Pirmiausia noriu perspėti: šio filmo dramaturgija neprofesionali ir neįtraukianti, režisūra paviršutiniška, vaidyba neįtikinama, scenografija ir kostiumai nuobodūs. Nemanau, kad verta rašyti apie filmo „meninę vertę“: dauguma vilniečių žiūrovų eiliniame kino seanse juokėsi iš banaliausių filmo sprendimų ir nedrįsčiau jų juokui prieštarauti. Vis dėlto įdomu panagrinėti filmo ideologinius paradoksus. Galbūt ir svarbu, nes „Gyvenama sala. Pirma dalis“ Rusijoje jau sulaukė nemažo populiarumo.

Filmo režisierius Fiodoras Bondarčiukas Rusijoje žinomas kaip aktorius, prodiuseris, televizijos laidų vedėjas, vaizdo klipų kūrėjas. Tokia veikla kine, o ypač pramogų pasaulyje, jis sugebėjo atsikratyti įvaizdžio, kad tėra žinomo rusų kino klasiko Sergejaus Bondarčiuko sūnus. Galutinai įtikino režisūrinis Fiodoro Bondarčiuko debiutas: karinis filmas „9-oji kuopa“ tapo populiariausiu posovietinės Rusijos filmu. Šiame filme apie sovietų karą Afganistame drąsiai kopijuojami Holivudo filmų apie karą žanro meistrai, o nostalgija sovietmečiui – akivaizdi.

Fiodoras Bondarčiukas atvirai palaikė Vladimirą Putiną per Rusijos prezidento rinkimus. O Vladimiras Putinas palankiai įvertino „9-ąją kuopą“. Pasak BBC, po išskirtinės filmo peržiūros savo rezidencijoje jis sakė: „Galbūt, kaip ir kiekvienas meno kūrinys, tai – ne gyvenimo dalis, bet kūryba. Tačiau manau, kad ji labai artima gyvenimui, bent jau sprendžiant iš to, ką žinau ir girdėjau.“ Nesigilinsime, ką žino ir girdėjo Putinas. Vis dėlto nuostabą kelia faktas, jog „Gyvenama sala“ iš pirmo žvilgsnio atrodo nebe „proputiniška“, o atvirkščiai – kritikuojanti šiuolaikinę Rusijos valdžią.

„Gyvenama sala“ – garsių Rusijos fantastų Arkadijaus ir Boriso Strugackių romano ekranizacija. Veiksmas vyksta 2157-aisiais. Gražuolis iš Maskvos Maksimas klajoja po kosmosą. Po virtualaus pokalbio su savo rūpestinga močiute Žemės gyventojas netyčia nukrenta į nepažįstamą planetą. Jo erdvėlaivis susprogsta ir jis lieka vienas. Aplinka nejauki, o visuomenė, pasirodo, šlovina viską valdančius Nežinomus tėvus, kurie iš tiesų yra klastingi totalitarinio režimo kūrėjai...

Sovietmečiu toks tekstas galėjo būti perskaitytas kaip dviguba alegorija. Oficiali versija: Komunizmas nugali Fašizmą- Kapitalizmą. Maksimas atvyko iš Žemės, kur nusistovėjusi harmonija, žmonės draugiški, išsilavinę ir stiprūs. Tuo tarpu „gyvenamoje saloje“ vyrauja melu paremta santvarka, kurią Maksimui teks sutriuškinti. Vis dėlto kartu broliai Strugackiai kritikavo ir sovietinį režimą, akivaizdžiai apeliuodami į ne vieną jo bruožą – melą, propagandą, konclagerius, vadovus, kurie patys netiki savo brukama ideologija, ir t. t. Visa tai gerai suprato ir sovietų cenzoriai, kurie romaną gerokai iškarpė ir pakeitė (romanas parašytas 1969 m., išleistas –1971-aisiais). Sovietų Sąjungai žlugus, Strugackių romanas buvo perspausdintas be „iškarpymų“, bet tekstas, ypač epilogas, vis tiek išliko dviprasmiškas.

Kaip tokį tekstą reikėtų perskaityti dabar? Iš pradžių galėtume pamanyti, kad „Gyvenamos salos“ ekranizacijos autoriai atsargumo sumetimais alegoriškai kritikuoja šiuolaikinę Rusijos valdžią. Paralelės tarp politikos ir fantastinio filmo nesunkiai atpažįstamos: kartais frazės atrodo tiesiog nurašytos nuo žinių programos apie Gruzijos ir Rusijos karinį konfliktą. „Gruzija“ – valdžią bandantys nuversti maištininkai. „Rusija“ – Nežinomi tėvai, valdantys melu ir teroru. Moralinis pranašumas akivaizdžiai ne „Rusijos“ pusėje... Vis dėlto keista: kodėl tai daro Fiodoras Bondarčiukas, viešai palaikantis Putiną ir jo politiką?

Atsakymų gali būti keli. Pirma, tai Aleksandras Rodnianskis. Ekranizuoti šį Strugackių romaną buvo šio garsaus prodiuserio mintis. Rodnianskis gimė, augo ir baigė kino režisūrą Kijeve; jis sukūrė ir vadovauja keliems svarbiems Ukrainos ir Rusijos televizijos kanalams. Rodnianskis buvo Régis Wargnier „Rytų-Vakarų“, Aleksandro Sokurovo „Saulės“ ir kitų filmų koprodiuseris. Rodnianskio laikysena Rusijoje – visada atsargi ir demonstratyviai atsieta nuo politinių vertinimų... Įdomu, kad jis prodiusavo ir „9-ąją kuopą“, net buvo pakviestas į Putino rezidenciją, į jau minėtą neeilinę filmo peržiūrą kartu su režisieriumi Fiodoru Bondarčiuku. Tačiau paskutinę akimirką kvietimas buvo atšauktas. Galbūt dėl įtarimo, kad prodiuseris palaiko Ukrainos oranžinę revoliuciją. Taip šią situaciją interpretuoja radijo „Svoboda“ žurnalistas Muminas Šakirovas, įtardamas, kad Rodnianskis įsižeidė ir atkeršijo Putinui.

Bėda (o kartu antras atsakymas) yra ta, kad po šio filmo, manau, retas žiūrovas ims kritikuoti „proputinišką“ politiką. Bondarčiuko „Gyvenama sala“ greičiau teigia, kad „Rusija – jėga“. Būtent tokią žiūrovo reakciją perskaičiau vienoje lietuviškoje interneto svetainėje. „Rusija – jėga“, nes Maksimas kalba rusiškai. „Rusija – jėga“, nes Maksimas išgelbės naujai atrastą planetą nuo totalitarinio režimo ir demokratinių pažiūrų žiūrovui neliks dėl ko skųstis... Tiesa, gal net teks pasigailėti, kad režimas sugriautas – dėl šios griūties, kaip pamatysime antroje dalyje (jeigu bus laikomasi romano siužeto), nesugebėdami prisitaikyti prie naujos santvarkos žus apie 20 procentų „gyvenamos salos“ gyventojų! Rusija taip pat „jėga“ dėl to, kad filme – daug technikos ir pirotechnikos, o biudžetas – 36,5 milijonų JAV dolerių. Kas iš tiesų jėga, o kas ne, spręsti jums.