Klaidingą, oi klaidingą įspūdį apie Lietuvą Europos Sąjungoje ir Europos Sąjungą Lietuvoje sukūrė ketvirtoji valdžia, Janinos Lapinskaitės filme, tiksliau – vienoje provincijos radijo stotyje, juokingai vadinama „popieriniu balsu“.

Pasirodo, yra visai sėkmingų, išradingų, o svarbiausia sąmojingų projektų, tiesiogiai nesusijusių su žemės ūkiu, bet užtat ir gamtą tausojančių, ir benziną, ir žmonių nervus taupančių.

Apie vieną tokių trumpai pasakojama naujame J. Lapinskaitės filme „Traukinys stovi penkias minutes“. Beveik neabejoju, kad šį filmą pamatė tikrai mažiau žiūrovų, nei kuklus „Kino“ žurnalo tiražas, trumpai pasakoju.

Vienoje ežero saloje pradėjo nykti paukščiai, nes sala apaugo visokiausiais krūmais ir nebėra kur perėti sparnuočiams. Tad sugalvota, kad į salą reikia perkelti avis, šios nuės krūmus ir tada sugrįš paukščiai. Nepatikėsit, projektas pavyko.

Avių ir paukščių draugystė triumfuoja. Kaip toj patarlėj – ir avys sveikos, ir vilkas sotus. O juk galėjo avims nepatikti krūmų skonis, paukščiai galėjo išvažiuoti, atsiprašau, išskirsti iš Lietuvos. Ar maža pasaulyje geresnių vietų?

Tai, kas laimingai baigiasi, žinoma, nėra problema. Vadinasi, nėra apie ką ir kalbėti. Tai ne „meinstrymas“ – ne tik keikiamoje žiniasklaidoje, bet ir gerbiamame kine.

O J. Lapinskaitė sukūrė filmą, kuriame nėra problemų, tik laimingi žmonės. Nuo ankstesnių autorės kūrinių filmas skiriasi tuo, kad J. Lapinskaitė metė erzinantį jos filmuose užsiėmimą – liovėsi (gal tik laikinai) lįsti savo herojams į sielą. Kadre filmo personažams niekas – nei pati režisierė, nei koks nors samdytas psichologas („Šokanti ant stogų“) – nebeuždavinėja klausimų apie tai, kaip jie jaučiasi šiame nejaukiame pasaulyje. Ir pati atsako, kad nepriklausomai nuo nykaus rudens peizažo žmogus jos sugalvotame miestelyje (lygu pasaulyje) yra tiesiog laimingas. Jeigu turi fantazijos.

Visi personažais paversti asmenys išmonės filme turi – ir didžiulius akmenis „išlaisvinantis“ žmogus, ir ekstremalų su parasparniu pora. Net žurnalistė apie avių ir paukščių projekto sėkmę praneša įbridusi į ežero vandenį. Net verslininkas – jau vien todėl, kad šiame žinių tarnybų užmirštame miestelyje jis yra verslininkas.

Turbūt tik didmiesčių ir protokolinio snobizmo nesugadintas radijas gali laidelę, kurios metu aptariama spauda, pavadinti ne kokia nors „spaudos apžvalga“, o kur kas tiksliau – „popieriniu balsu“.

Sakytum netgi, kad šis pavadinimas slepia semiotines prasmes, o gal liudija ir apie ketvirtosios valdžios pogrindžio atstovus, sugalvojusius tokią prasmingą Ezopo kalbos diversiją šalies periferijos eteriuose.

Popierinis balsas sufleruoja, kad J. Lapinskaitė sukūrė naują dokumentinį filmą „Traukinys stovi penkias minutes“, kuris primena nei apsirengusią, nei nuogą merginą. Jis nei vaidybinis, nei dokumentinis. Nei labai linksmas, nei labai liūdnas.

Tęsiant apibūdinimų opozicijas, atsiprašau, nei labai geras, nei labai blogas. Ne todėl, kad joks. Visai ne joks – lyriškas, ramus, dažnai aikštingai manieringas, retsykiais pritrenkiančiai sąmojingas. Ko vertas vien parasparnio nardymas tarp miestelio namų arba sunkiai įvardijamas užsiėmimas plaukioti šaltame upės vandenyje su kažkokiu keistu kostiumu ir dar jausti malonumą. Netgi pavadintum tai naujomis spalvomis, apibūdinančiomis mazochistinį tautos būdą.

Įdomu, kad režisierė nepaiso jokių „kino gravitacijos“ dėsnių. Jau pirmais kadrais, kai į vandenį stumiama valtis, vėl kišamas formalistinis mūsiškės dokumentikos metodas – lėtai tempti kadrą ne informatyvumo, o poetiškumo link. Teisybės dėlei reikia pasakyti – ten lengvai tempiama ne tik valtis, bet ir kadras.

Nepaisant be saiko naudojamų firminių (ar jau standartinių?) mūsiškės dokumentikos priemonių, valandą trunkantis filmas neprailgsta – o tai jau komplimentas po kelias minutes temptai valčiai, geležinkelio bėgiams, lietuviškam peizažui. Filmo ritmas, objektai ir subjektai sukuria erdvę, kurioje – net pavydu – žmonės turi laiko.

Bet kaip dokumentinį filmą jį sunku vertinti, nes filmo erdvė kartu labai uždara. Tarp mūsų ir personažų lyg stiklo siena stovi koncepcija – Janina Lapinskaitė, primygtinai teigianti paprastų dalykų gėrį ir grožį. Ji šito ne tik neslepia, atvirkščiai – pabrėžia. Akordeonais grojantys žmonės, kurių pilnas visas filmas, yra pagrindinis režisierės leitmotyvas ir kartu neįpareigojanti harmoningo pasaulio metafora. Akordeonai, atrodo, įstoja kaip tik ten, kur gresia atsirasti netikėtam „negrožiui“.

Koncepcija vientisa, bet pažeidžiama. Nes nėra vietos atsitiktinumui, kuris pramuštų iš anksto sugalvotą sumanymą ir paliktų žiūrovą vieną svarstyti apie herojų laimės suvokimą. Apnuogintas realybės grūdų ir pelų seikėjimas pagal autorės norą daro filmą kaprizu, labiau atspindinčiu išankstinį autorės sumanymą, nei vaizduojamo pasaulio pilnatvę.

Griežtą koncepciją dokumentiniame kine, kitaip nei vaidybiniame, nesunku sugriauti. Užtenka paklausti, o koks pasirodytų laikas, jeigu režisierės traukinys stovėtų jos sugalvotame miestelyje ne penkias minutes, o penkias paras?

Paprasčiau sakant, filme nepakankamai dokumentikos ir per daug režisūros, kad jis suskambėtų būtent kaip miestelio tikrovės, o ne tik J. Lapinskaitės, visu garsu įjungusios „popierinių balsų“ pretenzijas nustelbiantį Piazollą, minčių atspindys.