Nerimo dienos

Nerimo dienos

Galerija (4)

Kino teatras

Gražiame baltame namelyje

Nerimo dienos [Revolutionary Road]
Režisierius Sam Mendes | Scenarijaus autorius Justin Haythe (pagal Richardo Yateso romaną) | Operatorius Roger Deakins. Vaidina Leonardo DiCaprio, Kate Winslet, Kathy Bates, Michael Shannon, Kathryn Hahn, Zoe Kazan, Ryan Simpkins, Ty Simpkins, David Harbour,Jared Morrison, Adam Mucci. 2008, JAV, D. Britanija, 125 min. Platintojas Lietuvoje Forum Cinemas.

Režisierius Samas Mendesas, parodęs pasauliui „Amerikos grožybes“, vėl grįžta į megapolio priemiestį. Į gatvę simbolišku pavadinimu Revoliucijos kelias (Revolutionary Road), kurioje jokios revoliucijos lyg ir nevyksta. Ramiai sau žaliuoja labai gražios pievelės, žydi visokios glicinijos, o už baltų ir steriliai švarių namukų sienų gyvena piliečiai, galintys save laikyti demokratijos tėvynės viltimi bei ateitimi. Viename iš tų baltų namukų įsikūrusi jauna pora – Eipril ir Frenkas. Pora lyg ir visais aspektais pavyzdinga, abu gana jauni, gana gražūs ir gražiai sau augina du vaikelius, kuriuos režisierius ilgai laiko už kadro. O kai įsileidžia – tai tik tam, jog parodytų, kad vaikelių auginimas yra gana kino teatras bjaurus procesas. Ir tam, kad žiūrovai nesigraudintų dėl jų likimo, nes iš arčiau pažvelgus į vaikelių akis galima nukrypti į šalį nuo jų tėvelių problemų ir pradėti vertinti jas visai kitu aspektu. Taigi, herojų pažinties pradžią režisierius ištraukia iš praeities minutėlei – tokiame padoriai nuobodžiame vakarėlyje sėdi vieniša šviesiaplaukė mergina, šviesa išryškina jos grakštų profilį, klasikinio kino žvaigždžių stiliumi subanguotus plaukus ir cigaretės dūmelį, kuris taip artistiškai raitosi jai aplink veidą. Merginos pastebėti neįmanoma, todėl ji ir yra pastebima. Pora klausimų, pora atsakymų, abipusė simpatija... Informacija pamąstymui – Eipril nori būti aktorė ir, atrodo, atitinka savo svajonės standartus. Pasikalba su Frenku apie gyvenimo prasmę bei artimiausius planus, pamiršta savo šaltos gražuolės įvaizdį ir nuoširdžiai juokiasi iš pareiškimo – jeigu žinočiau, ko noriu, tai tu mirtum iš nuobodumo. Jie abu nenutuokia, kad Frenkas yra velniškai teisus. Taigi susiformuoja tokia graži, perspektyvi ir labai ypatinga amerikietiška pora. Su entuziazmu puola į ateitį. Paskui – mažutė chronologinė pauzė. Ir herojai po dešimties metų – vis dar jauni, vis dar gražūs, vis dar ypatingi. Eipril – vis dar artistė. Frenkas – žiūrovas, mandagiai žiovaujantis pirmoje eilėje ir krūpčiojantis nuo kaimynų komplimentų jo talentingajai žmonai. Scenoje spektaklis baigiasi. Realybės spektaklis tęsiasi – su tais pačiais vaidmenų atlikėjais. Ir ta pačia formule. Po audringo santykių pasiaiškinimo tarp vaidinimo herojų atsiranda tai, kas taps jų nuosavo spektaklio realybe – tyla, tamsa ir tuštuma, kurią režisierius sugebėjo paversti labai materialia ir apčiuopiama. Mažoje klaustrofobiškoje automobilio salono erdvėje koncentruojasi tai, kas jau niekada nebeišnyks iš tos ypatingos šeimos santykių. Tai, ko jie bijo. Tai, ko jie nenori pripažinti, nenori pastebėti ir pajusti. Paskui abu mėgina apsimesti, kad nieko neatsitiko, kad nebuvo pasakyti žiaurūs ir pikti žodžiai. Kad tikriausiai tada jie pirmą kartą gyvenime pajuto abu turį savyje po tokią vietelę, kurią palietus baisiai skauda. O skauda todėl, kad pirmą kartą gyvenime jie pajuto ir vienas kitam pasakė, kad abu yra niekas.

 

Na, o šiaip šeimyninio gyvenimo siužetas teka savo vaga. Žmona kiekvieną rytą palydi mylimą vyrą į darbą. Mylimas vyras įsilieja į pilkų kostiumų procesiją, pasitaiso elegantišką pilką skrybėlę ir išvažiuoja į darbą mieste. Atsisėda į savo individualų narvelį didžiuliame simetriškai suliniuotame narve ir daro tai, ko nenori daryti. Iš visų jėgų mėgina vaidinti, kad tai, ką jis daro, yra laikina ir nebūtina, bet kažkur viduje žino, kad tai yra viskas, ką jis gali. Ir daugiau nebus nieko. O aplombas ir panieka savo užsiėmimui yra tik paprasčiausia gynybinė siena, kuria jis mėgina atsitverti nuo tiesos apie save. Frenkas žavus ir patrauklus, jis sugeba padaryti taip, kad niekas nepastebėtų jo kompleksų ir laikytų jį laimės kūdikiu bei paslėptų talentų lobynu. Iš nuobodumo ir noro parodyti pačiam sau, kad nėra „berniūkštis, kuris taip ir netapo vyru“, susuka galvą gražutei naiviai sekretorei, kuri irgi apsikrėtusi žvaigždžių liga – gėrisi savo kinematografiška poza tarp dailiomis klostėmis krintančių paklodžių. Abiem toji intrigėlė visai nereikalinga, šiaip tik mielas epizodas, praskaidrinantis rutiną. Nuobodus ir be emocijų. Suvaidintas ir truputį juokingas, bet jie to nesupranta. Uždarius kambario duris epizodą galima pamiršti. Ir grįžti namo, kur šeimos tėvui dega trisdešimtojo gimtadienio žvakutės, o žmona ir du vaikeliai iš meilės virpančiais balsais sveikina su gimtadieniu.

 

Na, o Eipril savo gražiame baltame namelyje su gėlytėmis blaškosi kaip narve. Žino, kad svajonės žlugo, kad tas namukas, su kuriuo buvo siejama tiek vilčių, virto kalėjimu. Kadrą iš praeities su baisiai laimingais jaunų herojų veidais režisierius montuoja su kadru, kuriame Eipril stovi šalia šiukšlių konteinerio. Konteineris švarus ir blizgantis. Forma, slepianti dvokiantį turinį. Moteris bendrauja pati su savimi – kartais dar su kaimyne, kuri atneša jai augalėlių tvarkingame lovelyje – kad pavyzdingos šeimos namų forma taptų dar gražesnė ir papuoštų beveik idealų Revoliucijos kelią. Nes ypatingų žmonių svajonės turi tarpti pavyzdinėje aplinkoje. Tik Eipril žino, kad yra velniškai vieniša, kad viskas, kas kažkada teikė laimę, virto iliuzija, savęs apgaudinėjimu ir melu. Ji žino, kad reikia kažką keisti vien tam, kad neišsikraustytų iš proto tarp sienų ir gėlyčių, kad vėl pajustų, jog yra gyva. Nori ištrūkti iš vietos, kuri ją žudo. Ir sugalvoja sau svajonę – regis, labai pasiekiamą ir realią. Naujo gyvenimo pradžią. Gyvenimo, kuriame nebebus vietos vienišumui ir rutinai, kuriame ji vėl galės mylėti savo vyrą ir padovanos jam galimybę paieškoti savęs, suprasti, kas jis yra. Ir tokį, suradusį save, ji vėl galės mylėti. Na, o režisierius labai objektyviai ir iš šalies stebi tos svajonės virsmą į efemerišką iliuziją. Iliuziją, kuri tikrai pakeičia moters gyvenimą – tik ne taip, kaip ji planavo. Filme beveik nėra jokios buities. Yra tik būtini ritualai, įprasti veiksmai ir negyva, beveik sterili aplinka. Gražių interjerų nesušildo žmonės, namai – tik pastatai, o ne vieta, kurioje žmonės gali būti patys savimi. Viskas taip tvarkinga ir pavyzdinga. Toks fonas idealiai išryškina psichologines charakterių savybes, leidžia matyti jų žvilgsnius ir pačius smulkiausius santykių niuansus. Ir tiesiog fiziškai pajusti įtampą, kuri vis auga, darosi tiesiog apčiuopiama ir logiškai atveda iki tragedijos. Matyti, kaip žmonės atpranta girdėti vieni kitus. Kaip nebemoka kalbėtis ir mėginti suprasti. Pajunti, kad herojų psichologija per tuos bendro gyvenimo metus taip ir neperžengė infantilumo ribos, kaip jie nesuprato, jog keisti reikia kažką savyje. Na, o toji svajonė apie Paryžių ne suartina herojus, bet nubloškia į skirtingas puses. Nes Frenkas jau prisitaikė prie padoraus gyvenimo taisyklių, prie būsimos karjeros perspektyvų, bet negali prisipažinti žmonai tiesiog bijantis tos jos svajonės. Nes jis – jau doras visuomenės atstovas, deklaruojantis meilę vaikučiams ir pripažįstantis visas vertybes bei dorybes. Na, o ji – maištininkė, individualistė ir autsaiderė, negalinti būti tokia kaip visi. Tie, kurie nebijo būti ne tokie kaip visi, gali egzistuoti psichiatrijos gydyklose ir žiūrėti į pasaulį taip, kaip nori. Ir kalbėti tai, ką nori – kaip Džonas, pavyzdingosios kaimynės Helenos sūnus, matematikas, į beprotnamį patekęs todėl, kad turėjo daug klausimų ir ieškojo į juos atsakymų. Bet buvo sutramdytas – elektrodai prie smilkinių, ir matematikos bei gyvenimo nėra. Tai, ką mato ir sako Džonas, yra nemalonu girdėti. Nes tai yra tiesa, kurią mylinti mamytė vis mėgina neutralizuoti desperatiškais šūksniais, kad jis yra nesveikas.

 

Tai, ką daro šiame filme Kate Winslet, yra tiesiog fantastiška. Subtiliais, tiksliais ir labai santūriais potėpiais ji nupiešia baisiai sudėtingą ir dramatišką moters portretą. Ir finalas, kuriame Eipril mėgina suvaidinti idealią žmoną, pakyla filme iki švarios tragedijos ribos. Aktorė Eipril supranta, kad toks vaidmuo jai neįveikiamas, kad vaidinti jį visą gyvenimą ji neturės jėgų. Balto namelio lango rėmai – kaip to neįveikiamo teatro grotos. O Samas Mendesas ramiai fiksuoja reakcijas po spektaklio – tuščias to paties spektaklio personažų akis. Ir užduoda klausimus, į kuriuos atsakyti turės sau patys žiūrovai, praleidę dvi valandas žaliame amerikietiškame priemiestyje.


 

 

Publikuota: 2009/1 (304)
 
 

Komentarai (0)

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg