Posakiu „Nėra dūmų be ugnies“ šiais laikais naudojasi ne tik liežuvautojai, bet ir žiniasklaidos veikėjai. Jie gerai išmano linkusią abejoti žmogaus prigimtį. Todėl dabar tokie populiarūs ne tik detektyviniai romanai, bet ir įvairūs žurnalistiniai tyrimai, vis dėlto dažniau skelbiantys ne tiesą, o nuosprendžius. Johno Patricko Shanley pjesė, iš kurios atsirado ir filmas „Abejonė“, remiasi panašiu mechanizmu, kurį dar labiau suaktualina žiniasklaidoje nuolat pasirodantys straipsniai apie kunigus pedofilus. Kartą suabejojus, reikia įrodyti, kad abejonė turi pagrindą. Tokiu keliu eina pagrindinė filmo herojė – vienuolyno generalinė vyresnioji ir prie vienuolyno veikiančios vienos Bronkso mokyklos direktorė Aloizija. Ji įtaria, kad kunigas Flynas išnaudoja dvylikametį juodaodį berniuką Donaldą, patarnaujantį kunigui per mišias. Iššūkis mestas. Prasideda dvikova, kurios nugalėtojas bus neaiškus iki pat pabaigos.

Abejonė, ar kunigas Flynas tikrai yra kaltas, ar tai tik Aloizijos noras susidoroti su jai antipatišku kolega, yra tikrasis siužeto variklis. Tačiau jei filmas tik stengtųsi įminti šią mįslę, jis niekuo nesiskirtų nuo kokios nors bulvarinės televizijos laidos. Filme keliama sudėtingesnė problema. Su ja susiduri dažnai, net jei ir esi agnostikas ar ateistas. Ypač Lietuvoje, kur nacionalinė televizija transliuoja mišias ir švenčia bažnytines šventes, o dauguma tautiečių skelbiasi katalikais. Tai klausimas, ar Bažnyčia turi keistis, ir jei taip, tai kuria kryptimi. Aloizija yra tradicinės, griežtos ir asketiškos, nelabai pasikeitusios nuo inkvizicijos laikų Bažnyčios šalininkė. Tačiau valdingai moteriai nepristinga aistros ginti savo požiūrį. Būtent ši nesumeluota aistra ir išgelbsti meistriškai Meryl Streep vaidinamą heroję nuo karikatūriškumo, nors ryškių ar net rėksmingų spalvų Aloizijai tikrai nestinga. Užtenka tik pamatyti, kaip vakarieniauja vienuolės, kad pajustum paralyžiuojantį Aloizijos poveikį aplinkai. Tačiau ši moteris nėra tik valdinga vienuolyno vyresnioji. Po truputį aktorė atskleidžia sudėtingą jos vidų, nepaprastą gyvenimo istoriją, protą. Stebėti, kaip pamažu iš už griežtų žodžių, drabužių ar manierų išnyra gyva būtybė, – tikras malonumas. Tačiau neabejoju, kad tuo mėgaujasi ir pati Meryl Streep, kuriai dabar retai tenka tokia tiksli dramaturginė medžiaga. Filme puikiai vaidina visi aktoriai, ypač epizodinį Donaldo motinos vaidmenį sukūrusi Viola Davis. Per kelias ekranines minutes ji sugeba perteikti visą savo herojės gyvenimą.

Tačiau „Abejonės“ paradoksas tas, kad ta tiksli tarsi laikrodžio mechanizmas dramaturgija galiausiai pradeda veikti prieš filmą, nes atskleidžia ar net paryškina jo teatrališką prigimtį. Niekur negali pabėgti nuo žinojimo, kad „Abejonė“ pirmiausia yra viena sėkmingiausių pastarojo dešimtmečio pjesių, apdovanota Pulitzerio premija. Ją parašė ir pats į ekraną perkėlė Johnas Patrickas Shanley, turintis visai menką kino režisieriaus patirtį.

Kamerinę pjesę, kurioje veikia vos keli personažai, reikėjo perpasakoti kino kalba. Manau, todėl „Abejonėje“ atsirado tai, kas pirmiausia sukelia asociacijas su didžiuoju kinu, – gamtos stichijos vaizdai (lietus, sniegas), netikėti rakursai (iš aukštai, tarsi iš dangaus nufilmuoti kadrai), simboliai ir metaforos (pelę gaudantis katinas, sulaužyta trapi šokėjos figūrėlė – žaisliuko, kurį kunigas padovanojo Donaldui...), personažų išgyvenimus iliustruojanti ar paryškinanti muzika, nuoseklus, net menkiausiose detalėse išsaugomas retro stilius, dramaturgiškai paveikios spalvos. Priešingai nei sumanė režisierius, filmui tai suteikia manieringumo atspalvį ir dar labiau paryškina jo teatrališką dirbtinumą. Taigi ir vėl sugrąžina prie to, kas filme vertingiausia – Aloizijos ir kunigo disputo. Neįtikėtinai tiksliai Philipo Seymouro Hoffmano suvaidintas kunigas Flynas – visiška Aloizijos priešingybė. Jis žaidžia su mokiniais krepšinį, mėgsta skaniai pavalgyti ir išgerti. Smagu žiūrėti, kaip per lemtingą pokalbį su vyresniąja jis provokuojamai paprašo įberti tris šaukštelius cukraus. Tačiau ar vis dėlto netrikdo jo manikiūruoti nagai, įdėmus žvilgsnis, kuriuo jis palydi Donaldą? Ar iš tikrųjų jis tik gina juodaodį berniuką nuo įžūlių bendraklasių?

Tuos ir kitus klausimus paryškina filme vaizduojama epocha. Ekrane 1964-ieji. Rasinė segregacija nėra tik senų laikų prisiminimas, ką tik nuskambėjęs naujojo JAV prezidento kalboje. Klasėse ir mokyklos direktorės kabinete kabo šių dienų intelektualų visomis nuodėmėmis kaltinamo popiežiaus Pijaus XII nuotrauka, o prezidento Johno Kennedy nužudymas, apie kurį per pamoką prabyla naivioji sesuo Džeims, dar netapo simbolišku naujosios istorijos paveikslėliu. Tačiau ir be viso to akivaizdu, kad senoji epocha baigėsi ir į duris beldžiasi naujieji laikai. Juos išgirsti kunigo Flyno pamoksluose ir pokalbiuose su mokiniais, juos liudija ir juodaodžio Donaldo atsiradimas rasiškai „grynoje“ klasėje, ir dar daugybė filme išmėtytų detalių. Todėl tarsi nepastebimai Shanley įdeda į savo herojų lūpas klausimą, kokia turi būti Bažnyčia. Ar ji turi keistis kartu su laikais ir tikinčiaisiais, ar turi saugoti tai, kas visais laikais buvo svarbiausia, – tikėjimą? Diskusija dar nesibaigė.