidybą, bet tėvo ir sūnaus varžybos dėl gražios našlelės nelabai įgilintos vaizdais. Melioracijos grioviai žymėjo naują lietuviškų sodybų nykimo metą, bet tik žymėjo. Sigitas Geda pamatė šį filmą per televiziją ir labai sielojosi dėl viso lietuvių kino, kad jis dirbtinokas, be tikros kančios ir skausmingų moralinių kataklizmų. Filmas pagal Juozą Aputį „Mano vaikystės ruduo“ buvo kuriamas televizijai, bet išėjo skaidrus kaip ašara, o tragikomiškas matininkas (puikus Algimanto Masiulio vaidmuo) labai pagyvino lyrines filmo scenas. „Duburyje“, sukurtame pagal to paties pavadinimo R. Granausko romaną, akivaizdus noras gilintis į veikėjo psichologiją, ieškoti asmenybės paslapties, kai plaukia laikas, bet ir žmogus jame. Filmo vizualinė stilistika rūsti, pritemdyta. Ypač tiki Viktoro Radzevičiaus kamera, kai ji skrenda virš miškų, upės ir apačioje besirangančio traukinuko. Lyg iš rusų kino ir fotografijos avangardo paimti kadrai su plieniniais tilto turėklais ir prie jų prigludusiais dviem dailiais jaunuolių kūnais. Vidas ir Juozas svajoja apie jūrą, kol kitam krante nepamato dailios nuogos nebylės, iš lėto brendančios į vandenį. Primena vis dar nerealizuotą Vaižganto „Nebylį“, kuriam scenarijų parašė V. Žalakevičius? Tačiau tai tik užuomina į prasidėjusias veiksmo metamorfozes, kai viskas susidvejina: myli vienas, o merginą spėjo pavilioti kitas. Vidas, kuriam nusišypsojo laimė, nuskęsta. Įterpiamas siužetas apie dvigubą Švažo meilę: lankė dvi paneles kitapus upės, bet vedė vieną, nors vaikelius nuo jo pagimdė abi. Tada viena su vaikeliu žudosi, o pats Švažas išeina iš proto. Epizodas užbaigiamas jaunuolių samprotavimais: kas ten su protu darosi, kad taip viskas iškyla iš gelmės? Čia ir būtų antroji duburio paslaptis, jo dugnas, tik filme iškyla jis labai literatūriškai. Kaip ir Vido sentencija: „Žmogus gali įveikti viską, jei tik sugeba įveikti save.“ Gražu ir teisinga, bet Gaučio atžvilgiu tolesnė įvykių seka jau yra lyg ištęsta iliustracija. Vis tas prakeiktas lietuvio nuolankumas, kurį mūsų kinas mėgino parodyti ekranizuodamas Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“. Taigi laikas paslankus į abi puses – į sovietų okupacijos laikus, kurie tiesiai neminimi, bet kuriuos režisierius yra vaizdavęs kituose filmuose, ir į mūsų dienas, kurios tebėra tvirtais saitais pririštos prie vakarykščių.

Laiką filme žymi moterys, nes su tėvu herojus atsisveikina jau pirmuose filmo kadruose. Moterys ir pelnė „Sidabrines gerves“, nors „gervę“ už antraplanį vaidmenį gavo ir Vladimiras Jefremovas. Tarp filmo vyrų jo vaidmuo svarbiausias, nes pagrįstas gyvenimo išmintimi, o ne perskaitytomis knygomis „Kapitono Granto vaikai“, „Penkiolikos metų kapitonas“ ar „Jūrų vilkas“. Jo Kolia mažai kalba, bet daug veikia, įveda herojų į „bendruko“ gyvenimą. Jei ne mergos ir degtinė, galėtum išeiti iš proto. Bendrabučio moterys žymi gyvenimo ir susigyvenimų bendrumą. Klava tiksliai atitinka dainą „Moj adres – Sovetskij Sojuz“: vienas sūnus vardu Jermakas, kitas – Čingizas. Kaip pavadintų vaikelį nuo Juziko, neaiškina, nes neilgai trukus išgrūda jį pas Mašą. Kitaip ir filmo veiksmas nusidriektų iki begalybės. Maša savo ruožtu įperša Juziką Verutei, kad pagydytų nuo impotencijos. Dabar turbūt pakaktų ir „Viagros“. Todėl ir Juziko kančios neatrodo labai įtikinamai. Jo neviltis įvaroma iki riksmo, beveik kaip sename Michelangelo Antonioni filme „Riksmas“, kuris sovietiniais laikais ir vadinosi „Neviltis“. Tačiau ten iš tikrųjų jutome egzistencinę neviltį, o „Duburyje“ dugnas ir yra dugnas. Niekur toliau nenuvažiuojame nuo herojaus vaikystės tilto, kur finale vėl pasirodo mama su dviem berniukais.

Sugrįžimas pas mamą, o ne bendrabučio linksmybės ir šešėliai bene ir bus tikrasis filmo centras. Motina visą laiką pamažu atsisveikina su sūnumi. Pirmą kartą, kai jis grįžo iš kariuomenės ir skubėjo „šoferiauti“ į Klaipėdą. Prašė nors kiek pabūti, padėti nukasti bulves. Neliko. Antrąsyk atsikrapštė su Maša, gėdydamasis, kad su ja gyvena, o Maša jaudinosi, kad ji gal per prasta tokiam vyrui. Jos „prastumą“ patvirtinantis epizodas su išprievartavimu paauglystėje davė mažai ką naujo ir svarbaus. Tokių istorijų šiandien per akis prisižiūrime per televiziją. Dar vienas kartas – motina jau skundžiasi sveikata ir paskirsto viso gyvenimo santaupas. Daugiau Gaučys jos gyvos neberas, tik kaimynė (aktorė Jūratė Onaitytė, apdovanota „gerve“ už antraplanį vaidmenį) papasakos, kaip sukniubo po naščiais. Juzikas iš įniršio juos sudaužo į šipulius. Štai ir paaiškėja, kas filme yra pagrindinė moteris ir koks skaudus turėjo būti jai sūnaus paklydėlio likimas. Visos bendrabutietės norėjo tik vieno – gero ir saugaus vyro greta. Todėl ir filmo intonacija čia viena – kuo greičiau įlįsti į savo kampą. Kitų žmonių likimai praeina it šešėliai. Filmas taip sukameriškėja, kad matai tik patalą ant grindų, gūdžią naktį ir kažkodėl girdi Klaipėdoj amsinčius šunis. O gal čia garsinė metafora. Filmo viduryje ir garsas suspaustas iki minimumo. Gal šitaip buvo ir taupoma? Kai ką atbaido filmo klasiškumas: nespalvota, lakoniški titrai, klasikinė muzika kaip vaikystės ženklas, gerai parinkti aktoriai. Klasikinė ekranizacija, kokių jau keliolika režisieriaus biografijoje. Tačiau „Duburys“ gimė iš baisingo alkio, po ilgos kūrybinės pauzės, maža to – triskart nepavykus pradėti filmo Sibiro tema. Todėl sunku teisti už ilgą paslapties ieškojimą, siužeto pavingiavimus ar labai rimtą viso filmo toną.