Režisierius Julius Ziz ne kartą yra pabrėžęs Niujorko meninio gyvenimo įtaką ir ypač Jono Meko aplinkos poveikį savo kūrybai. Todėl vaidybinis filmas „Vilkas“, sukurtas Jono Meko apysakų motyvais, vargu ar staigmena.

Staigmena tapo visai kitas dalykas. Bandymas kino filmui primesti hepeningo būseną. Lietuvos kino erdvėje šito daryti niekas nebandė ir nebando, tad originalu bent jau tai.

Bėda ta, kad hepeningui, kaip meno formai, tarsi priešinasi pati kino prigimtis, kadro ir ekrano rėmas. Net kino salė, kaip tradicinė erdvė, grumiasi su hepeningo, kaip siekio būtent ištrūkti iš tradicinių erdvių nelaisvės, kaip menininko saviraiškos formos, ideologija.

Į teorinius išvedžiojimus nesileisiu, bet nenuostabu, kad „Vilkas“ nerodomas kino teatruose, net „Skalvijoje“, kur paprastai pakartojami įdomesni neįprasto formato dokumentiniai ar trumpametražiai filmai. Nes ką rodyti, jeigu net „Vilko“ premjeros, jo pateikimo publikai forma jau rėkte rėkė, kad tai nėra filmas, o pasibuvimas draugų būry. Draugų, išpažįstančių asmeninio gyvenimo „kaifą“ kaip aukščiausią meno formą.

Pritariu „kaifui“, nepritariu, kad jis visais atvejais menas. Kas lieka iš filmo „Vilkas“, jeigu iš jo premjeros aritmetiniu būdu atimsime kompaniją džiazuojančių muzikantų su Daliumi Naujokaičiu priešakyje? Premjeroje, tiesą sakant, nelabai net buvo aišku, kas svarbiau ir smagiau – ar malonumą publikos akivaizdoje išgyvenantys muzikuojantys menininkai, ar „Vilkas“.

Jokiam rimtesniam pokalbiui neįpareigojančių, pirmiausia – režisieriaus, tezių apie žmogaus pjudymą kratinys. Pretenduojantis būti avangardistų sekėju režisierius elgiasi keistai. Į filmą jis sukrauna daugybę avangardinio kino atributų – ir kadrą aukštyn kojom apverčia, ir nuspalvina jį raudona spalva, kad suprastumėme, kad tai yra ne žmogaus, o vilko akies matomi vaizdiniai. Personažai kalbasi ne tik tarpusavyje, bet ir su žiūrovais.

„Mes jo negaudysim, mes jį nušausim“, – kažkaip pabrėžtinai deklaratyviai ir kartu buitiškai pareiškia kamerai „Vilko“ prodiuseris ir filmo biurokratas Arturas Jevdokimovas, kaip spalvingas vilnietiškos bohemos personažas pasirodantis nebe pirmame filme.

Žmogus-vilkas (Augustas Varkalis) bėga, krenta, kenčia. Metaforos, Ezopo kalba ne tik lietuviškam kinui padėjo išgyventi sunkiausius laikus.

Keista, kad laisvam režisieriui iš laisvo pasaulio prireikė būtent metaforų sankaupos. Vilko, kaip persekiojamo už nepadarytą nusikaltimą žmogaus. Abstraktaus biurokrato, kurį, matyt, visomis prasmėmis, aptarnauja sekretorė. Tautos, girtos ir abejingos.

Kritikas Skirmantas Valiulis filme įžvelgė sąsajų su „Niekas nenorėjo mirti“. Sutinku su kolega – miškas, šautuvai, persekiojimai. Formaliai – tas pat, tik atmiešta senstelėjusia postmodernistine ironija, kurią „Vilke“ sunku atskirti nuo meninio neapsisprendimo.

Skirtumas tas, kad filmo „Niekas nenorėjo mirti“ metaforos susietos su konkrečiu laiku, su labai apibrėžtomis ir įvairialypėmis tuometinių ir dabartinių žiūrovų jausenomis. O vargšas vilkas gyvena visur, vadinasi ir niekur. Taip filmo metaforiškumas tampa tiesiog genetinio-kinematografinio atavizmo liudijimu ir ne daugiau.

Dar būtų pusė bėdos tas atavizmas. Jeigu ne prisiminimai apie avangardistus, kurių kūryboje tiesiog privalo būti užprogramuotas konfliktas tarp kūrinio ir publikos. Ta prasme, kad kūrinys turi būti painus, sujaukiantis mintis ir jausmus, jokiai publikai ar komercinio kino apnuodytiems kritikams tiesiog nesuprantamas.

Tačiau Julius Ziz apstulbino – jaukė mintis, kadrus, personažus, o finale it koks komercinio kino asas parašė, kad žmogus gali būti geresnis už vilką. Ir ta galimybe, suprask, nesinaudoja.

Trikdo netgi ne tas pabrėžtinas filmo atsainumas, o pastangos įtikti publikai, viską sukramtyti ir išguldyti juodu ant balto.

Dėl paties avangardo išduotos sampratos apmaudu. Nejauku, kai avangardo formos tampa konformizmo tarnaitėmis.

Tik operatorius Vladas Naudžius – aktorių portretų ir profesionalių kadrų metras – pradžiugino pademonstravęs, kad gali ir moka dirbti pačiomis įvairiausiomis manieromis. Net mėgėjišką stilistiką gali suimituoti, jeigu režisieriui reikia. Režisieriui reikėjo.