„Nenetė“, rež. Nicolas Philibert

„Nenetė“, rež. Nicolas Philibert

Galerija (5)

Festivaliai

Įkalinti ekrane

Tarptautinis Berlyno kino festivalis
Rasa Paukštytė Nepaisant svečių, publikos, žurnalistų ir kritikų gausos visi sutelpa į šį sulig kiekvienais metais vis labiau besiplečiantį įvairiomis prasmėmis festivalį. Jo populiarumo rodiklis yra ir milžiniškos eilės prie bilietų į filmus.

Kino kritikas ir priverstas būti, ir noriai tampa aptarnaujančio industriją personalo dalimi. Tai mane galutinai įtikino Berlyno festivalio „Forumo“ programos katalogas. Per dešimt (reikia manyti) kritikų jame informuoja, aprašo ir paaiškina, kodėl verta žiūrėti vieną ar kitą programos filmą. Šis katalogo principas nenaujas, bet būtent dabar, susiaurėjus grynosios kino kritikos gretoms, kritikams priverstinai persikvalifikuojant, derinant kelias profesijas, jis ypač iškalbingas.


Suprantama, jokių neigiamų refleksijų šiame reklaminiame leidinyje tiesiog negali būti.


Įdomiau kas kita. Režisierius Šarūnas Bartas (jo „Eurazijos aborigenas“ – „Eurazijos čiabuvis“– „Rytų
dreifas“ – „Lisabona 02“ – koks, velniai griebtų, lietuviškas pavadinimas? – parodytas šiųmetinėje
Berlinalėje, „Forumo“ programoje; turint omenyje atsargumą, su kuriuo pastaraisiais metais festivalis
žvelgia į Rytų Europos režisierių darbus, šis faktas vertas minėti) beveik dvidešimt metų retuose interviu ar šiaip pasisakymuose tvirtina, kad kiekvienas filmas gali rasti savo žiūrovą. „Forumo“ katalogas savaip pratęsia režisieriaus mintį – kiekvienas filmas gali rasti ne tik savo žiūrovą, bet ir savo kritiką, aptarnaujantį jo kūrinį.


Vadinasi, nebėra blogų filmų? Yra tik nesutapimas, „meilės chemijos“ tarp filmo ir jo kritiko neatsiradimas? O kiekviena recenzija ar vertinimas yra asmeninė nuomonė, kurią palaiko (arba ne) recenzento išsilavinimas, o įtikina (arba ne) prioritetai (ideologiniai, doroviniai etc.)?


Panašu į liepto galą ir demagogijos pradžią. Nes toliau niekas neuždraudė plėtoti simpatijų ir antipatijų temos: „Kiekviena recenzija atranda savo skaitytoją“, ir taip toliau iki begalybės ir absurdo. Iki saviparodijos.

 

Tačiau puikiai suprantu ir tai, kad dabar paklausiausi net kultūrinėje spaudoje yra, pavyzdžiui, straipsniai ne apie knygų mugės knygas, o apie jų skaitytojus, ne apie kino festivalio filmus, o apie jame vykusius renginius, sutiktus žmones. Nelygu kas ką iš renginių minios ir su kokiu malonumu ir talentu aprašinėja.


Besaikį nuomonių pliuralizmą vis dėlto provokuoja pats šiuolaikinis kinas, iš kurio kritikos seniai
dingo, pavyzdžiui, toks apibūdinimas kaip „būtinas filmas“. Jį mėgo Saulius Macaitis, ir ne tik
jis. Būtinas – tai gal toks, kurį pamačius aišku, kad be jo emocinė ir intelektualinė ne tik tavo patirtis
būtų tiesiog daug skurdesnė. Kurio gėda būti nemačius ne tik profesinėje terpėje. Tokių beveik
nebėra.


Kultūrinės patirties būtinybę pakeitė mada. Gal tai irgi nėra blogai? Juk, kaip sakė vienas garbus
Piterio profesorius, „geriau tegu žmonės eina į teatrą, negu geria degtinę. Nesvarbu, kad jie nelabai
supranta, kas jiems rodoma.“


Ir tai tikrai ne Berlyno kino festivalio problema. Festivalio, kuriame komfortiška, patogu būti. Nepaisant svečių, publikos, žurnalistų ir kritikų gausos visi kažkaip sutelpa į šį sulig kiekvienais
metais vis labiau besiplečiantį įvairiomis prasmėmis festivalį. Jo populiarumo rodiklis yra ir milžiniškos
eilės prie bilietų į filmus – kiekvienais metais vis ilgesnės. O laukiant neva egzistencinių festivalinių
kino patiekalų – peržiūrų spaudai – minioje tenka padirbėti alkūnėmis: kelias minutes prieš
seansą kinomanų minią, atrodo, staiga apima jau pamiršta baimė, kad ji neišvys „būtino“ filmo. Ir
prasideda tyli galūnių kova, kuriai nevirsti grumtynėmis padeda tik bendros mandagumo normos.


Bet, dievaži, atrodo, kad tikrojo dramatizmo daugiau Berlyno kino mugėje, kur prodiuseriai ir kūrėjai
ieško bendros produkcijos partnerių, o pardavėjai – tos produkcijos pirkėjų, negu ekrane, kur ir rodomi galutiniai mugių susitikimų rezultatai. Vis dar vadinami filmais, nors jau retas prodiuseris gėdijasi žodžio „produktas“.


Paradoksalu, bet tradiciškai komerciniais kino kūrėjais laikomų režisierių Polanskio ar Scorsese
filmus vadinti produktais neapsiverčia liežuvis.


Galima daug plakti liežuviu apie galimą Romano Polanskio ekstradiciją ir su ja susijusių įvykių peripetijas, svarstyti apie paguodos prizą už režisūrą, bet „Rašytojas vaiduoklis“ („The Ghost Writer“) yra tikrai meistriškai surežisuotas, o ne suklijuotas kūrinys. Todėl, kad jame įdomiausia ir gaiviausia
yra net ne antiamerikietiška režisieriaus pozicija ir politikos, kaip nešvaraus užsiėmimo, tema, bet Polanskio sugebėjimas subtilia, klasikine kino kalba, detalėmis, ironija, autoriaus „apsigyvenimu“ savo herojuose sukurti „antrą dugną“, paprasčiau tariant, potekstes ir politikos, kaip vieno iš pasaulio kalėjimų, metaforą.


Režisierius puikiai sugeba komiškai personifikuoti šiuolaikinį žmogų supančias technologijas. Kai Ewanas McGregoras, kuris ir yra vaiduoklis, kuriantis realaus politiko biografiją, važiuoja mašina
ir „bendrauja“ su „GPS“, pašaipa ir technologijų sužmoginimas, prilyginimas pašnekovui pasiekia
geriausios komedijos aukštumas. Politinių spekuliacijų ir manipuliacijų tema filme susipina su savos
mitologijos, savimistifikacijos tema, kurią su beveik brechtiška distancija ir tikra postmodernistine
ironija įkūnija Pierce’as Brosnanas.


Martinas Scorsese „Kuždesių saloje“ (pagal Denniso Lehane’o kriminalinį romaną) – atvirkščiai, kuria rimtą, persotintą citatomis iš meno istorijos, vaizdo įmantrybėmis filmą, beveik kino operą. Kalėjimas
yra ne psichiatrinė ligoninė atokioje saloje, o paties herojaus, tiriančio nusikaltimą, karščiuojanti sąmonė. Scorsese pats Berlyno kataloge įvardino šį filmą įkvėpusį kūrinį – Roberto Wienne’s „Daktaro Kaligario kabinetą“, taip lyg ir pripažindamas, kad manieringa filmo stilistika yra antrinė, bet kartu tikrindamas save ir žiūrovus, ar klasikinės kino formos gali atgimti šiandien. Apskritai šis pabrėžtinai
didingas kūrinys Berlyno festivalio filmų, kuriuose dominuoja bandymai pasakyti kažką svarbaus pasitelkus mažą biudžetą ir realistinę manierą, kontekste atrodo kaip brangus eksperimentas, derinantis prisiminimus apie Holivudo aukso amžių ir realias dabarties technologijų galimybes.


Apie šiuos du filmus visi festivalio apžvalgininkai rašė ne todėl, kad jie privalomi. Gal todėl, kad be Polanskio ironijos, Brosnano karčių vypsnių, Scorsese vaizdinių ekspresijos, jo aktoriaus Leonardo DiCaprio, kuris prilygsta Holivudo aukso amžiaus aktoriams, kinas uždustų šiuolaikinių vienodų dokumentine realistine maniera nufilmuotų miestų dulkių ir kriminalinio dugno temose. Apie jas tik tinginys išdrįsta nepasisakyti. Tik labai pasistengęs surasi filmą, kurio herojus nesėdėjo, nesiruošia sėdėti ir nėra už ką jo pasodinti.


Žinoma, uždaroje erdvėje įkalinti ir Polanskio, ir Scorsese naujausių filmų herojai, bet juos apriboja ne banalios žmogžudystės, o apibūdina ne 10 eurų kišenėje stoka.


Tarp herojų, kurių geografiją pasaulio erdvėje riboja kalėjimas, įsimintiniausias rumunų filmo „Jei noriu švilpti, švilpiu“ („Eu cand vreau sa fluier, fluier“) jaunuolis. Jis netrukus turėtų išeiti į laivę. Jam nė motais kameros kolegų provokacijos – laisvė arti, todėl pakentėti padugnės patyčias nesunku. Jaunuolis nutrūksta nuo grandinės tuomet, kai sužino, kad motina, atvykusi iš Italijos, kur uždarbiauja, žada išsivežti jo jaunesnįjį brolį. Jis ima įkaite socialinę darbuotoją, kuriai simpatizuoja ir su kuria norėtų išgerti kavos. Pažadą iš motinos neišvežti brolio jis iš esmės keičia į savo nelaisvę, kuri po tokio poelgio žada būti netrumpa.


Režisierius Florinas Serbanas kartu su aktoriumi George Pistereanu sugeba kurti tokį charakterį, kurio psichologinis portretas patiria nuoseklią ir neprikišamą evoliuciją – nuo poelgio pasekmių nesuvokimo iki brandaus, kone filosofinio susitaikymo su gresiančia bausme vien tam, kad pašvilpautų pagal savo asmeninį garbės ir teisingumo suvokimą.


Filmas be spekuliacijų festivalinio kūrinio požymiais – retenybė. Ir kur ta požymių gausos riba, kurią peržengęs režisierius tampa tiesiog virtuozišku kino spekuliantu, pardavinėjančiu savo šalies egzotiką ir pasaulyje tarpstančius stereotipus apie nacionalinį charakterį?


Šis klausimas persekioja nuo pat finalinių rusų režisieriaus Aleksejaus Popogrebskio filmo „Kaip aš praleidau šią vasarą“ („Kak ja proviol etim letom“) titrų. Užburiantys griežtų Arkties peizažų toliai, baltoji meška, kurios sulaukė režisierius kaip tik tuomet, kai jos labai reikėjo filmavimams, tyvuliuojančios ledo lytys, apskritai gamtos atšiaurumas kaip amžinas iššūkis civilizacijai, garbės
žodis, stulbina.


Bet šitais dalykais filmo dramaturgijos trūkumo vis tiek nepridengsi. Dviejų valandų siužetas sutelpa į porą sakinių, o filmo idėjai visai neankšta. Du meteorologai – infantilokas plevėsa ir vyresnysis vyriškas atsakingas darbuotojas – bėgioja po Čiukotką: vyresnysis gainiojasi (nori užmušti) jaunėlį, nes šis jam laiku nepranešė apie šeimos žūtį per nelaimingą atsitikimą. Į šį siužetą iš esmės telpa pasakojimas apie paslaptingą ruso sielą – vienas dėl dvasios netvirtumo nesugebėjo suregzti poros žodžių ir pranešti skaudžią žinią, kitas nesugebėjo susitvardyti ir tapo jaunesniojo medžiotoju. Filme padaryta viskas, kad tik žiūrovas nepaklaustų „kodėl“. Todėl, kad siela paslaptinga ir nenuspėjama. O visus pabrėžtinai dviprasmiškus atsakymus galima surasti mąsliuose peizažuose, pavargusiuose herojų veiduose, ilguose planuose.


Epinis kamerinio filmo užmojis gula ant operatoriaus pečių – už vargą ir apdovanotas Berlyne Pavelas Kostomarovas, o ne režisierius. Ir aktoriai Sergejus Puskepalis ir Grigorijus Dobryginas savo natūralia, užkamšančia herojų motyvų trūkumą vaidyba visaip „išsukinėja“ autorių. Ir išsuka. Aktoriai pasidalijo prizą už geriausią vyro vaidmenį ir, tiesą sakant, konkurentų jiems konkursinėje programoje neatsirado.

 

Juk nelaikysi konkurentu Rafi Pittso, giliamintiškai taupiai vartančio akis režisieriaus, vaidinančio savo paties filme „Medžiotojas“ („Shekarchi“) , sukūrusio scenarijų apie beprasmišką kerštą policininkams taip, kad jame neliktų vietos niekam, išskyrus patį režisieriųaktorių-scenaristą. Įkalintas saviraiškoje?

 

Man atrodo, konceptualiausiai įkalinimo temą atskleidė kuklus, gal ir ne pats pačiausias prancūzų dokumentininko Nicolas Philibert’o filmas „Nenetė“ („Nénette“), parodytas „Forumo“ programoje. Šį režisierių prieš kelerius metus mūsų žiūrovams atrado Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Mojusi
ranka į konkursinius kalinius ir juokdarius (liūdniausia žiūrėti, kaip Zhang Yimou komedijoje „Moteris, ginklas ir makaronų krautuvėlė“ („San giang pai an jing qi“) demonstruoja olimpinių žaidynių vertus triukus – po virtuoziškai išsuktos virš herojų galvų kambario dydžio tešlos gabalo makaronams gaminti gali palikti salę, nes įspūdingesnio kino-cirko numerio laukti beprasmiška), patraukiau pažiūrėti į beždžionę – raudonplaukę orangutangę Nenetę. Pamačiau daug žmoniškumo, nors 70 minučių filme rodomas tik stambus Nenetės planas. Ji bene seniausio Prancūzijos zoologijos sodo garsenybė. Jai keturiasdešimt – tokio amžiaus nedaugelis jos gentainių sulaukia.


Režisierius rodo Nenetę, bet klauso balsų – zoologijos sodo lankytojų, darbuotojų. Po truputį garso  takelis pripildo filmą žmonių baimių, abejonių, pačių paprasčiausių ir iškalbingų samprotavimų apie buvimą žemėje. Kažkam mintys apie Nenetės amžių sukelia apmąstymus apie savuosius metus, kažkas lygina ją su tėčiu ar mama. Sodo darbuotoja pasakoja, kad yra lankytojų, kurie ateina pas Nenetę kiekvieną dieną – kaip į kalėjimą ateinama lankyti savo artimųjų. Žmonės vos atsispindi stiklinio narvo lange, veidų neįžiūrėsi, užtat akivaizdi ir skaidri režisieriaus kino metafora, sukurta tarsi iš smulkmenų, frazių nuotrupų ar mokslingų komentarų.


Philibert’as per susitikimą su žiūrovais priminė ir kai kurias intelektualo, kūrėjo elgesio pamokas, dažnai pamirštamas. Viena žiūrovė paklausė režisieriaus apie ekologines šiuolaikinio pasaulio  grėsmes, apie tai, ko filmas beveik neliečia. Susitikimo vedėja nesusilaikė nuo niekinamo  prunkštelėjimo, esą klausiate „ne į temą“. O režisieriaus klausimas „ne į temą“ visai nesutrikdė, jis  pradėjo svarstyti, kad jeigu mokslininkai kalba apie ekologinės pusiausvyros pažeidimus Borneo saloje, tai gal reiktų į juos įsiklausyti. Mandagus, kultūringas žmogus, nesureikšminantis savo filmo ištarmės, suprantantis, kad vaizdus neprofesionalūs žiūrovai gali perskaityti netikėtais būdais. Ir negarbinga iš šito šaipytis.


Daug ką apie šiuolaikinio kino kūrybos ir gamybos mechanizmus byloja Philibert’o atskleista „Nenetės“ atsiradimo istorija. Režisierius sumanė 10 minučių pasakojimą apie beždžionę, bet apsilankęs pas ją kelis kartus sutarė su prodiuseriu filmą pratęsti dar penkiomis. Po savaitės – dar penkiomis. Filmas išaugo į 50 minučių trukmės kūrinį. O paskui prodiuseriui ir režisieriui paskambino platintojai ir savo ruožtu paprašė jį pailginti dar dvidešimčia nelemtų minučių, kad būtų galima „Nenetę“ pardavinėti ir rodyti kino teatruose. Tokie tad kino kūrybos ir kino verslo santykiai, derinantys menininko užgaidas ir kompromisus ne kino kūrinio naudai. Tik nedaug kas apie juos šiandien kalba ir juos sąžiningai pripažįsta.


Publikuota: 2010/1 (309)
 
 

Komentarai (0)

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg